Spausdinti

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

STASYS YLA

     Viename savo interviu Billy Graham pastebėjo, jog Amerikoje nebekalbama apie mirtį, nenorima jos liesti, lyg toks dalykas nebeegzistuotų. Garsusis pamokslininkas tai sieja su nenoru ką nors žinoti apie pomirtinį gyvenimą, apie kurį taip įsakmiai kalba Šv. Raštas. Panašiai nebenorima kalbėti apie nuodėmę, kaltę, atsakomybę. "Aš nesijaučiu kaltas, mano sąžinė rami. Nekalbėkit apie teismą, bausmę, išpažintį — tokių dalykų nėra. Nebėra nė Dievo — jis miręs!"

     Dievo mirtis nuskambėjo plačiu garsu. Kartu iškilo neįtikėtinas galvojimas, kai kurių teologų tarpe. Dievas netekęs reikšmės praktiškame žmonių gyvenime, nes jie nebejaučia ryšio su juo. Dievas mirė žmonėse, vadinas — daugiau nebeegzistuoja. Taip galvojant, galima nurašyti daug dalykų. Sakysim, kai kurie mūsų istorikai teigia, kad Mindaugo krikštas nepalikęs pėdsakų tautoje, neradęs praktiško tęstinumo, tuo pačiu jis netekęs istorinės reikšmės, atseit — istoriškai neegzistuoja. Šis galvojimo metodas šiandien taikomas literatūroj, menuose, kai kuriuose moksluose, pagaliau perkeliamas į dorinę plotmę.

     Sąžinė nebeugdoma, nebevedama nei autoriteto, nei dorinių normų. Žmogus žmogui negalįs nustatyti elgesio ribų, o Dievas? Kas įrodys, kad jis davė kokias normas, kas pasakys, kad žmonės jų neiškraipė? Ar ne žmonės sugalvojo ir tokį dalyką, kaip išpažintis?

     Jei nėra kaltės, aišku, neturėtų būti nė išpažinties. Tačiau šių dienų psichologai ir psichoanalistai kaltės sąmonę laiko tikroviniu dalyku. Jie patys vartoja išpažinties pakaitą (išsipasakojimus), tačiau susiduria su viena kliūtimi — negali atpalaiduoti žmogaus nuo kaltės jausmo. Dėl to savo pacientams ieško kunigų talkos, tiksliau — sakramentinio atleidimo. Tuo tarpu kunigai, bent tam tikra jų dalis, suabejojo, ar bereikia asmeninės išpažinties ir asmeninio nuodėmių atleidimo. Kodėl? Jiems atrodo, kad asmeninė išpažintis daugeliui žmonių pasidarė nebeveiksminga. Žmonės nemoka savo sąžinės analizuoti, nežino, kaip savo nuodėmes išpažinti, nepaprastai varžosi, išgyvena išpažinties bergždumą. Šiems žmonėms išpažintis nebeturinti praktiškos reikšmės, vadinas — nebetenka ir savo egzistencijos. Tačiau norėdami žmonėms padėti, kai kurie kunigai (sava atsakomybe) duoda bendrą išrišimą be išpažinties.

     Kiti kunigai galvoja, kad žmonės dėl to nepajėgia gerai atlikti išpažinties, kad per anksti ir per mažai jai buvo ruošiami. Ar ne geriau perkelti pirmąją išpažintį vėliau, kai subręsta protas, sakykim apie keturioliktuosius amžiaus metus? Kiti vėl iškelia "faktą", kad vaikai iki panašaus amžiaus nesijaučia nusidedą, tad jiems reikią leisti eiti komunijos be išpažinties.

     Iš tikro, bent dviem atvejais jaunimas šiuo metu "nesijaučia kaltas" — tai prieš tėvus ir prieš skaistybę. Priešingai, jis yra linkęs tėvus laikyti kaltais dėl daugelio vaikų problemų. Nesijaučia jis kaltas ir dėl sekso. Amerikoje ir Švedijoje sekso nuodėmė laikoma jau "apgalėta". Neseniai buvo apgalėta ir viena dažniausių venerinių ligų — gonorėja. Bet sveikatos priežiūros įstaigos Vašingtone šiais metais skelbia, kad ši liga vėl grįžo ir yra labiausiai plintanti tarp bręstančio jaunimo. Tai esąs pašlijusios moralės rezultatas.

