SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Vakaruose populiarėja kai kurie japonų menai — škicai vandeniniais dažais, gėlių sudėstymas į skulptūrines puokštes, haiku eilėraščiai. Tai gana įdomus reiškinys — ne tik kad priartėja tolimieji rytai, ta egzotiška pasakų šalis, bet ir kad mūsų jaunieji menininkai (kai kurie) žavisi griežtų estetikos dėsnių apvaldoma kūryba ir deda rimtas pastangas pasisavinti gerokai skirtingos kultūros pasaulėjautą, įsišaknijusią šimtmečių tradicijoje.

     Stebėtinai didelį vaidmenį japonų socialiniame gyvenime vaidina poezija. Ji yra beveik išimtinai grynoji lyrika — mažai tėra epų, dramatinių poemų ir panašiai. Japonų poezijos temos taip pat ribotos — gamta ir romantika. Tačiau, jau nuo ankstyvųjų amžių (kada Europa skendėjo barbarizmo rūkuose) japonai poezija lipdė socialinius santykius, ja užsiiminėjo įvairiuose susibūrimuose, ja reiškė subtilius, amžiais sunkiai beišreiškiamus jausmus, kuriais norėjo pasidalinti su savo draugais. Kaip lietuviui beveik įgimta savo išgyvenimus išlieti dainoj — taip japonui visai natūralu rašyti eilėraščius. Jam poezija ne vien poetų karalystė, o tikra demokratija. Ir negirdėtas dalykas, kad japonas šauktųsi mūzos įkvėpimo — jam nereikia kokių nežmoniškų padėjėjų, užtenka realaus gyvenimo. Dešimtame šimtmetyje Ko no Tsurayuki poezijos antologijos įžangoje rašė: "Japonų poezijos sėkla — tai žmogaus širdis, kuri išdaigina daugybę lapų — žodžių. Kuris nerašo, išgirdęs lakštingalos balsą gėlyne ar varlių kurkimą prūde?..." Čia būtinai reikia pridėti, kad japoniškos varlės žymiai labiau rafinuotos negu mūsiškės — jos turi tikrai muzikalius balsus, ir ne vienam atnešė neeilinį įkvėpimą su neeiliniais poetiniais rezultatais.

     Japonų poetinės formos yra žymiai paprastesnės negu vakarietiškosios ir daug trumpesnės. Pagrindas yra skiemuo; poezija skirstoma pagal skiemenų skaičių. Joje nėra nei rimo, nei ritmo. Skambumas gaunasi pačiuose žodžiuose, kurių dauguma baigiasi balsiais. Japonų kalboje nėra skyrybos ženklų, naudojami tam tikri žodelyčiai, kurie neturi savyje prasmės, nes yra vien gramatinis padaras, bet poezijai duoda ypatingą skonį. Japonų kalbos garsai yra nesudėtingi ir riboti. Tad gaunasi daug panašiai skambančių žodžių, kurie gali būti vienaip ar kitaip suprantami. Tokios plačios galimybės poezijai nekenkia, ir įgudę rašytojai puikiai pasinaudoja šiuo daugiaprasmiškumu. Poetinės minties vystymąsi galima palyginti su koncentriniais ratais, kurie sklinda, į vandenį įmetus akmenuką. Naudojamiems žodžiams taip pat svorį duoda nuo senų laikų išaugusi simbolika, ypatingai gamtos reiškinių ir vietovių vardų. Pavyzdžiui, vyšnių žiedai kiekvienam japonui primena pavasarį, tad metų laiko nereikia nė minėti. O vyšnių žiedų kritimas labai dažnai simbolizuoja jauno žmogaus mirtį. Tad visas vaizdas gali būti sukuriamas keliais žodžiais. Kaip keliomis beveik atsitiktinomis teptuko linijomis japoniški škicai atkuria nepakartojamą žmogaus veido išraišką ar bambuko lapų švelnius kontūrus, taip keliais žodžiais jų poezija pateikia stebėtinai ryškų vaizdą. Tačiau tas akimirksninis žvilgsnis yra kartu keistai neaiškus, kaip migloje staiga užtikta forma ištirpsta, sužadinus visą minčių virtinę.


