Spausdinti

JUOZAS JUREVIČIUS

     Šių metų "Laiškų Lietuviams" rugsėjo mėn. numeryje buvo du skirtingi straipsniai — J. Jasaičio "Kelias į kultūrinį bendradarbiavimą" ir H. Žemelio "Kodėl mes nesusikalbame?" Redakcija mano, kad dėl tų abiejų pasisakymų išsivystys naudingos ir kultūringos diskusijos. Dėl H. Žemelio keliamų minčių noriu ir aš pasisakyti. Trumpas atsakymas būtų — nesusikalbame dėl pasimetusiųjų.

     H. Žemelis ir "Akiračiuose" (birželio mėn.) parašė panašų straipsnį. Juos abudu čia ir paliesiu. Jis rašo, kad nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos visokie komitetai nepadarė nė vieno teisingo politinės padėties įvertinimo. Man atrodo, kad mūsų veiksnių pirmasis uždavinys yra ne tik tarptautinės politikos įvykių vertinimas, bet išlaikyti gyvą Lietuvos bylą. Pagal turimas galimybes jie tą darbą atlieka. Štai, Vokietijai pasirašius su Sovietų Sąjunga nepuolimo paktą, Vlikas pirmasis pasiuntė raštą ir gavo atsakymą, kad Lietuvos reikalas nepamirštas. Tą patį padarė ir Alto žmonės. Ar tai nėra tarptautinės politikos įvertinimas? Priekaištauja, kad veiksniai bereikalingai eikvoja energiją ir pinigus. Ar "Eltos" biuletenių leidimas, radijo stočių išlaikymas, genocido parodos surengimas yra tik bereikalingas energijos ir pinigų leidimas?

     Toliau H. Žemelis rašo, kad lietuvybės išlaikymo pastangos susilauks naujų sunkumų, nes jaunoji karta stokos to tautinio entuziazmo, kurį atsinešė jų tėvai iš gimtosios žemės. Taip iš tikrųjų nėra. Bereikalingai nuvertinamas jaunimas ir jo darbai. Tikrovė visai ką kita rodo. Pacituosiu kelis jaunimo pasisakymus.


“Grandies” šokėjai ir šokėjos.

 

     Pirmojo pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso šūkis buvo: "Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai Tėvynei!" Reikia tikėtis, kad ir II-jo jaunimo kongreso bus panašus šūkis. Kanadoje jaunimo kongrese A. Bušinskaitė pareiškė: "Lietuvių tautos neatsižadėsime; skirtumas tarp mūsų ir vyresniųjų ne turinyje, bet formoje". Daina Danilevičiūtė Čikagoje vasario 16-tosios proga taip kalbėjo: "Dirbame ir mokomės Lietuvai. Mokomės, kad geresniais Lietuvos atstovais ir užtarėjais galėtume būti. Pati galiu savo parašu tvirtinti, kad lietuvybės nei aš, nei visas šio krašto lietuviškasis jaunimas nepamiršime!" Vanda Gelbuogytė, gyvenanti Anglijoje, taip savo mokytojui rašo: "Skaudi praeitis išblaškė lietuvių tautą po visą pasaulį. Tos didingos tautos vaikus jungia jų kalba. Ji palaiko ryšį tautoje ir tą tautinį gyvastingumą. Ar netekimas tėvynės ir svetima krašto aplinka mus šiandien suskaldė, kad visi, siekdami to paties tikslo, suskilome į grupių grupeles, neapkęsdami vienas kito. Kur yra mūsų vienybė? Kur tolerancija?" ("Laiškai Lietuviams" rugsėjo mėn.).

     Pacitavau iš trijų skirtingų kraštų lietuvių akademinio jaunimo pasisakymus. Kaip matome, jie yra pilni tėvynės meilės ir tautinio entuziazmo, kurį H. Žemelis neigia. Man atrodo, kad, ko nepadarys vyresnieji, tai padarys jaunimas.

