Spausdinti

F. JUCEVIČIUS

     Dievo nebuvimas ir Dievo mirtis yra mūsų kartos mėgstamos temos. Laikraščiai ir televizija jas diskutuoja. Jas kartoja paskaitininkai. Didelė dalis žmonių gyvena lyg Jo nebūtų. Kai kurie filosofai neberanda Jam vietos pasaulyje. Pasitaiko mokslininkų, kurie laiko Jį bereikalinga hipoteze. Nevienas lyrinio plauko metafizikas sutapatina Jį su "pozityvia nebūtimi". Mūsų dienomis "mirusiojo Dievo" tezė turi kaip filosofų, taip ir teologų versiją.

     Nors visais laikais buvo neigiančių ar abejojančių Dievu žmonių, tačiau ateistinis galvojimas yra gana naujas dalykas žmonijos istorijoje. Ateistinis galvojimas kaip pasaulėžiūra siejasi su seguere naturam šūkiu, kurio užuomazgą randame renesanso laikais. Šią mintį populiarino Voltaireas ir enciklopedistai. O romantikai, kaip Rousseau, Vigny, Heine ir Richter, davė jai radikaliai naują prasmę. Nietzsche, Dostojevskis, egzistencialistai papildė ją psichologine analize. Naują turinį šiai minčiai davė "mirusiojo Dievo" teologija. Tačiau teologai skiriasi nuo egzistencialistų. Pastariesiems "mirusiojo Dievo" tezė yra metaforinis teigimas, kad žmonės nustojo tikėti į iliuziją. Dievo mirtis reiškia jiems, ir tai visai nedramatiškai, kad Dievo niekad nebuvo. Gi teologai tenori palaidoti "mirusiojo Dievo", idant vėl galėtų Jį prikelti.

P. Augius   Lietuvos sodžius

     Žiūrint iš toliau, "mirusiojo Dievo" tezė turi metafizinės lyrikos atspalvį. Joje nesimato nei konvulsinio rėksmo, nei ašaringų atodūsių. Tačiau žmogus yra ne tik racionali, bet ir sentimentali būtybė. Štai kodėl "Dievo mirtis" įgauna pamažu tragišką pobūdį. To negali paslėpti egzistencialistinė ir pseudoteologinė "mirusiojo Dievo" isterija. Tai dar akivaizdžiau liudija tikinčiųjų persekiojimai komunistiniuose kraštuose. Dievas "miršta" skausmingai mirtingųjų tarpe. O gal būtų tiksliau sakyti, kad konvulsinga yra žmogaus be Dievo mirtis.

     Savo teigimui patvirtinti nesišauksiu žmogaus be Dievo padarytų koncentracijos stovyklų. Vakarietiškojo žmogaus pasaulis liudija tiek pat iškalbingai tą prarają, kuri atsivėrė su Dievo mirtimi. Vienus apima apatiška nuostaba, kaip jaunąjį New Yorko fotografą Julės Fifferio dramoje "Little Minders". Kiti vieni kitų neapkenčia ar nusigeria, kaip "Who's Afraid of Virginia Wolf" ir "Country Dance" herojai. Dar kiti klajoja prostitučių, homoseksualų ir svetimoterių pasaulyje, kaip piligrimai tų filmų, kurie užplūdo kino ekranus. Nevienas suserga Dievo ilgesiu ir ieško Jo narkotikų pagalba. Šiandien nepaslaptis, kad jau yra "pogrindinis kultūros pasaulis", kurį dominuoja, kaip tiksliai pastebėjo "Life" bendradarbis, "masochistų gauja su sadistu vadu". Kad pasaulį be Dievo sunkiai perneša žmogus, tai geriausiai liudija, kaip visais laikais, taip ir šiandien, žmogus be Dievo. Nietzsche buvo teisus. Dievui mirus, naktis darosi tamsesnė, ir Dievo kapas atsiveria "nesibaigiančia praraja".

     Tačiau noriu kalbėti ne apie "nesibaigiančią bedugnę", į kurią rieda žmogus su "mirusiu Dievu" širdyje, o apie religiją, kuri su pagrindu vadinasi Gyvojo Dievo religija, ir jos pagrindinį priešą, kurį mes sutapatiname su komunizmu. Tai nereiškia, kad komunizmas yra krikščionybės priešas su gilia mintimi. Ateistinis egzistencializmas yra gilesnis savo metafizine analize ir platesnis temomis, negu komunizmas su savo materialistine filosofija. Sustoju prie komunizmo, nes jis yra mūsų tautos dalia, o tuo pačiu ir kiekvieno mūsų dalia. Šalia krikščionybės stovi mūsų žemėje komunizmas, lygiai kaip šalia kryžių ir Rūpintojėlių Lietuvos stovi šiandien kūjo ir piautuvo Lietuva.

