Spausdinti

idėjos ir Žmonės

KAZYS ALMENAS

     Pono J. Jasaičio išdėstytos logikos ("L. L." rugsėjo mėn.) nekomentuosiu. Ne dėl to, kad ji nebūtų to verta. Anaiptol. J. Jasaitis savo straipsnyje išlaikė santūrų toną ir savo argumentus stengėsi pagrįsti istorija motyvuotam tezėm. Komentatorių tom tezėm atsiras. Noriu jam padėkoti už kultūringą jų pristatymą.

     Nekomentuosiu jo argumentų už tai, kad ši "bendravimo" problema pirmoje ir pagrindinėje vietoje niekada nebuvo "logiška". Pastangos ją tokia paversti užtemdytų pačią pagrindinę šios problemos šaknį, būtent tai, kad ji buvo ir lieka "jausminė". Šio žodžio jokiu būdu nenaudoju negatyviąja prasme. Jausmai yra pagrindinė žmogaus veiksmus motyvuojanti jėga. Be tokių jausmų, kaip meilė, drąsa, pyktis, neapykanta, nėra nei gyvenimo, nei veiksmo. Tiesa, šitame amžiuje jausmas yra įgavęs ne visai gerą vardą, ir už tai dažnai jausmo motyvuotą veiksmą stengiamės įvilkti į logikos rūbus. Bet tos pastangos esmės nepakeičia. Pirma buvo jausmas ir veiksmas, o tik po to abiems buvo audžiama logikos skraistė.

     Šitaip yra (ir tai iš abiejų argumento pusių) taip pat ir su iškilusia "bendradarbiavimo" problema. Užtat, tik atsižvelgdami į tą "jausminį podirvį", sugebėsime šią problemą suprasti.

     Nesu kompetentingas toje plotmėje šią problemą visapusiškai išanalizuoti. Tai veikiau psichologų ir sociologų darbas. Iškelsiu tik vieną jausmą, būtent tą, kuris šiai bendradarbiavimo problemai suteikė pačią kiečiausią aštrumo briauną. Tą jausmą pavadinkime "įsisenėjusiu pykčiu nepasiekiamam priešui", o jo pagimdytą veiksmą — smogimu bet kam, kas bet kokiu atžvilgiu tą priešą primena. Reikia paminėti, kad pyktis nėra tik negatyvus jausmas. Pyktis prieš blogį net labai girtinas. Juk ir užpykęs Kristus varė pirklius iš šventyklos.

     Ypač čia kalbamu atveju pykčio jausmas turi labai gilias priežastis: prarastą tėvynę, gyvenimo prasmę, į dešimtmečius ir pagaliau į amžiaus galą merdėjančias viltis. Priežastys labai aiškios, pyktis labai suprantamas, o šio pykčio objektas visai nepasiekiamas. Dešimtmečius tęsėsi ta bergždžia padėtis, ir štai pagaliau atsirado pasiekiami žmonės iš "ten". Manau, labai žmogiška, kad tokioje padėtyje jausmas viršijo logikos diktuotą klausimą — "ar šitie žmonės yra tie priešai?" Arba — "jeigu jie ir priešai, tai ar bus naudos iš smogimo?" Tuos klausimus vertėtų svarstyti dabar, bet jau taip išeina, kad juos svarstome "post factum". Kokios bebūtų tų argumentų išvados, pirminis veiksmas išplaukė ne iš jų, bet iš jausmo. Šitai turime prisiminti, nes, išjungus tą jausminį pradą, galima prieiti išvadą, kad antroji pusė visiškai nesugeba logiškai galvoti ir užtat jai priklauso tik neišmanėliai.