Spausdinti

KNYGOS

D. BINDOKIENĖ

     Dažnai tenka išgirsti nusiskundimų iš lietuvių tėvų ir lituanistinių mokyklų mokytojų, kad mūsų atžalynas nedaug domisi garbingąja Leituvos istorija, nereiškia per daug pagarbos kunigaikščių žygdarbiams ar nepriklausomybės kovų didvyriams, nes visa tai atsitikę taip neįsivaizduojamai, jų manymu, seniai. Tie tautos didvyriai gyvenę tokiais skirtingais laikais, tad jaunimas negali su jais identifikuotis. Visa, kas atsitiko prieš 50 metų, jaunuoliams jau yra senųjų amžių istorija. Tačiau mūsų tautoje apstu modernių, šiuolaikinių didvyrių, kurių karžygiškumas ne tik prilygsta, bet dažnai prašoka senųjų kartų žygdarbius. Su jais turėtų būti supažindintas kiekvienas lietuviškos kilmės jaunuolis. Tie moderniškieji didvyriai — tai mūsų partizanai, kovoję, kentėję ir mirę be laisvojo pasaulio paramos, be vilties, kad jų kova kada nors baigsis pergale.

     Daugelio jų net vardai šiandien nebežinomi, daugelio nuslinks užmarštin su metų eiga, todėl reikia ypatingai džiaugtis, kad atsirado išeivijoje žmogus, kuris ėmėsi rinkti medžiagą iš įvairiausių šaltinių, pasinaudodamas net okupantų išleistais duomenimis ("Faktai kaltina" VIII rinkinys), ir dviejose "Kritusieji už laisvę" knygos dalyse pateikė lietuviškajai visuomenei nors dalį tos beviltiškos kovos. Abi knygos — tai ne vien šiurpių faktų rinkinys, bet išsamus tėvynės meilės testamentas, baksteliąs į kiekvieno, laisvėje gyvenančio, lietuvio sąžinę.

     "Kritusieji už laisvę" knygos autorius Vladas Būtėnas-Ramojus skaitančiajai visuomenei pažįstamas iš įžvalgių žurnalistikos straipsnių ir literatūrinių kūrinių. Vis dėlto "Kritusiuosius už laisvę" reikia laikyti jo svarbiausiu kūriniu, išliksiančiu ateinančioms kartoms istoriniu liudijimu.

     Antroji šios knygos dalis buvo išleista 1969 m. ir susilaukė ne mažiau dėmesio, kaip pirmoji dalis, kurios laida skaitytojų buvo greitai išgraibstyta. Tai retokas atvejis mūsuose. Antroji dalis taip pat byloja apie aršias ir žūtbūtines partizanų kovas, vykusias visame Lietuvos krašte iki maždaug 1952 m., kai organizuotą partizanų veiklą okupantui pagaliau pavyko užgniaužti. Autorius sumini dešimtis vietovių ir eiles partizanų pavardžių bei slapyvardžių, pateikia jų veiklos ir mirties detales. Apie žiaurių kovų ir karžygiškų mirčių faktus Būtėnas mėgina kalbėti tartum pašalinis stebėtojas ir kronikininkas, tačiau ne visuomet jam pavyksta išlikti tik pasyviu reporteriu. Tarp eilučių prasiveržianti gili autoriaus pagarba šiems Lietuvos didvyriams ir tarsi gailestis, kad jis pats negalėjęs kovoti jų gretose, priduoda knygai šilimos.

     Knyga parašyta paprastu, reportažiniu, beveik kasdienišku stiliumi ir dėl to sukelia dar šiurpesnį pasakojamųjų įvykių vaizdą. Beskaitant apima pagarbi nuostaba, kad toks pasiaukojimas ir savęs išsižadėjimas buvo parodytas paprastų, eilinių Lietuvos gyventojų. Susidaro įspūdis, kad Lietuva tikrai yra didvyrių žemė, o tų didvyrių nereikia ieškoti nei senovėje, nei toli — jie glūdi kiekviename lietuvyje. Atidžiai perskaityta "Kritusieji už laisvę" knyga suteiktų mūsų jaunimui daugiau įžvalgumo į lietuvio charatkerį ir pasididžiavimo savo kilme, negu eilė istorijos pamokų.

     Knyga akivaizdžiai atidengia skaudžiausią lietuvių tautos laikotarpį. Ji pamini, kad partizanų veiklos metais jų eilėse kovojo apie 30.000 vyrų. Palyginus suminėtąsias knygose pavardes su tuo skaičiumi, jų sąrašas yra skaudžiai skurdus. Norisi autoriui nuoširdžiai linkėti, kad ir toliau rinktų visą prieinamą medžiagą apie Lietuvos laisvės kovotojus ir statytų jiems didingą paminklą dar ne vienu "Kritusiųjų už laisvę" tomu.