Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Prieš porą mėnesių Čikagoje buvęs Amerikos Gydytojų Sąjungos (American Medical Association) suvažiavimas daugeliui pasibaigė nemalonia ir sukrečiančia staigmena. Ši garbinga organizacija, gyvuojanti jau daugiau kaip šimtą metų, susilaukė paniekos žvilgsnių ir žodžių iš daugelio dar sąžinės ir Dievo įsakymų klausančių žmonių, nes ji gydytojui leido tapti žmogžudžiu. Šios sąjungos delegatų taryba šimtu trimis balsais prieš septyniasdešimt tris nutarė, kad gydytojui leidžiama daryti abortą ne tik mediciniškais, bet ir socialiniais bei ekonominiais sumetimais. Kad valstybių gubernatoriai pasirašo įstatymus, leidžiančius žudyti negimusius kūdikius, tai ne taip nuostabu, nes visi žinome, kad politikieriai kartais ir per lavonus stengiasi siekti valdžios, bet kad panašiai elgiasi ir gydytojai, tai visiškai nesuprantama. Juk kiekvienas gydytojas Hipokrato priesaika tarp kitko turi ištarti šiuos garbingus žodžius: "Niekam neduosiu mirtinų vaistų, nors manęs ir prašytų, ir niekam to nepatarsiu, ir ypač neprisidėsiu prie aborto (nepagelbėsiu moteriai padaryti abortą).”

     Ar dabar gydytojų jau ši priesaika nesaisto, ar ši žmogaus gyvybę saugojanti profesija jau norima paversti žmonijos žudikais ir duobkasiais? Juk iki šiol kiekvienas garbingas gydytojas prieš abortus kovojo. Prieš kelias dešimtis metų ta pati minėta Amerikos Gydytojų Sąjunga, matydama besiplečiančią abortų epidemiją, pareiškė, kad "kiekvieno gydytojo pareiga imtis visų garbingų ir teisėtų priemonių prieš tokį elgesį”. Dėl ko dabar staiga jau taip viskas pasikeitė? Kokios šio pasikeitimo priežastys? Būtų veidmainiška ieškoti ir stengtis surasti kokių nors tikrai rimtų ir pateisinančių priežasčių, nes tokių priežasčių nėra. Būkime visai atviri — yra dvi pagrindinės priežastys: pataikauti norintiems lytinių santykių, bet nenorintiems vaikų, ir noras pasipelnyti.

P. Augius   Į turgų (1938)

     Žinoma, daugelis gydytojų trimituote trimituoja, kad žmogus tuoj neturės kur nė kojos padėti ant žemės, nes žmonija perdaug greitai dauginasi. Nesijaudinkite — dar per anksti. Jeigu, neduok Dieve, kuri nors valstybė išeitų iš proto ir pradėtų atominį karą, tai tie gydytojai, kurie dar liktų gyvi, laužytų galvas, kaip pagreitinti žmonijos dauginimąsi, kad visa pasaulio kultūra neapaugtų piktžolėmis. Bet ir galvoti, kad jau dabar žemė vos gali išmaitinti esamus žmones, yra naivu. Užuot žudę nekaltus kūdikius, stenkitės sutvarkyti socialinį klausimą, ir žemė dar galės išmaitinti kelis kartus didesnę žmoniją. Prisiminkime tik milžiniškus tuščius plotus Kanadoje ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. O tokių tuščių, neišnaudotų, bet turtingų plotų rasime beveik kiekviename žemyne. Dėl ko užmirštate technikos pažangą, kuri jau gamina maistingus produktus net iš jūros žolių? Jau žmogus surado, kokią milžinišką jėgą slepia mažutis atomas, gal netrukus suras ir neišsemiamus maisto šaltinius ten, kur dabar dar niekam nė į galvą neateina ieškoti.

     O jeigu jau būtinai norite žmonijos augimą kontroliuoti žmonių žudymu, tai būkite logiški ir protingi — verčiau žudykite pensininkus, ligonius ir negabiuosius. Tada bent bus vykdoma mažėjančiai žmonijai naudinga selekcija. Žudydami negimusius kūdikius, gal nužudote daug genijų, kurie, jeigu gimtų ir užaugtų, gal daug greičiau ir protingiau išspręstų tas problemas, dėl kurių tiek jaudinatės, neįstengiate jų išspręsti, dėl to iš nusivylimo griebiatės tų nekaltų kūdikių žudynių.