     Tarp krikščionybės ir komunizmo yra praraja. Tačiau ši praraja nėra būties praraja, o tik praraja, kurią sukuria žmogiškoji mintis ir žmogiškasis apsisprendimas. Todėl skirtumas tarp krikščionybės ir komunizmo yra galutinėje analizėje istorinės bei psichologinės prigimties su metafiziniais niuansais. Kiek tai liečia Dievo klausimą, kaip krikščioniškoji, taip ir komunistiškoji tezė nėra empiriniai postulatai, ir štai kodėl jos abi yra metafiziniai nuspalvintos. Empirinių mokslų pagalba negalime įrodyti Dievo buvimo, lygiai kaip šių mokslų argumentais negalime paneigti Jo buvimo. Nėra nieko lyriškesnio marksistinėje filosofijoje, kaip bandyti operuoti "mokslinėmis" kategorijomis, kai susiduriama su antgamtę liečiančiais klausimais.

     Dievo buvimo klausimas priklauso tikėjimui, kurio dialektikos kategorinis imperatyvas yra laikyti "tikrais tuos dalykus, kurie yra neregimi". Jis neturi nieko bendro su medžiaginės tikrovės sklaida, ir todėl tikėjimo klausimai yra už žinojimo ribų. Žinojimas remiasi patirtimi, įžvalga ir logine analize. Gi tikėjimo pagrindas yra malonė, įsitikinimas ir pripažinimas. Mokslas ir religija nėra dvi priešingybės, o du skirtingi būdai suvokti žmogų ir pasaulį. Jie vienas kito neišskiria, bet tik papildo. Mokslą padaryti religijos priešu — tai jį sureliginti, t. y. jį padaryti tuo, kuo jis nėra ir būti negali. Todėl Dievo neigimas nėra "mokslinė" laikysena, o tik antireliginis aktas. Tai yra atsisakymas pakilti virš pojūtinio pasaulio horizontų. Netikėjimas neturėjo ir neturi nieko bendro su mokslo postulatais. Štai kodėl marksistinė religijos vadinamoji "mokslinė" kritika yra tiek pat moksliška, kaip ir rusų kosmonauto teigimas, kad Dievo nėra, nes jis Jo niekur nematė, kai skrido apie žemę.

     Nėra abejonės, kad krikščioniškasis tikėjimas reiškėsi kartais primityviomis formomis. Bet netikėjimas įgauna dažnai dar primityvesnę išraišką, kaip tai rodo antireliginiai muziejai, kuriuos randame komunistų valdomuose kraštuose. Kartą teko skaityti vieno literatūros kritiko skundą, kad esą labai sunku rasti rimtos marksistinės literatūrinės kritikos. Su religijos kritika yra dar blogiau — jie jos iš viso neturi. Bet tai nėra kaltinimas, o tik fakto konstatavimas. Mes negalime kaltinti marksistų, kad jie neturi rimtos religijos kritikos. Mes tik galime juos kaltinti už tai, kad jie pretenduoja ją turį. Rimtai sukritikuoti religiją reikštų sukritikuoti tai, kas yra paslaptingiausio žmoguje. Religija nėra ekonominių jėgų produktas, o žmogaus gelmių šauksmas. Ją liudija ne tik krikščionių katedros, bet ir budistų šventyklos. Apie ją kalba ne tik Šventasis Raštas, bet ir Mirusiųjų Knygos. Ja gyvena ne tik mūsų laikų vakarietis, bet ir ugnies amžiaus neandertalietis. Kaip galėtų kas sukritikuoti tai, kas veržiasi iš žmogaus dvasios gelmių, jei jo net kūnas lieka mums dar didžia paslaptimi. Nežiūrint milžiniškos pažangos visose mokslo šakose, žmogus kaip buvo, taip ir tebėra didysis nepažįstamasis. Kai marksistai teigia, kad jiems religijoje viskas aišku, tai jie iš tikrųjų tvirtina, jog žmogus nėra jiems jokia paslaptis. O tai sakyti gali arba žmonės, kurie yra naivūs, ar ignoran-tai, arba abu kartu.