     Buvo populiari pažiūra ir Europoje, jog vaikas nepajėgus racionaliai analizuoti savo sąžinės bent iki 14 metų. Protinis subrendimas laikyta pagrindiniu veiksniu moraliniuose sprendimuose. Dėl to kai kurie tėvai sulaikydavo vaikus nuo ankstyvos išpažinties. Tuo tarpu psichologai (Kari ir Charlotte Buchler) savo tyrinėjimais įrodė, kad vaiko sąžinė sparčiai vystosi nuo 3 metų, nors yra priklausoma nuo aplinkos ta prasme, kad gali būti pajautrinta, iškreipta, atbukinta. Vaiko kaltės pergyvenimą maldo, švelnina, tikslina tėvai, kiek jie suvokia ir kiek vaikas jiems atsiveria. Nėra aiškios amžiaus ribos, kada vaikas tėvams "užsidaro", tačiau tokie reiškiniai pastebimi apie 7, 8, 9 amžiaus metus. Nebepajėgdamas atsiverti tėvams, vaikas yra reikalingas pagalbos iš šalies, nes tas kaltės slogutis jam gali būti per didelis, ypač jo jautraus amžiaus metu. Viena aišku, kad protinis vaiko brendimas, kuris šoktelia nuo 12metų, neina paraleliai su sąžinės brendimu. Jaunesnis vaikas turi kažkokį visumos jutimą ir supratimą apie daugelį dalykų, taip pat ir apie nuodėmę bei kaltę.

     Psichologiniai vaikų tyrinėjimai yra daromi ir Amerikoje, kaip teko pastebėti iš Yale universiteto leidinių. Juos bevartant, neužtikta medžiagos vaiko sąžinės brendimo reikalu. Amerikoje sąžinės brendimas, kaip ir jos ugdymas, atrodo lyg būtų visai neaktuali tema. Šiems klausimams nerodo dėmesio mokykla, o aplinka tekalba apie sąžinės neribotą laisvę. Dėl to vienų tėvų pastangos formuoti vaiko sąžinę dažnai palūžta, o ką jau bekalbėti apie tų šeimų vaikus, kurios pačios palūžusios. Tėvai ir vaikai atsiduria sąmyšyje, kai nesusilaukia tinkamos pagalbos nė iš kunigų. Tie, kurie pirmiau ragino bent kartą per mėnesį, jei ne dažniau, eiti išpažinties, dabar veja žmones nuo klausyklos, o vaikams primena: jūs dar nenusidedat, tad nevarginkit kunigų!

     Tokių kunigų nėra daug, ir jie, išaugę fenomenalinio galvojimo atmosferoje, tariasi taip darą pagal savo įsitikinimus. Bet II Vatikano susirinkimo nutarimuose parašyta: "Klebonai tebūna pasiruošę mielai klausyti tikinčiųjų išpažinties" (II, 83). "Kunigai kiekvienu metu tebūna pasiruošę teikti atgailos sakramentą bet kuriam jo pagrįstai prašančiam tikinčiajam" (II, 196). Vadinas, po II Vatikano susirinkimo čia nieko nėra pakeista, tik Liturginė Konstitucija (72 paragr.) primena reikalą peržiūrėti atgailos sakramento "apeigas ir formulę, kad aiškiau išreikštų sakramento esmę ir vaisius". Išrišimo formulė, iš tikro, jau yra suprastinta ir vartojama gimtąja žmonių kalba. Išpažinties apeigose ryškesnių "peržiūrėjimų" dar nepadaryta.

     Tačiau problema lieka atvira dėl žmonių paruošimo išpažinčiai. Ligšiol tik vaikai jai ruošiami; ruošiami išpažinties technikai bei formai ir šiek tiek analizuoti sąžinei. Betgi sąžinės problemos bręsta ir naujai iškyla su amžiumi, su šeimos kūrimu, su profesinėm ir visuomeninėm pareigom. Bažnyčios sielovadoje tebėra spraga, nesirūpinant padėti bręstantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms, kaip spręsti savo sąžinės reikalus ir kaip juos iškelti per išpažintį. Statistinis nuodėmių paminėjimas, be gilesnės įžvalgos apie savo santykius su Dievu, artimu, šeima, profesiniu darbu, daro išpažintį nepilną. Išpažinties forma, išmokta vaikystėje, subrendusiam žmogui darosi banali, ir tai žmogus jaučia, ir tai jo nepatenkina. Taip ir iškyla klausimas, kam tokios išpažinties bereikia. Ar neužtektų bendrinio išrišimo, kaip įvairiose protestantų sektose? Betgi protestantai, sakysim Rytprūsiuose, turėjo asmeninę išpažintį ligi XVIII amžiaus vidurio. Dabar Vokietijoje jie vėl bando fakultatyviai ją įvesti. Išpažintį turi ir nemano jos atsisakyti ortodoksai, o anglikonai, bent kai kurie, taip pat ją išlaikė iki dabar.