     H. Žemelis sako, kad mes palaipsniui pradėjome maišyti sąvokas, nesusikalbėti pagrindiniais klausimais. Man atrodo, kad absoliutinė dauguma susikalbame ir remiame laisvinimo darbą, tik pasimetėliai trukdo. Mūsų tikslas yra atgauti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Kada ir kokiu būdu tai įvyks, šiandien niekas negali pasakyti. Gyvenimas nestovi vietoje, su juo keičiasi ir politiniai įvykiai. Pagal savo sugebėjimus ir turimus išteklius veiksniai dirba.

     H. Žemelis, rašydamas apie veiksnius, pats susimaišo. Jis rašo: "Užuot vadovavę pasimetusiai visuomenei ir nurodę naujus uždavinius, jie pradėjo visą savo veiklą grįsti politiniais ginčais." Toliau sako: "Į visokias veiklos viršūnes iškilo asmenys, kuriems nekompetentingumo žodis būtų per švelnus. Visokie buvę raštininkai, paštininkai, viršaičiai ar vargonininkai pradėjo duoti toną mūsų visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui". Daug pažinojau ir pažįstu žmonių, kurie nėra baigę aukštojo mokslo ir nebuvę laikraščių redaktoriai, bet turi žymiai didesnę moralę ir visuomeninį subrendimą už kai kuriuos, baigusius aukštąjį mokslą. Argi mokslininkai nedaro klaidų? Štai Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, nuvykęs į Vilnių, taip nušnekėjo: "Aš ir kiti mokslininkai išeiviai labai didžiuojamės, gavę tribūną seniausiame Tarybų Sąjungos universitete." Tikėkime, kad nei paštininkas, nei viršaitis, būdami Vilniuje, tokių "liapsusų" nebūtų pasakę, kaip pasakė vyras su aukštu mokslu (Žiūrėk A. Avižienio paaiškinimą po šio straipsnio. Red.).

     H. Žemelis teigia, kad lietuviškoji visuomenė yra pasimetusi. O kas išlaiko lituanistines mokyklas, parapijas, bažnyčias? Kas palaiko operas, organizacijas, meno ansamblius, išvykas, koplyčių statybas, laikraščius ir daugybę kitų darbų, jei ne lietuviškoji visuomenė?

     Toliau H. Žemelis aimanuoja, kad mes tik ginčijamės, bet nežinome, kokia yra padėtis dabartinėje Lietuvoje ir kokie ten yra įvykę pasikeitimai, o mes nepasiruošę tų problemų spręsti. Tur būt, tik vienas Žemelis nežino, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Tie, kurie skaitome spaudą ir susirašinėjame, daug ką žinome. O kas gi ten jau taip pasikeitė? Labai mažai. Sniečkus ir jo asistentai, kaip ir prieš 30 metų, tebesėdi soste. NKVD viešpatauja. Spaudos laisvės nėra. Bažnyčia varžoma. Rusinimas vyksta. Sibire tebėra apie 100.000 ištremtųjų. Kasdieninių reikmenų trūksta. Kolchozai veikia. Komunistų partija yra visagalė. Pensijos mažos. Pragyvenimas brangus. Butų stoka. Keliai prasti. Viskas suvalstybinta. Tik pramonės įmonės plečiamos "vyresniojo brolio" naudai. Tik šiek tiek po Stalino mirties atslūgo baimė ir trėmimai. Tai ir viskas.

     O apie bendradarbiavimą arba, kaip jį Žemelis vadina, ryšių palaikymą su kraštu plačiai ir aiškiai tame pačiame žurnale rašo J. Jasaitis. Man atrodo, kad ryšių palaikymas su krašte gyvenančiais lietuviais yra kiekvieno mūsų įsitikinimo reikalas ir pagal esamas galimybes juos palaikome. Lietuvis emigrantas ryšius su gimtuoju kraštu palaiko jau arti šimtas metų. Atseit, kai mes dar su marškinėliais bėgiojome ar dar tik gandro planuose buvome, jau Amerikos lietuviai palaikė ryšius su lietuviais, gyvenančiais tėvynėje. Tas jų ryšių palaikymas tęsėsi iki 1940 m. Lietuvos okupacijos. Tik po Stalino mirties vėl atsirado ribotos galimybės susisiekti su tautos kamienu. Bet čia reikia kategoriškai pabrėžti, kad viešojo bendravimo su okupantu ar jo patikėtiniais nėra ir negali būti. Neseniai "Dirvoje" buvo paskelbta anketa bendravimo klausimu. Ji rodo, kaip galvoja plačioji visuomenė (Tokiomis anketomis remtis labai neatsargu; prieš porą metų ir "Laiškai Lietuviams" buvo paskelbę panašią anketą, bet gauti rezultatai buvo visiškai priešingi "Dirvos" rezultatams. Red.).