II

     Kas yra krikščionybė? Kai sakome, kad ji yra religija, tai iš tikrųjų daug ko nepasakome. Religijų yra daug, ir jos viena nuo kitos gerokai skiriasi. Jei norime likti teisūs, tai turime pripažinti, kad krikščionybė nėra tiktai viena iš daugelio religijų. Ji yra religija apskritai. Ji išsiskiria iš kitų religijų ne tik tuo, kad ji buvo civilizuojančioji jėga pasaulyje ar vidinio gyvenimo šaltinis milijonams žmonių. Nei ji skiriasi nuo kitų religijų tiktai savo mokslu ar savo morale. Ji išsiskiria iš kitų religijų tuo, kad ji duoda žmonijai naują gyvenimą. Krikščionybė sukuria "naują žmogų", o ne jį suformuoja. Krikščionybės centre stovi Kristus, kuris sako, jog atėjo į pasaulį, kad "mes turėtume gyvenimo, ir apsčiai turėtume". Štai kodėl Augustinas sako, kad Dievas tapo žmogumi, idant žmogus pasidarytų dievu.

     Krikščionybė yra prometėjiškoji religija, ir Kristus yra ne mitinis, o istorinis Prometėjus. Jis atnešė žmonijai ne žemės ugnį, kuri užgęsta, bet negęstančią dieviškąją ugnį. Šia prasme galime suprasti Kristaus žodžius: "Aš atėjau ugnies siųsti į žemę, ir nieko taip nenoriu kaip tai, kad ji degtų". Ta negęstančioji ugnis — tai dieviškasis gyvenimas, kuris reiškia žmogui nesibaigiantį pavasarį.

     Krikščioniškasis tikėjimas yra dinaminė jėga. Tai paliudija ne tik krikščionybės pirmieji amžiai, ne tik žmonės, kaip Pranciškus Asižietis, bet ir mūsų laikai Vatikano II poveikyje. Tikėjimas yra dinamika, nes jis yra gyvybė. Žmogiškasis gyvenimas reiškiasi įvairiomis formomis. Jis reiškiasi augimu ir judesiu. Jis reiškiasi mintimi ir laisve. Jis išsisako taip pat tikėjimu. Tikėti reiškia ne ką kitą, kaip pasisakyti už amžinojo pavasario gyvenimą. Tikėti reiškia išdrįsti būti kaip Dievas. Ar apaštalas Jonas nesako, kad mes ne tik vadinamės, bet ir esame Dievo vaikai? Kai krikščionybė kalba apie mus kaip Dievo vaikus, tai ji turi mintyje dieviškąjį gyvenimą, kuris jau yra mūsų nuosavybė. Irenėjus nusako žmogaus sudievinimą dieviškojo skiepo metafora. Tačiau "įskiepijimas" nebūtų galimas, jei žmogus neslėptų savyje dieviškojo prado. Kas nežino didžiojo Kristaus reikalavimo: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas". Kaip mes mirtingieji, tos "svyruojančios nendrės", anot Paskalio, galime drįsti svajoti apie dieviškąjį tobulumą? Kad reikalavimas nėra eilinis, tai aišku, bet taip pat tikra, kad jis statomas ne eiliniams padarams. Jis nukreiptas į tuos, kurie esame sukurti į "Dievo paveikslą ir panašumą". Nuo pat savo pradžios krikščionybė pabrėždavo šiuos Genezės žodžius, nes jie iškelia žmogaus didybę bei kilmingumą. Nešioti Dievo paveikslą savyje — tai turėti dieviškąjį pradą savyje. Kai Kristus reikalauja iš mūsų dieviškojo tobulumo, tai jis nieko kito neliepia, kaip tik leisti prigyti mumyse "dieviškajam skiepui".

     Dieviškojo tobulumo kelias nėra platus, ir jį pasiekti tegalima einant tik pro angštus vartus. Bet reikia juo eiti, nes tai kelias, kuris veda į gyvenimą. Dievas yra gyvenimas. Štai kodėl siekti dieviškojo tobulumo reiškia veržtis į dieviškąjį gyvenimą. Šis mūsų sudievinimas yra galimas tik Kristuje ir per Kristų, ir todėl toji religija, kuri atveria mums dieviškuosius horizontus, vadinasi krikščionybė. Štai kodėl apaštalas sako: "Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra manyje gyvas Kristus". O kai nebe mes, o Kristus yra mūsų gyvybė, tai mūsų mirtingasis gyvenimas tampa nesibaigiančiu gyvenimu.

