B. MARKAITIS, S.J.

(Ištrauka iš pamokslo, pasakyto mokslininkų suvažiavimo proga)

     Istorija liudija, kad žmogus linkęs statyti stabus įvairiose gyvenimo srityse. Jis prisistato stabų tiek tiksliuosiuose, tiek metafiziniuose moksluose. Jo gyvenimo kelias abiejose pusėse nustatytas stabais. Nuostabu, kaip lengvai jis juos stato ir kaip nepaprastai sunkiai griauna. Kaip lengvai žmogus leidžia įstatymus ir kaip sunkiai juos keičia. Net dalykams nustojus prasmės ir svarbos, žmogus juos konservuoja. Atrodo, kad jis nelinkęs iš savęs mokytis. Tai viena priežastis, dėl ko mus supa stabai. Mes, katalikai, esame įpratę tyčiotis iš stabmeldžių, bet kiekvienas žmogus apokaliptinėje žmonijos istorijoje yra ir, turbūt, pasiliks stabmeldys.

     Ir į mokslą žmogus žvelgia stabmeldžio akimis, bet kas gi yra mokslas, jei ne smalsumas sužinoti tikrąją dalykų prigimtį ir jų paskirtį? Pastovus ir aktyvus smalsumas virsta žinojimu, o žinojimo galutinė išvada yra tiesa. Net antgamtinė tiesa yra šio smalsumo ir dieviško apreiškimo bendrinis rezultatas. Klydome manydami, kad mums iš dangaus duota pilnutinė, išbaigta, visais atžvilgiais išsemta tiesa, kad žmogui tenka ant kelių ją priimti, kad jis daugiau nieko jai nebegali pridėti. Toks tiesos ir jos ieškojimo supratimas, kai jis pritaikomas visoms gyvenimo sritims, yra nuolatinis nesusipratimų ir klaidų šaltinis. Šiandien matome, kad niekas neturi monopolio nei tiesai, nei žinojimui, nei žmogaus pažinimui, o tuo labiau Dievo pažinimui.

     Mes, katalikai, kartais per drąsiai paneigdavom kitiems tą, ką sau per lengvai pripažindavom. Kiekvienas ieško tiesos ir kiekvienas šiek tiek jos randa. Vienas daugiau, kitas mažiau. Visas gyvenimas yra nuolatinis tiesos ieškojimas. Ir pagaliau, kokia ta tiesa bebūtų: religinė, empirinė, metafizinė, politinė ar ekonominė, ji yra ilgų ieškojimų rezultatas. Šie ieškojimai papildo tiek atskiras tiesas, tiek bendrinės tiesos konglomeratą. Bet kiekviena pastanga sužinoti naują tiesą ar naują senos tiesos bruožą liudija, kad nei tiesai, nei jos ieškojimui negalime nustatyti ribų. Ir šiandien gyventume urvuose, jei nebūtų atsiradę drąsių, smalsių žmonių. Ir šiandien tebekalbėtume apie kelionę į mėnulį, jei nebūtų atsiradę žmonių su vizija, drąsa, smalsumu.

     Smalsumas gali pasirodyti nerimtu žodžiu. Imkime tad rimtesnį žodį, pvz. norą žinoti. Ar šis noras žinoti nėra žmogaus nuolatinis palydovas? Ar jis nėra gyvenimo saulė, vilties šviesa ir tiesos veidrodis? Kokia nelaimė ir tragedija, kai šis noras bandomas suvaržyti, ypatingai Dievo vardu; kai iš jo tyčiojamasi, kai jam grasoma inkvizicija ir nuodėme. Nežiūrint šio noro žinoti, mūsų tiesa yra nepilna, taip kaip ir mūsų žinios nepilnos. Naudodamiesi įvairių tikrovių, jėgų bei elementų rezultatais, net šiandien pilnai nesuprantame jų prigimties ir struktūrinio principo, net šiandien nežinome, kas yra elektra, kas yra tikroji atomo jėgos paslaptis, kas gravitacijos fenomenas, iš kur gauna mįslingąją jėgą magnetinis laukas ir t. t. Kadangi visi turime įgimtą smalsumą ir norą žinoti, atrodo, kad tuo pačiu turime ir įgimtą pareigą ieškoti pilnutinės tiesos, kiek ji mums gyvenime atsiveria. Todėl nestatykime nei sau, nei kitiems jokių kliūčių. Nesislėpkime už barikadų. Nebandykime izoliuotis. Tvirtinantieji, kad viskas jau atrasta, kad nieko naujesnio, geresnio nebesugalvosime, pareiškia du dalykus: savo ribotumą, kurį jie bando primesti kitiems žmonėms, ir savo pesimizmą, kuriuo paniekina dabartį ir pareiškia tikėjimo stoką ateičiai. Liūdna, kai žmonės bando leisti įstatymus visiems amžiams. Liūdna, kai jie mums perša atbaigtą tiesą. Liūdna, kai jie mums siūlo statinį pasaulį. Bet gyvenimas yra dinaminis, nuolat judąs, nuolat kintąs. Užtat mes turime jausti pagarbą bei dėkingumą dabarčiai ir turime išreikšti pasitikėjimą ateičiai. Kitaip mes būsime tie žmonės, kurie nuolat bandė pasilikti urvuose.

