Spausdinti

     Nelabai seniai, tik prieš trejus metus, išgirdome, kad atsiradusi galimybė lietuviams įsiruošti paminklinę koplyčią Šv. Petro bazilikoje, Romoje. Žinia sudomino visuomenę. Jeigu džiaugiamės išsikovoję kuriame nors mieste Lietuvos vardui nors ir nuošalią gatvę, kelias pėdas žemės kur nors miesto parke, tai kaip nesidomėsi vieta, kuri visame pasaulyje yra labiausiai lankoma, kurią kasmet pereina milijonai žmonių iš visų pasaulio kraštų.

     Kaip buvo neseniai priminta spaudoje, laisvosios Lietuvos vyskupai seniai svajojo turėti Šv. Petro bazilikoje kokį nors Lietuvos vardo priminimą. Nereikia abejoti, kad tokią galimybę būtų finansiškai parėmusi ir Lietuvos valdžia, nepaisant, kokios kada ji būtų buvusi krypties. Deja, tada galimybės nerasta. Ta privilegija teko svetimuose laisvuose kraštuose dabar gyvenantiems lietuviams Lietuvos vergijos metais.

     Ištyrę galimybes ir lietuvių nuotaikas, pirmą viešą žingsnį šiuo reikalu padarė — pasirašė prašymą Šv. Petro bazilikos administracijai du lietuviai vyskupai: P. Brazys ir V. Brizgys. Teigiamas atsakymas gautas, jau vysk. P. Braziui mirus, ir sutartį su Šv. Petro bazilikos administracija teko pasirašyti vienam vysk. V. Brizgiui.

     Kam nors gali atrodyti, kad šią koplyčią kurti buvęs sudarytas gana siauras komitetas (tik 9 asmenų). Tačiau jame nariais yra įvairių generacijų ir organizacijų asmenys. Visus lietuvius apimąs yra Garbės Komitetas. Komiteto veikla buvo tyli. Tenkintasi asmeniškais pasitarimais su istorikais ir menininkais. Visuomenė buvo informuojama per spaudą. Nebuvo jokių vajų nei susirinkimų. Komitetas manė, kad palyginti nedidelę sumą koplyčios įruošimui lietuviai lengvai suaukos. Visuomenės atsiliepimas iš tiesų buvo gražus, nors retai kur buvo lietuviai paraginti savose parapijose ir ne visos organizacijos savo nariams priminė šį reikalą. Trumpais atsišaukimais spaudoje paraginti atsiliepė tikrai visų kraštų laisvojo pasaulio lietuviai. Taip pat ir iš Lietuvos gautos vertingos dovanos — gintaro dirbiniai. Po trumpo dvejų metų laikotarpio koplyčia jau įruošta, ir yra likusi tik nedidelė skola.

     Kažin ar turėjome kitą lietuvių gyvenime įvykį, kurį taip plačiai būtų paminėjusi įvairių kraštų nelietuvių spauda. Lietuviškoje spaudoje buvo vienas kitas ir kontroversinis pasisakymas, tačiau dauguma atsiliepė ramiai ir objektyviai (pvz. Draugas, Aidai, Lietuvių Dienos, Tėviškės Aidai Australijoje ir kt.). O svetima spauda atsiliepė tik teigiamai (išskyrus komunistų), skirdama šiam įvykiui didelę reikšmę.

     Atrodo, kad ne tik spaudoje, bet ir pokalbiuose jau esame viską išsiaiškinę. Savo įspūdžius jau pradeda pasakoti atsilankiusieji Romoje po koplyčios dedikacijos. Tokių lietuvių (kunigų ir pasauliečių) šiuo metu jau yra gera šimtinė. Jie beveik vienbalsiai pasakoja savo teigiamus įspūdžius ir kitataučių lankytojų didelį susidomėjimą lietuvių koplyčia, kuri labai išsiskiria iš kitų toje pat bazilikos kriptoje.

     Visiems lietuviams dabar lieka tik vienas uždavinys — garbingai ir greitai užmokėti dar likusią koplyčios įruošimo dalį — apie 15.000 dolerių. Kaip koplyčia, taip ir skola yra visų lietuvių. Kiekvienam lietuviui tikrai malonu ją lankyti bus tada, kai jausimės, kad jau niekam nesame skolingi. Panašiais atvejais lietuviai iki šiol mokėjo save pagerbti, tad garbingai užbaigsime ir šį Lietuvos vardui reikšmingą darbą.

Lietuvos kankinių paminklas Šv. Petro bazilikoje, Romoje, kalbės pasauliui ilgus amžius. Aukodami šiam paminklui, palikime ateičiai jo kūrėjų tarpe savo ir savųjų vardus. Laiko liko nedaug, ši proga niekad nepasikartos. Aukas siųskite: Lithuanian Martyrs' Chapel Fund, 2701 W. 68th St., Chicago, Ill. 60629.

L. K. Koplyčios Komitetas