JAUNIMAS
JUOZAS PRUNSK1S
Mūsų jaunieji lietuviai, iš lituanistinių ir parapinių mokyklų išėję į aukštesniąsias mokyklas ir kolegijas bei universitetus, randa visai kitokias nuotaikas. Čia varo savo propagandą įvairūs maištingi revoliuciniai sąjūdžiai, pvz. Students for Democratic Society ir kiti. Čia kursuoja vadinamoji pogrindžio spauda ir net revoliucines idėjas peršančios knygos.
RAUDONIEJI VIESULAI TUŠČIOSE GALVOSE
Apie tai, ko tie sąjūdžiai siekia, galima rasti dviejų mokytojų paruoštoje antologijoje "The High School Revolutionaries", kur yra surinkta gausybė aukštesniąsias mokyklas ir jaunių kolegijas lankančio radikalaus jaunimo straipsnių. Viena 16 m. moksleivė rašo, kad bus riaušių ir maištų, popieriaus dėžių padegimų, užraktų išsprogdinimų, bereikalingų ugniagesių šaukimų. Septyniolikmetis Madison universiteto studentas rašo, kad beveik visi jo pažįstami naudoja narkotikus ir skelbia moralinių nuostatų atmetimą. Pasisako, kad jo nusistatymas yra komunistiškas. Tuose studentų pareiškimuose cituojami Mao Tsetungo ir kitų revoliucionierių posakiai.
Niujorko studentas J. Mamis sako, kad revoliucija yra neišvengiama. Kitas Niujorko studentas skatina, kad būtų įvestos marksizmo pamokos. Čikagietė Paula Smith prisipažįsta priklausanti revoliucinių socialistų sąjūdžiui. Niujorko studentas T. Lindsay ragina sukilti "prieš šią nesveiką visuomenę". Pasisako, kaip jis pradėjo rūkyti, girtauti, metė bažnyčią, ėmė merginėti ir apsileisti moksle bei naudoti narkotikus. Paskui jis pradėjo leisti slaptą laikraštį. Slaptojo laikraščio "New York Herald - Tribune" redaktorius T. Mamis ragina ugdyti revoliucinį sąmoningumą, kad žmonės pajustų, jog "yra prispausti ir išnaudojami, kad jie sukiltų ir kovotų". Savo maištais tokie studentai norėtų priversti, kad jiems būtų duotas balsas mokyklų kontrolėje, kad būtų palaikomi ar naujai priimami jų pažiūrų mokytojai.
RAUDONOJO KOLONIALIZMO GINKLANEŠIAI
Apskritai, jaunuoliai yra idealistai. Jie lengvai patiki laisvės, lygybės ir žadamos gerovės šūkiais. Tačiau mūsų lietuviškasis jaunimas turėtų būti blaivesnis ir galvoti realiau. Tie maištininkai nori nušluoti vadinamąjį "establišmentą", bet ką geresnio siūlo jo vieton? Kokią programą jie pateikia ateičiai? Oficialiai — beveik nieko; neoficialiai — aišku, kad tie maištautojai, kurie sau įkvėpimo semia kelionėse į Kubą ar komunistinį Vietnamą, ruošia dirvą raudonajai diktatūrai.
Jie kalba apie taiką Vietname, o čia pat, savo krašte, tos taikos nenori, ruošdami maištus, užpuolimus, įsibrovimus ir t. t. Jie kalba, kad amerikiečiai turi trauktis iš Vietnamo, bet niekada nepasakys, kad rusai turi trauktis iš Lietuvos. Jie maištauja, kad amerikiečiai ėjo gelbėti užpultos Kambodijos, bet jie niekada neužsimins apie bolševikus, su tankais -įsiveržusius į Čekoslovakiją. Jie reikalauja, kad būtų palikta patiems Vietnamo žmonėms tvarkytis Vietname, bet jie niekada nepasakys, kad reikia palikti tik lietuviams tvarkytis Lietuvoje, be rusų įgulų, be jų slaptosios policijos. Jie rodo priešiškumą amerikiečiams, kovojantiems Azijoje prieš agresorius, bet užmerkia akis prieš Maskvos, Pekino ir kitų raudonųjų centrų vykdomą agresiją. Dėl to mes juos turime laikyti paprastais komunistinio kolonializmo ginklanešiais.
Students for Democratic Society sakosi norį demokratiškesnės santvarkos, bet patys nesidrovi naudoti visai nedemokratiškų prievartos priemonių. Tuo būdu parodo, kad jų demokratijos deklamacijoms negalima tikėti, nes darbai kalba visai apie ką kita.