     Esate tikri veidmainiai, jeigu imatės teisintis ir aiškinti, kad kelių mėnesių negimęs kūdikis dar nėra žmogus, kad motinos įsčioje užsimezgusi gyvybė nėra žmogiška, kad ten esamas gemalas yra tik protoplazmos gniužulėlis. Juk visi gerai žinote, kad žmogiškoji gyvybė palaipsniui vystosi ir auga nuo pat pirmojo mėnesio. Juk nėra jokio moksliško įrodymo, kad būtų esminis skirtumas tarp kelių dienų gemalo ir devynių mėnesių jau visiškai išsivysčiusio kūdikio. Apvaisintame kiaušinėlyje jau yra visi individo charakteringi elementai. Jau čia yra nuspręsta, ar iš šio apvaisinto kiaušinėlio po devynių mėnesių gimsiantis kūdikis bus berniukas ar mergaitė, ar jis bus labiau panašus į tėvą ar į motiną, koks bus jo charakteris, kokia akių spalva, kokie plaukai ir t. t. Šiką tik užsimezgusi gyvybė yra ne augalo, ne gyvulio, bet žmogaus. Dabar bendra teologų nuomonė yra tokia, kad nuo pat žmogiškosios gyvybės užsimezgimo čia jau yra ir nemirtinga siela, atskirta nuo motinos sielos, kaip ir gyvybė nėra motinos gyvybė, nors motina ją turi maitinti ir globoti.

     Tad jokiam tikslui šios gyvybės negalima tiesioginiai panaikinti, kaip negalima jokiam tikslui žudyti nekalto suaugusio žmogaus. Kai kas čia pastebi, kad krikščioniškoji moralė leidžia žudyti, ginantis nuo užpuolėjo, nuo pasikėsintojo tavo gyvybei, bet kartais ir motinos įsčioje esąs kūdikis, lyg tas užpuolėjas, kėsinasi ir gresia motinos gyvybei. Tai yra naivus galvojimas. Tiesa, kad ginantis galima net žudyti užpuolėją, jeigu kitokios išsigelbėjimo priemonės nėra, bet galima taip elgtis tik su tokiu užpuolėju, kuris sąmoningai kėsinasi atimti tavo gyvybę, kuris yra kaltas, bet apie vaiko sąmoningumą negali būti jokios kalbos, jis yra visiškai nekaltas. Tad visuomet draudžiama tiesioginiai žudyti kūdikį, net ir motinos gyvybę gelbstint. Gydytojas turi stengtis gelbėti ir vieną, ir kitą, bet jeigu, taip jam stengiantis abudu išgelbėti, vienas vis tiek žūsta, tai čia nėra jokios kaltės, nes tai nebuvo tiesioginis, jau iš anksto norėtas ir suplanuotas, žudymas. Taip, pavyzdžiui, leidžiama išplauti gimdą drauge su ten prasidėjusia gyvybe, jeigu gimdoje auga tumoras. Čia yra daroma operacija, norint išgelbėti motinos gyvybę — išplaunant piktybinį tumorą. Prieš kūdikio gyvybę tiesioginiai nesikėsinama. Jeigu tik būtų kokia nors galimybė jį išgelbėti, gydytojas ja mielai pasinaudotų, bet jeigu jos nebus, jeigu kūdikis žus, tai jis žus ne tiesioginiai nuo gydytojo rankos, bet tik dėl to, kad jis buvo toje pavojingoje vietoje, kurią reikėjo išplauti, gelbstint motiną.

     Gal kai kam atrodys, kad čia yra tik sofistinė kazuistika, bet juk turi būti tam tikri principai ir tam tikros ribos. Iš paduoto pavyzdžio turėtų būti aišku, kaip tas ribas nustatyti. Vis dėlto kartais gali būti labai neaiškių ir komplikuotų situacijų. Tokiais atvejais, jeigu nėra priemonių išsiaiškinti, gydytojas turi elgtis pagal savo sąžinę.

     Dabar kai kurie abortų šalininkai vis stengiasi įrodinėti, kad abortas yra grynai motinos dalykas — ji visuomet gali nuspręsti, ar abortą daryti, ar ne. Tai yra visiškai klaidingas galvojimas. Buvo motinos ir tėvo dalykas sudaryti sąlygas, kad užsimegztų nauja gyvybė, bet kai jau kartą ji užsimezgė, tai turi būti saugojama tais pačiais įstatymais, kaip ir suaugusio žmogaus gyvybė. Ji yra saugojama ir penktuoju Dievo įsakymu. Nei tėvas, nei motina, nei gydytojas, nei kuris nors kitas asmuo negali jos savo noru nutraukti.

     Kai kas galvoja, kad yra didelis skirtumas tarp suaugusio žmogaus ir tarp negimusio kūdikio, tad negalima pritaikyti tų pačių įstatymų negimusiam kūdikiui, kaip suaugusiam žmogui. Bet, kaip jau esame minėję, logiškai galvojant, galima sakyti, kad būtų mažesnė neteisybė ir mažesnis žiaurumas žudyti nepagydoma liga sergantį ligonį arba labai pasenusį žmogų iš pasigailėjimo (mercy killing), negu tokį, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis, kuris savo darbu ir sugebėjimais gal labai daug prisidės prie žmonijos gyvenimo pagerinimo.