     Toliau Žemelis sako, kad mes, gyvendami laisvojo pasaulio pusėje, turime daug pirmenybių, didesnę judėjimo laisvę ir įvairių priemonių savo tikslams siekti. Tad šiuo klausimu mes turime rodyti iniciatyvą, turime būti ofenzyvoje. Kokios tos mūsų pirmenybės, Žemelis nenurodo. Judėjimo laisvė! Kur? Amerikoje taip, bet ne okupuotoje Lietuvoje. Štai mano kaimynas nuvažiavo į Vilnių ir "susikombinavo" kelionę į Plungę aplankyti sergančio brolio. Nesuspėjo kojų sušilti, kai atvyko policija ir paprašė palikti Plungę. Na, tau ir judėjimo laisvė! Juk čia, Amerikoje, Vliko, Alto ir Bendruomenės žmonės visur juda, eina, kad tik padėtų vargstančiai Lietuvai. O H. Žemelis sako, kad jie tik bereikalingai eikvoja energiją ir pinigus.

     Dabar pažiūrėkime, ką Sniečkus, nuo kurio priklauso tas bendradarbiavimas, 1969 m. "Komunisto" 7 nr. rašo: "Bet yra gerai žinoma, kad dalis išeivijos kultūros atstovų savanoriai stojo tarnauti antisovietizmui, savo kūrybines pastangas nukreipia prieš Tarybų Lietuvą, savo kultūrine veikla remia proimperialistinę politiką ir skleidžia antikomunistinę ideologiją. Aišku, kad negali būti kalbos apie bendradarbiavimą su tokiais išeivijos žmonėmis... Jų siūlomas "grynas", "apolitinis" menas dažniausiai yra ne tiek idėjinis paklydimas, kiek sąmoningas noras sustiprinti galimumą skverbtis buržuazinei ideologijai į mūsų tarpą... Lietuvos kultūros darbuotojai, susipažindami su emigracijos kultūriniu gyvenimu, laiko savo pareiga skatinti pažangius jo reiškinius, pastangas priartinti jį prie Tarybų Lietuvos ir drauge duoda ryžtingą atkirtį mėginimams per buržuazinius emigracinius kanalus siūlyti mums svetimą gyvenimo būdą ir pasaulėjautą, prasiskverbti su ideologine diversija, skleisti nacionalizmą, antitarybiškumą ir antikomunizmą, tarybinių  tautų draugystės skaldymo nuodus. Idėjinis principingumas yra pagrindinė mūsų ryšių su išeivijos atstovais sąlyga".

     Iš tik ką pacituotų žodžių matome, ką galvoja Sniečkus ir kaip jis tą bendradarbiavimą supranta. Be to. Žemelis primena, kad "mūsų pareigabūtų visomis priemonėmis ir visais keliais tas dirbtines užtvaras griauti, o ne visokiais šūkiais ir rezoliucijomis jas statyti ir save apgaudinėti". Perskaitęs šiuos žodžius, susidariau įspūdį, kad Žemelis ragina visus sėsti į tanketes ir važiuoti nesamų, bet jo vaizduotėje sukurtų užtvarų griauti. Jo teigimas, kad mes Lietuvai nereikalingi, yra didžiausias nesusipratimas. Jau daugiau kaip 20 metų Lietuvos okupantas dėjo ir deda visas pastangas kaip nors mus susigrąžinti. Jeigu mūsų čia nebūtų, tai Sovietų Sąjunga jau seniai būtų išgavusi Lietuvos okupacijos de iure pripažinimą.