KĄ IŠ TIKRŲJŲ REVOLIUCIJA ATNEŠA
Apdairus lietuvis studentas, išgirdęs apie revoliucijos ir marksizmo siūlymus, nepasitikės žodžių vilionėmis, o pasistengs sužinoti, ką gi ta revoliucija iš tikrųjų atneša. Čia bus naudinga susisiekti su šioje srityje patyrimo turinčiais žmonėmis. Visų pirma naudinga išsikalbėti su tėvais, kurie daugeliu atvejų bent metus laiko jau yra turėję progos pagyventi revoliucijos "palaimoje", kai raudonieji marksistai 1940 m. užplūdo Lietuvą. Studentui reikia patirti, kodėl, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, tėvai paliko savo namus, žemę, tarnybas, viską, ką tik turėjo, ir bėgo į nežinomą rytojų, į kraštus, kurių kalbos nemokėjo, kur jų niekas nelaukė, kur turėjo pradėti gyvenimą nuo sunkios fabriko darbininko tarnybos.
Toliau, apdairus studentas pasistengs sužinoti, ką žmonės patyrė ir pergyveno, patekę į pačią revoliucinės marksistinės valstybės gilumą. Tai galima susekti, perskaičius Sibiro tremtinių atsiminimus: B. Armonienės "Palikite ašaras Maskvoje" ir S. Rūkienės "Vergijos kryžkeliuose".
Būtų labai naudinga pasiskaityti, ką pergyveno Stalino duktė Svetlana Aliliujeva. Jos knyga "Only One Year" yra labai intriguojanti. Be kitko įdomu, kaip ji, auginta pačioje ateizmo tvirtovėje, vėliau tapo krikščione ir pati pasirūpino, kad būtų apkrikštyta. Taip pat būtų labai patartina susiieškoti rusų piliečio A. Marčenko knygą, slaptai rankrašty iš Sovietijos atsiųstą į laisvąjį pasaulį ir čia išspausdintą vardu "My Testimony". Ypač sukrečiantis skyrius apie lietuvio Ričardo pasakojimą, kaip bolševikų sargybiniai brutaliai nukankino lietuvius studentus.
Lietuviams studentams būtų labai pravartu pasklaidyti slapta iš Sovietų Sąjungos išgabentą rinkinį, kuriame sutelkta daug opozicionierių kalbų, pareiškimų, laisvės prašymų, protestų prieš beprotnamiuose laikomus rašytojus ir t. t. Šis rinkinys yra išleistas ir pavadintas "In Quest of Justice. Protest and Dissent in the Soviet Union Today". Knygą suredagavo A. Brumberg, išleido Praeger leidykla.
Mes netikime sąjūdžiais, kurie šaukia, kad reikia nustoti bombarduoti Vietnamą, o patys bombomis sprogdina savo tėvynėje bankus, universitetų pastatus ir kitas įstaigas. Mes netikime tais, kurie šaukia "nutraukti žudynes Vietname", o patys šaudo į savo krašto policininkus, ugniagesius, kurie yra tokie patys žmonės, šeimų tėvai, mūsų broliai, pasiruošę skubiai pagelbėti į nelaimę patekusiam žmogui.
AŠARŲ OKEANAI
Sovietų rašytoja Lidija Čukovskaja, kurios knyga negalėjo būti išspausdinta Rusijoje, bet slapta atgabenta į Niujorką ir išspausdinta vardu "The Desert House", laiške "Izviestijų" redaktoriui (laiškas išspausdintas minėtoje knygoje "In Quest of Justice") protestavo, kad revoliucinio marksizmo krašte, Rusijoje, jau ašarų okeanai išlieti. Priminusi darbo vergų stovyklas Norilske, Potmoje, Karagandoje, Magadane, ji klausia: "Kaip ir kuo jūs galite užmokėti už kančią ir mirtį vieno nekalto žmogaus, o jų yra milijonai... Mes turime Geležinkeliečių dieną, Lakūnų dieną. Tankistų dieną, bet kur yra Gedulo diena prisiminti nekaltiems kankiniams? Kur yra bendri kapai ir paminklai žuvusiems? Kur jų kapai, kad giminės ir draugai, nešdami vainikus ir gėlių puokštes, galėtų juos aplankyti Kapų Puošimo dieną ir atvirai paverkti?"
Pasmerkdama komunistiniame režime valdančios partijos kontroliuojamą spaudą, neduodančią jokios laisvės kitokiam žodžiui, rašytoja Čukovskaja sako: "Nuolat kartojamas melas neleidžia žmonėms žinoti, kas vyksta jų pačių krašte. Teateina laikas, kai žodis bus išlaisvintas iš visų pančių. Tedingsta prievarta užčiauptų lūpų laikotarpis, nes tai visada palaikė despotizmą".
PRIEŠ KOLONIALINĘ DIKTATŪRA
Jaunimas visada žavisi laisve, lygybe, visų gerove. Dėl to reikia tik džiaugtis. Bet atsimintina, kad dabar, kai jau prieš eilę metų sutriuškintas nacizmas ir fašizmas, belieka vienas kolonializmo ir vergijos bei prievartos nešėjas — komunizmas, raudonoji diktatūra, pavergusi ir Lietuvą. Pavergtųjų tautų išlaisvinimo besiekiant, visų pastangos turėtų būti nukreiptos prieš šią kolonialinę imperiją, dar ir dabar agresyviai besiekiančią naujų vergijos aukų.