KNYGOS
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Ne vienas lietuviškų knygų skaitytojas, pamatęs ant platintojo stalo vėliausią kun. Vytauto Bagdonavičiaus kūrinį "Kultūrinės gelmės pasakose", praslįs pro jį akimis vien iš pavadinimo susidaręs nuomonę, kad knyga yra mokslinis veikalas, pritaikytas ta sritimi besidomintiems, o paprastam, eiliniam skaitytojui nelabai įkandama. Ir labai gaila. Nežiūrint perteikiamos medžiagos gilumo ir mokslinės vertės, "Kultūrinės gelmės pasakose" yra įdomesnė ir lengviau skaitoma už ne vieną romaną. Jau pačiais pirmaisiais puslapiais autorius skaitytoją "pagauna" ir jo dėmesį išlaiko iki pat pabaigos.
PERSEKIOJAMOS MERGAITĖS GLOBĖJU VARIANTAI
"Kultūrinės gelmės pasakose" yra antroji tautosakinės - teologinės studijos ciklo knyga (viso jų bus keturios dalys) apie įvairių tautų pasakas ir jų nagrinėjimą, ieškant kultūrinio bei religinio susiformavimo užuomazgų. Šioje dalyje autorius gilinasi į pasakos herojės - persekiojamos mergaitės, karalienės arba karalaitės — globėjų variantus. Pateikiamos daugelio tautų, kaip Arabijos, Turkijos, Romos, Škotijos, Lietuvos ir t. t., pasakos panašia tema. Pasakas nagrinėjant, nurodoma, kaip jos keitėsi pagal pasakojančios tautos savitumus, religines įtakas, papročius bei kultūrą. Nežiūrint įvairių variantų, sutinkamų skirtingose tautose, pasakos branduolys apie kurį sukasi variantų pasakojimas, liudija, kad tos pasakos ėję iš vienos tautos į kitą, net iš vieno kontinento į kitą.
RELIGINIS ELEMENTAS SENOSIOSE PASAKOSE
Pasakos yra taip senos, kaip sena žmonija. Jos buvo mėgiamos visais amžiais ir visose tautose. Net dabar, kai savo pramogas siūlo pažangioji XX-jo šimtmečio technika, pasakų mielai tebesiklauso ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Nenuostabu, kad talentingi pasakų sekėjai senovėje buvo taip gerbiami, o pasakų sekimas buvo iškeltas į religinių apeigų aukštumas.
Kun. Vyt. Bagdonavičius ieško tų religinių elementų senosiose pasakose ir randa juos pagoniškųjų, islamo bei krikščionybės religijų junginyje. Religinis pradas ir motyvas yra ryškūs beveik visose pasakose. Pačiuose seniausiuose variantuose yra užsilikę pagoniškojo tikėjimo bruožai. Spėjama, kad seniausia žmonijos religija buvo Mėnulio religija. Ji tikrai senesnė už Saulės garbinimo kultus ir su jais iškilusias kultūrų bei papročių apraiškas. Mėnulio religija — tai atsinaujinimo, grožio ir švelnumo religija; tai vitalistinė daržininkiškų tautų religija. Ji neturėjo kruvinų aukų bei žiaurumo. Į mirtį buvo žiūrima tik kaip į pasikeitimą iš vienos gyvybės formos į kitą. Mirtis reiškė atgimimą ir atsinaujinimą. Konfliktas tarp Mėnulio ir Saulės religijų atstovų, t. y., tarp augalinės kultūros šalininkų ir vėlesnių laikų gyvulių augintojų taip pat iškeliamas ir parodomas nagrinėjamose pasakose.
Krikščionybės įtakoje išsivysčiusių pasakų variantuose dažnai iškyla Dievo Motinos paveikslas. Įvairiose tautose jis vis kitaip vaizduojamas: Romos pasakoje Marija yra Didžioji Guodėja; Sicilijos variante — pabėgėlė ir tremtinė; lietuviškame — visagalė žmogaus gyvenimo valdovė.
VILKINĖ KULTŪRA IR VILKŽMOGIAI
Vienas iš įdomiausių knygos skyrių yra apie vilktakius arba vilkolakius ir iš jų atsiradimo išplaukiąs vilkinės kultūros nagrinėjimas. Pasakų apie vilkolakius nesunku rasti beveik visose pasaulio tautose. Klausytojams jos kelia ypatingą šiurpą ir dažnai klausimus: kodėl buvo taip tvirtai tikima, kad žmogus gali pavirsti vilku ir vėl žmogumi atvirsti? Kuo visos tos pasakos pagrįstos, kokia jų kilmė?
Knygoje prileidžiama galimybė, kad vilkolakio pasakos gali būti kilusios iš vilkinio dievo religijos, o patys vilkžmogiai siejami su to dievo kulto apeigomis. Vilkinės religijos kunigai nešiojo vilkų kailius ir valgė savo dievui paaukotą žmogaus kūną. Vilkžmogio sąvoka taip pat galėjo kilti iš tam tikros pamišimo ligos apraiškų, kai ligonis tardavosi esąs žvėris-vilkas. Seniausias vilkžmogio aprašymas sutinkamas Virgilijaus raštuose, bet pasakojimuose jo kilmė daug senesnė.