     Labai neišmintingai elgiamasi, duodant šį klausimą nubalsuoti gyventojams arba gydytojams. Argi galima statyti balsavimui, ar mes laikysimės Dievo įsakymų, ar ne? Tai yra Dievo, jo įsakymų ir bet kokios moralės dėsnių paniekinimas. Ar gubernatoriai ir kiti aukšti pareigūnai, pasirašydami abortą leidžiančius įstatymus, nepagalvoja, kad jie pasirašo mirties sprendimus milijonams nekaltų žmogiškų gyvybių? Tai elgesys, viršijąs net ir karo žiaurumus, komunistų ir nacių siautėjimus, tai yra didžiausias nusikaltimas prieš visą žmoniją ir prieš bet kokį žmoniškumą. Joki įstatymai negali priversti gydytojo daryti abortą — žudyti nekaltą žmogų, nes gydytojas yra ne žudymui, o gyvybės saugojimui, palaikymui, pratęsimui.

     Bent jau tiek galima džiaugtis, kad ir Amerikos Gydytojų Sąjunga tai suprato ir prie savo nutarimo pridėjo pastabą, kad gydytojas negali būti verčiamas daryti abortą, jeigu tai prieštarauja jo įsitikinimams ir moraliniams principams. Tikimės, kad bent mūsų lietuviai gydytojai tų moralinių principų paisys.

     Ar yra bent kiek logikos tų amerikiečių elgesy, kurie jaudinasi, demonstruoja ir piketuoja, kad Vietname žūsta tūkstančiai jaunuolių, o kitą dieną tie patys žmonės demonstruoja, reikalaudami, kad būtų legalizuotas abortas — milijonų nekaltų gyvybių žudymas!

     Įdomu, kokių argumentų galėtų griebtis Niujorko gubernatorius, pasirašęs įstatymą, leidžiantį abortus net iki šešių nėštumo mėnesių. Jeigu kai kurie gydytojai vienos kitos savaitės gemalo dar nevadina atskira žmogiška gyvybe, o tik savotišku tumoru ar protoplazmos gniužulėliu, tai ar jie turėtų kokį nors motyvą neigti žmogišką gyvybę šešių mėnesių kūdikiui, kuris jau gali būti užaugintas ir be motinos moderniame inkubatoriuje? Medicinos technikai sparčiai žengiant pirmyn ir rengiantis pagaminti net dirbtinę placentą, gal bus galima be motinos užauginti net trijų mėnesių kūdikį. Tad yra ne kas kita, o tik stengimasis nuraminti savo sąžinę, kai abortas vadinamas nėštumo nutraukimu ar kitais panašiais vardais, o ne kūdikio žudymu.

     O kaip su nenormaliais kūdikiais? Aborto šalininkams tai yra stiprus argumentas. Juk, pavyzdžiui, jeigu laukianti motina serga tymais (rubella), tai galima suponuoti, kad kūdikis bus nenormalus. Tačiau dr. Denis Cavanagh jėzuitų leidžiamame žurnale "America” (1970m. bal. 18d.) rašo, kad ši baimė dažnai yra perdėta. Rim-ti gydytojai sako, kad yra labai sunku numatyti ir ištirti, ar gimsiantis kūdikis bus normalus ar ne. Ir kalbant apie minėtus tymus, tų nenormalumų skaičius nėra jau toks didelis. Amerikoje 1964m. siautė tymų epidemija. Tada buvę 10kartų daugiau susirgimų šia liga, negu paprastai. Du daktarai mokslininkai (dr. Harvey ir dr. Thompson) Indianoje ištyrė, kad iš 280trečiame nėštumo mėnesyje šia liga sirgusių moterų tik 43pagimdė nenormalius kūdikius. Tai reiškia, kad iš septynių kūdikių tik vienas buvo nenormalus. Tad vėl kyla klausimas, koks įstatymas ir kokia logika gali leisti užmušti šešis sveikus kūdikius, kad būtų galima drauge užmušti ir septintąjį nenormalų?

     Autorius, minėtame žurnale plačiai rašydamas apie abortą, pabrėžia ir kitų dažnai naudojamų argumentų silpnumą. Tad belieka tik laukti, kad aukščiausias Amerikos teismas sustabdytų ar panaikintų kai kurių gubernatorių pasirašytus abortų įstatymus — milijonams nekaltų kūdikių paruoštus mirties sprendimus.

     Džiugu girdėti žinias iš Lietuvos, kad ten galvojama visiškai uždrausti abortus, matant, kaip nuolat mažėja gyventojai, nes šeimos paprastai turi tik po vieną ar du vaikus. Jeigu mūsų tauta nesidaugins, bet mažės, tai veltui visa mūsų veikla ir pastangos atgauti laisvę ir nepriklausomybę. Kas gi ta laisve ir nepriklausomybe naudosis, jeigu nebus žmonių?