     Ir vakariečių, ir pačių japonų labiausiai mėgiamas haiku yra ištobulinta nuotrupa ankstyvesnės poetinės formos. Tanka — tai 31 skiemens eilėraštis, kiuris susideda iš penkių eilučių, tokia skiemenų sąranga: 5, 7, 5, 7, 7. Tanka pagimdė kitą formą — lenga, kai du poetai susidėję parašydavo vieną tanką. Vienas pradėdavo pirmomis trimis eilutėmis, o antras turėjo pridėti paskutines dvi. Ši forma japonuose labai prigijo, ir prisidėjo dar vienas posmas prie pirmų dviejų. Tada trijulė galėjo dalyvauti šioje kooperatyvinėje kūryboje, kiekvienas pridėdamas savo posmą ir stengdamasis laikytis visų poetinių reikalavimų. Buvo kuriamos ištisos poezijos grandinės, kurių posmai rišosi ne logiškai ar chronologiškai, bet asociacijų panašumu. Įžanginis trijų eilučių posmas ilgainiui atsiskyrė ir pradėjo savarankišką gyvenimą. To priežastis — kad poezijos grandinės tapo per daug stilizuotos, sustingusios, vien intelektualinės gimnastikos apraiška.

     Matsuo Basho, bene garsiausias japonų poetas, iš hokku, 17 skiemenų posmo (5, 7, 5), išvystė naują poetinę formą ir įkūrė haikai poezijos mokyklą. Basho gyveno antroje septynioliktojo šimtmečio dalyje. Vėlyvesniais laikais 17 skiemenų eilėraštis imta vadinti haiku. Šis trumputis trijų eilučių eilėraštis yra atbaigtas kūrinys. Tai miniatiūrinis gamtovaizdžio škicas, kurio gilioji prasmė atskleidžia žmogaus gyvenimo paslaptis. Jis susideda iš dviejų aukštųjų arba intensyviųjų momentų. Ryšys tarp jų nėra žodžiais nusakomas, jis turi švystelti skaitytojui ar klausytojui staigia įžvalgos kibirkštėle, kuri sujungia abu polius.

     Basho, kuris pasiekė haiku kūrybos aukštumas, buvo Zen budistų vienuolis. Zen budistai — tai budizmo sekta, pasižyminti ypatinga pasaulėžiūra, o gal, tiksliau sakant, pasaulėjauta, nes jo sekėjai vertina tik intuityvinę įžvalgą ir nepripažįsta jokių protinių išvedžiojimų. Tai yra savo rūšies mistika. Zen budistų religijos pagrindinė "dogma" — tai Visumos samprata, kuri apjungia daugialypes visatos apraiškas. Visumą galima pažinti tik staigiu šuoliu į nežinią, žai-

Poezija ir filosofija — tai dvi seserys, ir tos dvi seserys turi ne tik tą pačią motiną, bet ir tą pati paveldėjimą. Poezija yra filosofijos didvyrė. Filosofija pakelia poeziją į principo aukštį. Poeziją iškovoja filosofijai kelią, tapdama jos šaukle. Filosofija suteikia poezijai sąvokinę bendrą formą, paversdama ją principu.

Novalis

biška intuicija. Pasiruošti šiam brangiam momentui, jie lavinasi kontempliacijoje, apvaldydami savo kūną ir nuramindami į visas šalis besiblaškančias mintis. Šios sektos šalininkai yra labai pozityvaus galvojimo — jie vertina kiekvieną gyvenimo momentą kaip nuostabią dovaną, gerbia kiekvieną, kad ir menkiausią kūrinį, nes jis atstovauja visą gamtos grožį ir paslaptingumą, visame siekia paprastumo ir spontaniškumo. Ir haiku poezija turi kai kuriuos šiuos bruožus. Basho siekė realizmo, šviežumo ir žodžių ekonomijos. Štai pora jo sukurtų haiku.

Ant sausos šakos
nutūpė varnas —
rudens sutema.

Pavasaris, kurio niekas
nematė: slyvos žiedai
kitoje veidrodžio pusėje

Sniegas kurį abu
pernai matėme — šiemet
naujai iškrito?

     Nors haiku tenka skaityti tik angliškuose vertimuose, kurie pačių vertėjų pripažįstami netobuli, bet jais nesižavėti negalima. Šiais laikais esame apipilti žodžiais — taip norisi išbristi ir vėl apčiuopti daiktus, realybę. Ta švelni gamtos meilė ir subtilus jautrumas tokie savi, ir ši paprastutė poetinė forma toks puikus indas. Bet kurti šiuo stiliumi tikrai nelengva. Mūsų daugiaskiemeniai žodžiai sunkiai besuvaromi į tokius siauručius rėmus. Ir be skyrybos ženklų visai apsieiti neišeina, tenka tik juos mažinti, kad per daug neapribotum prasmės. Rimo ir ritmo atsižadėti taip pat beveik neįmanoma, tad reikia įkinkyti ir pasukti į naujas vėžes. Tačiau, persisotinus žodingumu ir beprasmiškumu, išeinu perlų ieškoti rytmečio rasoj.