III

     Istorija yra drama, kurios prasmę nori suvokti žmogus. Štai kodėl istorijos interpretacija tampa jo aistra. Krikščionybė turi savą istorijos interpretaciją. Net savo buvimu ji yra istorijos interpretacija. Krikščionybė suvokia istoriją kaip žmogaus sudievėjimą laike. Juo žmogus labiau sudievėja, tuo labiau jis sužmogėja. Sudievintasis nebėra tas pats žmogus. Jis yra nauja būtybė. Štai kodėl apaštalas kalba apie "naują žmogų". Šį radikalų pasikeitimą žmoguje įvykdo Dievas, kuris yra Meilė.

     Prieš kiek laiko pasirodė anglo biologo Sir Alister Hardy knyga "The Living Stream". Šis žymus mokslininkas laiko visas meilės apraiškas — animalinę, žmogiškąją ir dieviškąją — transcendentinės gyvybės išraiška. Jo samprotavimai yra artimi krikščioniškajai minčiai. Krikščioniui pasaulis yra Dievo meilės kūrinys. Nė žmonijos istorija nebūtų suprantama be meilės. Bet ar galime pagrįsti, kad meilė yra istorinė jėga? Gandhi tuo neabejojo. Kad yra dar tiek daug žmonių pasaulyje, nežiūrint žudymų ir nuolatinių karų, tai jam buvo neužginčijamas įrodymas, jog meilė yra stipri jėga istorijoje. Kokią socialinio gyvenimo formą beimsime, visos jos skelbia meilės jėgą. Jei meilės nebūtų, tai nebūtų nei sužadėtinių, nei šeimų, nei tautų, nei labdaros. Be meilės nebūtų ir žmonių. Be meilės nebūtų ir krikščionybės. Kas to nesupranta, tas nesupranta krikščionybės. Ir pirmutiniai yra marksistai, kurie to nesupranta.

     Marksistams krikščionybė yra tam tikra žmogaus "nužmogėjimo" forma arba, kaip jie, sekdami Hegelį, mėgsta sakyti, "suišorėjimo" bei "alienacijos" išdava. Kad krikščionybė yra susieta su socialinių struktūrų raida, niekas neneigia. Ji yra bendruomenė, ir ją saisto socialinės dialektikos dėsniai. Bet krikščionybė yra daugiau, negu socialinės evoliucijos produktas. Ji yra daugiau, negu klasių kova ir Vatikano finansai. Ji yra daugiau, negu inkvizicija. Renesanso popiežiai ir Sanctum Officium. Kaip savo kilme, taip ir savo pašaukimu ji yra bendrija mirtingųjų, kurie save laiko išgelbėtais meile. O save laikyti išgelbėtais meile reiškia laikyti išgelbėtais nuo mirties. Kristaus kryžius yra šios meilės liudininkas, o išgelbėjimą nuo mirties skelbia jo prisikėlimas. Tik prisiminkime apaštalo Pauliaus dialektiką. Kai korintiečių tarpe buvo abejojančių mirusiųjų prisikėlimu, tai jis aistringai įrodinėjo, jog toks galvojimas nesiderina su Kristaus prisikėlimo tiesa. "Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai nė Kristus neprisikėlė. O jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų skelbimas yra tuščias, tuščias ir jūsų tikėjimas". Paneigti gyvenimą be mirties reiškia paneigti Kristaus prisikėlimą ir patį Kristų. O paneigti Kristų reiškia paneigti krikščionybę.

     Amžių bėgyje krikščionybė turėjo sunkių valandų. Neretai atrodydavo, kad ji jau agonijoje. Panašiai manančių sutinkame ir šiandien ne tik priešų, bet ir savųjų tarpe. Lietuvos kunigai savo pareiškime Kosigynui taip pat rašo, kad "Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra pasmerkta mirčiai". Tačiau nei priešų viltys, nei savųjų nuogąstavimai neturi pagrindo. Nes sunaikinti krikščionybę reiškia sunaikinti meilę. Todėl kas kovoja prieš krikščionybę, tas iš tikrųjų kovoja prieš save. Kas mėgina sunaikinti krikščionybę, tas iš tikrųjų mėgina sunaikinti save. Kad taip iš tikrųjų yra, liudija istorija.

