THE MADWOMAN OF CHAILLOT

     Smarkiai išreklamuotas filmas “The Madwoman of Chaillot” yra save girian-čios ir tuo būdu nusipiginusios prekės pavyzdys. Aplamai, scenos veikalą perkeliant į ekraną, jis dažnai nukenčia ir pasimeta kažkur pakeliui. Panašiai ir šiuo atveju režisierius Bryan Forbes paėmė Jean Giraudoux seną 1940 m. scenos veikalą, apkaišė šių laikų plunksnom — posakiais apie atominius bandymus bei kalbomis apie radikalius studentus — ir mėgino pakišti žiūrovui kaip kokį labai reikšmingą veikalą.

     Filmo įžangoje pasakyta, kad čia gėris nugali blogį, todėl tai ir yra fantazija. Prie fantazijos reikėjo ir pasilikti, bet vis dėlto režisierius pradėjo fotografuoti realistiškai tikrame šių dienų Paryžiuje. Dėl to ir išėjo tikra kakofonija.

     Filmas labai turtingai pagamintas, sunkte persunktas žvaigždėmis iki ekstravagantiškumo, kad net suklumpa po savo sunkia našta. Du fotografai, Claude Renoir ir Burnett Guffey, vienas su kitu lenktyniaudami, lyg pagal tą posakį apie dvi aukles ir kūdikį, stengėsi pralenkti vienas kitą efektais. To lenktyniavimo pasekmė aiški — baisus perkrovimas (panašiai, kaip ir jų fotografuojamos beprotės apsirengimas).

     Turinys paprastas: beprotė suseka suokalbį pustuzinio gobšių turtuolių, norinčių pradėti gręžti alyvos šulinius po Paryžiumi. Senoji moteris naiviai griebiasi teisingumo, tikėdama pati viena sužlugdyti tarptautinių vagių gaują.

     Visų aktorių vaidyba režisieriaus prabangiško ir labai lėto stiliaus buvo paveikta ir iškreipta. Fantazijos pasaulyje ne taip jau svarbią rolę vaidina intriga.

     Tačiau veiksmo lėtumu režisierius privertė savo aktorius vaidinti, lyg jie visa tai imtų rimtai.

     Katharine Hepburn labai gerai suvaidina beprotę, tačiau ji, kaip ir kita veteranė aktorė Bette Davis, jau yra išvysčiusi nusistovėjusias, sau charakteringas manieras. Danny Kaye puikiai atlieka skudurų rinkėjo vaidmenį, tačiau atrodo, kad jis čia pamėgdžioja patį save, vaidinusį Hans Christian Andersen. Gražuolis John Gavin visiškai sušaržavo dvasiškio charakterį. Duoda per daug “garo” ten, kur visai nereikia. Charles Boyer, Giu-lietta Masina, Margaret Leighton, Nanette Newman, Yul Brynner ir dar koks pustuzinis žvaigždžių nė vienas neprilygsta Edith Evans, senai aktorei, labai paprastai suvaidinusiai seną damą ir pasirodžiusiai labai patraukliai savo natūralumu.

S. Semėnienė