     Išaugę iš išpažinties technikos ir nesuaugę su jos esme, daugelis tikrai nebetelpa savyje, lyg nerasdami išeities. Kai kurių kunigų pasiūla duoti bendrą išrišimą jautresnio žmogaus vis tiek nepatenkina, juoba tų, kurie žino, jog tai dar ne Bažnyčios, ne jos atsakingos vadovybės mintis. Tad iškyla priekaištas: kodėl kai kurie kunigai bando lengvinti padėtį ne tuo keliu? Kodėl neaiškina, nekalba, kaip geriau atlikti asmeninę išpažintį, kodėl nepadeda klausykloje arba per pamokslus? Yra bandymų ir šioje srityje, tačiau daugelis kunigų nėra pakankamai pasiruošę psichologijos, pedagogikos ir katechetikos srityse. Pagaliau tai priklauso ne vien nuo kunigų. Yra žmonių, kurie, jausdami mechaniško išpažinties atlikimo trūkumus, ieško patys būdų giliau savo sąžinę analizuoti ir geriau atlikti išpažintį. Kiti pasinaudoja uždarom rekolekcijom, kad bent vieną kartą su specialiai tam atsidėjusiu kunigu išsiaiškintų savo sąžinės ir išpažinties reikalus.

     Vienas jaunas inžinierius, atlikęs Cursillos (specialios rekolekcijos), sako, kad pagaliau supratęs, kas yra žmogui išpažintis. Išpažintyje nuodėmių išskaičiavimas nėra pats esminis dalykas. Asmeninė nuodėmių apyskaita, įžvalga į save, savo santykių su Dievu diagnozė yra tik vienas iš išpažinties elementų. Išrišimas ir atleidimas — antras ir pats svarbiausias elementas, bet jis sąlygojamas trečiuoju — atsiprašymu, gailesčiu, pasiryžimu atstatyti pažeistą santykį su Dievu ir jo dorine tvarka. Daug priklauso nuo kunigo, kaip jis apčiuopia pirmąjį elementą, kaip tai panaudoja paruošti trečiajam elementui. Bet labai daug priklauso ir nuo paties žmogaus, kaip jis, darydamas įžvalgą, pergyvena savo trūkumus ir netesėjimus, kaip jis bando visu nuoširdumu ir atvirumu save išsakyti ir kiek siekia išpažintimi save atnaujinti, ne vien formaliai gauti išrišimą. Bažnyčios naujoji linkmė nesiekia sumažinti žmonių atsakomybės bei atskaitomybės už savo sąžinės dalykus. Bet Bažnyčia dar turės geriau paruošti savo kunigus šiai nepaprastos reikšmės pareigai. Po II Vatikano susirinkimo sielovados reikalai iškyla į pirmaeilę plotmę, o anksčiau teologinėse mokyklose ji buvo nustumta į antraeilės reikšmės dėstomuosius dalykus. Anglosaksų ir lotynų kraštuose sielovada net nepradėta dorai vystyti, kaip mokomasis objektas.

     Baigdami norėtume pastebėti, kad ne visiems čia keliamos problemos atrodys taip jautrios. Yra žmonių, kuriems nekliūva nė toji dabartinė išpažinties forma, nė tas nuodėmių skaičiavimas. Išpažinties forma nesuparaližuoja jų nuoširdumo, atvirumo, nuolankumo. Jie perkopia ne tik šiuos, bet ir kitus asmeninius sunkumus ir jaučiasi tikrai laimingi, gavę nuodėmių atleidimą. Stebint tokius žmones, negali suprasti, kas lemia išpažinties sėkmę ir palaimą, ar tas žmogaus paprastumas ir nuoširdumas, ar jo dvasinė gelmė ir gyvas ryšys su Dievu, ar kokia malonė, kuri žmogų lydi ir šiuo atveju.