     Ką palaidojo istorija: krikščionybę ar jos priešus? Jos priešus. Ir tai ne dėl to, kad krikščionybė būtų juos sunaikinusi. Jie žuvo, nes patys save sunaikino: kovodami prieš krikščionybę, jie kovojo kartu prieš meilę, kuri yra nesibaigiančiojo gyvenimo versmė.

     Jei Kristus atėjo į pasaulį, kad žmonės turėtų gyvenimo, tai krikščionybės misija yra ta pati. Taip pat ir krikščionys turi skleisti gyvenimą pasaulyje. Krikščionybė nėra tik moralės kodeksas. Ji nėra tik tiesų rinkinys. Krikščionybė savo pirmine ir giliausia prasme yra gyvenimas, kurio vidinę logiką saisto meilė. Krikščionybė yra meilės religija. Tačiau tai nereiškia, kad krikščionys visad gyvena meile.

     Krikščionybės tikslas yra ne teorijas išgalvoti, o atnaujinti žmogų. Krikščionims pasaulis yra vieta, kur kovojama už žmogaus sužmoginimą. O sužmoginti žmogų reiškia jį išmokyti gyventi meile. Tai nėra lengva. Žmogus nori būti mylimas, bet ne mylėti kitus. Nuo Kaino laikų jis įprato klausti: "Bene aš esu savo brolio sargas?" Sunkiau tai suprasti, kai šį klausimą statosi dažnai krikščionys. Kai krikščionys suabejoja artimo meile, tai yra jų nukrikščionėjimo pradžia. Istorija tai aiškiai paliudija. Krikščionybė išlieka gyva meile. Net ir tiesa jai neužtikrina gyvenimo. Niekas taip negriovė krikščionybės, kaip krikščionys, kurie išdavė meilę. Didžiosios krikščionybės schizmos kilo, kai jos pasekėjai mylėjo labiau tiesą, o ne artimą. Ar imsime inkviziciją, ar anatemas, ar Sanctum Officium dekretus, visa tai rodo išlavintą žinojimą, bet apgailėtiną meilės stoką. Tiesos pabrėžimas meilės sąskaiton nešė karčius vaisius. Galileo buvo pasmerktas Šventojo Rašto tiesos vardan, Lamennais — socialinės tiesos vardan, Servaes — religinio meno tiesos vardan. Bet, šimtui metų praėjus, Galileo veikalai turėjo būti išimti iš indekso, Lamennais socialinės naujovės atrodo senienos, kai verčiame Pacem in terris ar Populorum progressio enciklikas, o tas religinis menas, kurio Sanctum Officium nenorėjo įsileisti į bažnyčias, šiandien užviešpatavo beveik visas.

     Sakoma, kad praeitimi gyvenantiems žmonėms nėra nieko sunkiau, kaip suprasti ateities žmones. Bažnyčioje dažnai vyrauja praeities šalininkai. Štai kodėl jiems yra taip sunku suprasti žmones su ateities vizija. Krikščionys darytų daug mažiau klaidų, jeigu jie prisimintų dažniau Pauliaus žodžius: "Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis kimbolas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą, jei turėčiau tikėjimą, kad net kalnus galėčiau perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas". Iš tikrųjų, krikščionių krikščionybė yra niekai, kai jie nebeturi meilės, nors ir turėtų visa kita.

IV

     George Orwellio romano "1984" skaitytojai žino, kad artėjame prie šio autoriaus loginių išvadų košmaro. Tik laimė, kad iki šiol jis klydo. Pasaulis nepasidarė orvveliškai tobula bendruomenė. Žmogiškosios meilės bei neapykantos jausmų nepakeitė dar mechaninis sintetizmas. Priešingai, šių dienų gyvenime vyrauja netvarka ir žvėriškos emocijos. Nieko nėra toliau nuo Orwellio pramatytos šaltos tvarkos, kaip šių dienų verdantis pasaulis. Taip pat ir krikščioniškasis gyvenimas nepasižymi tradiciniu ramumu. Katalikų Bažnyčioje prasidėjo naujas laikotarpis su Jono XXIII pontifikatu. Su Pijumi XII Bažnyčia užbaigė viduramžius, o su Jonu XXIII ji pradėjo naujuosius amžius. Pastarojo sušauktasis Vatikano II susirinkimas yra šio šimtmečio svarbiausias religinis įvykis.