     Dar pora žodelių dėl tų koncertų rengimo. Pirmiausia aš noriu paklausti koncertų rengėjus, kodėl jie nepasirūpina, kad iš Lietuvos dainininkai pirmiausia nuvyktų į Sibirą padainuoti ten mūsų broliams ir sesėms, bet atvyksta į Ameriką. Juk mes čia turime ir solistų, ir operą, ir ansamblius bei chorus. Sibire gyvenantieji nieko neturi. Juk ir jie norėtų išgirsti "Kur bakūžė samanota" ar "Lietuva brangi". Mano supratimu, tų koncertų tikslas yra dvejopas: viena — ekonominis, o antra — kiršinimas. Atrodo, kad abudu tikslai vyksta neblogai.

     Ir Vlikui, ir Altui kartais susidaro nepalankių sąlygų. Kiekvienoje organizacijoje pasitaiko trūkumų ir nesklandumų, bet juos reikia taisyti kultūringai, be asmenų užgauliojimo, kaip kartais daro "akiratininkai" ir pagaliau H. Žemelis. Šiandien mums labai reikia vieningos tautinės bei valstybinės išminties ir tolerancijos. Kol mūsų tarpe bus pasimetėlių, joks susikalbėjimas nebus įmanomas. Tokiu būdu Lietuvos laisvinimo darbas gali susilpnėti.

     Yra labai abejotinos vertės teigimas, kad visi, t. y. tiek bendradarbiautojai, tiek kiti, siekia to paties tikslo tikskirtingais būdais. Viena, bendradarbiautojai yra pareiškę, kad nepriklausomybės atstatymo klausimą reikia išjungti iš laisvinimo programos, o bendrauti tik ekonominiu ir kultūriniu pagrindu. Tai kur tada nepriklausomybės klausimą mes galime kelti? Mūsų tikslas buvo ir yra atgauti Lietuvai laisvę. Tik laisvi tautiečiai galės nuspręsti, kokia valdymosi sistema bus geresnė.

     Asmeninis santykių palaikymas yra privatus dalykas, jį reikia palikti kiekvieno asmeninei iniciatyvai. Bet visuomeninis, organizacinis atsakingų asmenų, ypač veiksnių, bendradarbiavimas dabartinėse sąlygose gal būtų nusikaltimas prieš pavergtą tautą, prieš Lietuvos laisvės siekimą, prieš okupacijos pasmerkimą. Gal tai būtų mūsų brolių ir sesių išdavimas.

1.    J. Puodžiūnas su savo šokėjomis.

2.    Violeta Karosaitė ir Simas Velbasis.

 

Algirdo Avižienio paaiškinimas.

     "Laiškų Lietuviams" redaktoriaus paklaustas, noriu šiomis pastabomis atsiliepti į p. Jurevičiaus man taikomą kritiką:

1.    Iš teksto tenka spręsti, kad p. Jurevičius ne pats man priskiriamus žodžius Vilniuje girdėjo, bet kad jis cituoja "Tiesos" dienraščio korespondento parašytą žinutę.

2.    Man p. Jurevičiaus priskiriamų žodžių nei Vilniuje, nei kitur nesu pasakęs. Tie žodžiai yra "Tiesos" korespondento kūrinys, ir už juos barti reikia jį, o ne mane.

3.    Nemažas "liapsusas" yra p. Jurevičiaus besąlyginis tikėjimas "Tiesos" žinute. Paklaustas būčiau mielai jam paaiškinęs, kad "Tiesos" žodžiai nėra mano. Esu lengvai pasiekiamas ir per "Laiškus Lietuviams", ir per Kalifornijos universitetą.

4.    Tikiu, kad nei tas p. Jurevičiaus minimas "paštininkas, nei viršaitis", Amerikoje gyvendami, "Tiesos" neklaidingu autoritetu nelaiko. Lieka nemalonus klausimas — kodėl p. Jurevičius nematė reikalo "Tiesa" nors truputį suabejoti, ir kiek skaitytojų jis tikisi "Tiesos" žodžiais įtikinti.

Algirdas Avižienis