Vilktakio elgesio pavyzdys pateikiamas Serbijos pasakoje apie tėvą, žudžiusį savo dukteris. Autorius taip pat cituoja visą eilę lietuviškų pasakų apie vilkžmogius. Jeigu kitų tautų pasakose vilktakiai yra pavojingi žudikai, tai lietuviškuose variantuose jie kartais apsakomi kaip kelio dievaičiai. Toks kelyje sutiktas vilkolakis reiškė laimę ir pasisekimą, ypač prekybos dalykuose. Šios rūšies pasakos (apie vilktakius — kelio dievaičius) yra neabejotinai senesnės ir susijusios su Mėnulio religija.
Nagrinėjant įvairius vilkinio kulto ir politinės jo kultūros pėdsakus, autorius paliečia ir mūsų pamėgtąją Vilniaus įkūrimo legendą. Kuriantis senovės miestams bei valstybėms, dažnai užtinkama vilkinės kultūros pėdsakų. Juk ir Romos įkūrėjus pradžioje maitino vilkė, o pačiame seniausiame Graikijos mieste — Lycosuros buvo Vilkinio Dzeuso šventykla.
Kultūrinis vystymasis nuo proistorės iki istorinių laikų "Kultūrinės gelmės pasakose" yra tikrai vertingas įnašas į mokslinės lietuvių literatūros lobyną. Knygoje sutelkta medžiaga yra kruopščiai autoriaus išstudijuota ir perteikiama lengvais, aiškiais bei stilingais sakiniais. Kiekvienam skaitytojui bus įdomu sekti ir, su autoriaus pagalba, pačiam pastebėti įvairių tautų kultūros išsivystymą nuo proistorės iki istorinių laikų.
Knyga yra Lietuviškos Knygos Klubo leidinys, spausdinta "Draugo" spaustuvėje 1969 m.
n sT�=f �@ x :italic'>pergyventi. Kartais jį vartojame ir vietoje veiksmažodžių jaudintis, sielotis, sielvartauti, graužtis, krimstis, rūpintis, nerimauti, liūdėti, kęsti, kentėti... Paprastai šis veiksmažodis vartojamas dviem reikšmėmis: 1. patirti gyvenime, išgyventi: Jis labai daug pergyvenęs žmogus. Aš pergyvenau didelį džiaugsmą. 2. ilgiau gyventi už kitą: Jis ir savo vaikus pergyveno. Žmona pergyveno vyrą.
Veiksmažodis pergyventi gerai pavartotas tokiuose pasakymuose: Jis daug per tą laiką pergyveno: ir šilto, ir šalto. Motina pergyveno didelę tragediją. Šį įvykį mes visi skaudžiai pergyvenome. Šalis dabar pergyvena ekonominę krizę. Mūsų tėvynė pergyvena skaudžią okupaciją.
O štai keletas sakinių, kuriuose pergyventi vartojamas ne visai savo vietoje: Kai tu susirgai, aš labai pergyvenau (= jaudinausi, rūpinausi). Be reikalo taip pergyveni (= rūpiniesi, jaudiniesi) — bus viskas gerai. Mer-gaitė labai pergyvena (= sielojasi, kenčia), kad dar neturi sužieduotinio. Jis labai pergyveno (- liūdėjo, sielvartavo) dėl savo tėvo mirties. Motina labai pergyvena (=..nerimauja), kai dukra ilgai negrįžta namo.
Tad šitas veiksmažodis pergyventi yra geras, tik jį reikia vartoti ten, kur jis tinka.
DAR KELI KALBOS TAISYMAI
1. Netenka (= Nereikia) abejoti, kad jis yra geras menininkas. Tenka (= Reikia) sutikti, kad tai buvo gražus parengimas.Veiksmažodis tekti vartojamas tokiuose sakiniuose: Man teks rytoj į miestą važiuoti. Jis neteko visų savo pinigų. Man teko laimėti brangią dovaną. Teko surasti daug grybų.
2. Juo galima pilnai (= visai, visiškai) pasitikėti. Jau jų sūnus pilnai (= visai, visiškai) subrendęs.
3. Su aukšta (= didžia, tikra) pagarba. Jo sugebėjimas yra aukštai (— labai) vertinamas. Atvyko aukštai (= labai) gerbiamas svečias. Prieš karą buvo šioje šalyje labai aukštas (= didelis) mirtingumas. Mūsų komanda parodė aukštą (— didelį, puikų) meistriškumą.
4. Šiais metais buvo labai žemas (= mažas, menkas) derlius. Jis yra labai žemo (— menko, mažo) išsilavinimo.
5. Greičiau važiuokime, kad nepavėlavus į traukinį {= kad nepavėluotume). Aš dirbu, kad sudarius jam sąlygas studijuoti (= kad sudaryčiau). Šituose sakiniuose padalyvis po žodžio kad visiškai nevartotinas. Padalyvį po žodžio kad galima vartoti tokiuose geidžiamuosiuose sakiniuose: Kad tik čia kur nors suradus gerą vietą išsimaudyti. Kad čia kur gavus juodos duonos. Kad čia man nusipirkus gerą laikrodį. Kad tik nepavėlavus į lėktuvą.