     Katalikų Bažnyčia padarė epochinį žingsnį, kai ji pirmą kartą savo istorijoje išdrįso kritiškai į save pažvelgti, ir tai viso pasaulio akivaizdoje. Tai negalėjo likti be pasekmių. Jos nuomonė pasikeitė apie save ir pasaulį, o pasaulis pakeitė savo nuomonę apie ją. Jei vien tik tai susirinkimas būtų pasiekęs, tai jis būtų jau atlikęs didelį darbą. Ne mažiau reikšmės turi Religinės laisvės deklaracija. Nors teoretiškai Bažnyčia laikėsi šio principo visada, bet praktiškai dalykai atrodė kitaip, kaip tai liudija inkvizicijos procesai ir Sanctum Officium šimtmetinė veikla. Ši laisvės stoka buvo intelektualinės minties merdėjimo priežastimi paskutinių šimtmečių eigoje. Jei šiandien minties gyvenimas yra taip gyvas, kaip kad buvo Augustino ar Tomo Akviniečio laikais, tai už tai turime būti dėkingi laisvės principo pripažinimui praktikoje. Neeilinis įvykis yra katalikų pastangos suartėti su kitomis krikščionių bendruomenėmis. Po keturių šimtų metų tarpusavio kovų krikščionys nutarė pagaliau praktikuoti artimo meilę, kurią taip deklamavo kitiems. Kai kas žiūri į šį suartėjimą įtartinai: mūsų krikščioniškumas esąs tikresnis, kai vieni kitiems kuolais daužome galvas. Kadangi pradėjome kalbėti su savo broliais, tai su mūsų krikščionybe esą kažkas netvarkoj.

     Permąstymas katalikų santykių su ateistais — tai kitas svarbus Vatikano II žingsnis. Bažnyčia nutarė užmegzti dialogą su ateistais ne tam, kad juos atverstų, bet sukurtų tarpusavio atmosferą, kurioje visi kartu galėtume statyti pasaulį. Štai kaip tuo klausimu pasisakė susirinkimo tėvai: "Bažnyčia, nors ir visiškai atmeta ateizmą, tačiau nuoširdžiai pripažįsta, jog visi žmonės, tikintieji ir netikintieji, privalo aktyviai prisidėti prie šio pasaulio kūrimo, kuriame tenka bendrai gyventi, o šito tikrai negali būti be nuoširdaus ir protingo pokalbio".

     Nėra reikalo sakyti, kad komunizmas yra ryškiausia ateizmo forma. Katalikų Bažnyčiai komunizmas yra ne politinė jėga, o religinė problema. Jo įtakoje yra beveik trečdalis žmonijos. Bažnyčia nusikalstų savo misijai, jeigu atsiribotų nuo komunistų. Kristus mirė ne tik už savo apaštalus, bet ir už tuos, kurie jį kalė ant kryžiaus. Bažnyčia taip pat negali pamiršti, kad komunizmas yra nukrikščioniškėjusių krikščionių kūrinys. Komunizmo gimtinė yra ne pagoniškoji Afrika ar budistinė Azija, o krikščioniškoji Europa. Jis gimė industrinės revoliucijos laikais. O toji revoliucija reiškė ne tik materialinę pažangą, bet ir žmogaus nužmoginimą. Pirmuosius savo sekėjus komunizmas susirado Dickenso herojų ir Hugo vargdienių tarpe, o stipriausiai šaknis įleido Gogolio "mirusiųjų sielų" šalyje. Kas yra skaitęs šių autorių veikalus, tas supras kokį pasaulį turiu mintyje. Tai pasaulis žmonių be širdies. Tai pasaulis krikščionių, kurie tokiais buvo tik iš vardo. Komunistai, patys nukrikščionėję krikščionys, išėjo kovoti prieš pasaulį, kurį sukūrė taip pat nukrikščionėję krikščionys. Ši kova principe buvo teisinga. Kiekvienas geros valios žmogus turi kovoti prieš žmogaus nužmoginimą. Tačiau komunistai padarė šioje kovoje istorinę klaidą, kuri turėjo nepaprastai skaudžias pasekmes. Laikydamiesi Markso fiktyvinio principo, kad "žmogus sukuria religiją,, o ne religija žmogų", jie sutapatino krikščionybę su nukrikščionėjusiu pasauliu. Jie nematė joje nieko kito kaip tik "prispausto tvarinio aimaną". Jie pradėjo kovoti ne tik prieš nukrikščioniškėjusį pasaulį, bet ir prieš pačią krikščionybę. Kova prieš krikščionybę reiškė jiems kovą prieš pasaulį, kuriame buvo krikščionybė. Jie nepajėgė suprasti, kad nužmoginto pasaulio kaltininku reikia laikyti ne krikščionybę, o krikščionis, kurie atsisakė krikščionišai gyventi.

     Mūsų amžiuje komunistai sukūrė antikrikščionišką pasaulį — be Dievo. Deja, jie nesuvokė, kad pasaulis be Dievo yra labiausiai nužmoginto žmogaus pasaulis. Dostojevskio pranašystė, kad, nužudydami žmoguje Dievą, mes kartu nužudome ir patį žmogų, niekur taip neišsipildė, kaip komunistų sukurtame be Dievo pasaulyje. Komunistai atmetė krikščioniškąją artimo meilę ir įvedė artimo terorą. Jie uždarinėjo bažnyčias ir atidarinėjo koncentracijos stovyklas, kurių gausumui ir žiaurumui tik nacių pragaras teprilygo. Jie kaltino Bažnyčią inkvizicija, o patys sukūrė visuotinę inkviziciją. Jie nuolatos deklamavo Galileo, o patys turėjo šimtus Galilėjų. Jie kaltino Bažnyčią atsilikimu nuo pasaulio, o patys atsitverė geležine siena nuo pasaulio. Šiandien komunistai sako mums, kad tai jau praeitis, kad šių dienų komunistinis pasaulis skiriasi nuo Stalino ir Jagodos pasaulio. Nemėginsiu to paneigti, o tik priminsiu, kad šiandien komunistinis pasaulis yra tik tiek žmoniškesnis, kiek jis yra krikščioniškesnis.

     Kai komunistai įsiveržė į Lietuvą, jie tęsė Spalio revoliucijos antireliginę politiką. Kaip neronams ir deoklecijonams, taip ir raudoniesiems carams krikščionybė buvo religio illicita. Komunistai vedė antireliginę kovą antikristiniu užsidegimu: jie uždarinėjo bažnyčias, trėmė ir žudė vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius, vertė nuo pakelių kryžius ir Rūpintojėlius. Paskutiniuoju metu padėtis yra pasikeitusi. Kaip po nukryžiavimo Kristus, taip po kruvinų persekiojimų Bažnyčia gyvena šiandien Golgotos taika. Jos dabar niekas nebeplaka, nebespiaudo jai į veidą, nei erškėčiais vainikuoja. Kaip anuomet Kristus, taip ir jo Bažnyčia

     Lietuvoje yra palikta merdėti ant kryžiaus. Kaip ilgai truks ši agonija? Į šį klausimą atsakys ateitis. Viena tik turime žinoti, kad Kristus prikaltoje ant kryžiaus Bažnyčioje meldžiasi už persekiotojus: "Tėve, atleisk jiems, nes nežino ką daro". Taip pat turime nepamiršti, kad po nukryžiavimo seka PRISIKĖLIMAS.

     Kai mes šiandien susiduriame su komunizmo klausimu, turime tai atsiminti. Kaip tik toje šviesoje reikia taip pat suprasti Vatikano II nutarimą užmegzti dialogą su ateistiniu bei komunistiniu pasauliu. Būdama ištikima savo misijai, ji žino, kad jai reikia nešti Kristaus atneštąjį gyvenimą ir tiems, kurie Jo nepažįsta, kurie Jį ignoruoja arba kurie Jį atmeta ir prieš Jį kovoja. Prisiminkime, kad Paulius taip pat kovojo prieš Kristų. O kokia pabaiga? Jis tapo pačiu didžiausiu Kristaus apaštalu. Sunku suprasti, kodėl daugelis lietuvių bijo pokalbio su komunistais. Sakoma, kad žmogus bijo, kai jis nebėra tikras savimi. Ar tai nėra kartais ženklas, kad tie lietuviai taip pat nebėra tikri savo krikščionybe?

Redakcijos pastaba.

Šis straipsnis yra iš netrukus išeisiančios knygos, vardu "Tauta tikrovės ir mito žaisme".