     Šiandien mums prasminga proga pasidžiaugti. Suvažiavę įvairių sričių mokslininkai ir menininkai apčiuopiamiausiu būdu rodo, kiek daug mūsuose dvasingumo, kūrybingumo ir kūrybos. Šie brangūs asmenys dalinasi su mumis tuo, ką jie yra sukūrę, atradę, pasisavinę, sužinoję. Brangios tos valandos, kai galime pabuvoti tokių žmonių tarpe. Šis faktas duoda mums akstiną prisiminti keletą dalykų, kurie šiandien nepaprastai svarbūs. Pirmiausia, mes turime žiūrėti į ateitį su dideliu pasitikėjimu. Antra, manau, neklystu sakydamas, kad šiandien tiek mokslo, tiek mokslininkų uždavinys yra svarbesnis, negu anksčiau, ir štai dėl kokių priežasčių. Moderniosios susisiekimo priemonės mums leidžia lengviau ir greičiau galvoti apie visą pasaulį, apie visą žmogų. Mes turime didesnę kompetenciją ir matome aiškesnį reikalą nusikratyti prietarais, veidmainyste ir sustingimu, kurie mus gundo dalinti žmones į atskiras ir priešingas grupes, tautas, rases, lengvai pamirštant asmens skirtingą ir nepamėgdžiojamą individualybę. Religija, kiek istorija rodo, ne visuomet sugeba žmones suvienyti. Nežiūrint to, kad krikščionybė turi nuostabią vienijančią jėgą, vis dėlto krikščionys konkrečiuose atvejuose ta vienijančia jėga nepasinaudoja. Ir tokiu būdu mes su nusivylimu turime sakyti, kad iki šiol religija pasaulio nesuvienijo. Bet mes taip pat turime sakyti, kad žmogus vis dėlto vaduojasi iš praeities vergijos pančių, kad jis darosi laisvesnis, jo galvojimas platesnis, jo sąžinė jautresnė, kad pagaliau net įstatymas, kurį jis leidžia bendram gėriui, turi daugiau laisvės, nes jame yra daugiau supratimo ir atjautimo.

     Todėl mokslui ir mokslininkui tenka ypatingas uždavinys: vesti žmogų vienijančiu, o ne skiriančiu keliu. Tai nuostabi misija, kuri savo prigimtimi turėtų tekti religijai, religiškai nuteiktam žmogui. Ji šiandien tenka mokslui. Bet mokslas turi pažinti savo misiją. Mokslininkas turi būti įkvepiantis vadas, kuris žmones vienytų, nes jis ne tik ieško tiesos, ne tik tą tiesą atranda, bet ir ta tiesa dalinasi. Savaime aišku, kad vienas asmuo šiandien nei viso mokslo, nei visos tiesos aprėpti negali. Čia mokslas gali būti vienijančiu veiksniu. Kadangi individualiai mums neįmanoma visko pažinti, mums į pagalbą ateina kolektyvinis galvojimas, ieškojimas ir atradimas. Ne toks kolektyviškumas, kuris sunaikina individą, asmenybę, bet toks, kuris tiesos šaltinius suveda į plačią žinojimo upę, kuris tiesą atranda, ja pasidalina ir visų žinojimą padidina. Štai mokslo ir mokslininko uždavinys — vienyti.

     Po antrojo pasaulinio karo iki šiandien daug skiriančių sienų subyrėjo, daug tiltų pastatyta. Bet ne viena naujai gimusi valstybė vėl bando kartoti praeities klaidas, pasukdama izoliacijos keliu ir atsisakydama tolerancijos. Štai misija: vienyti žmones, išlaisvinti juos iš izoliacijos pančių, inkvizicijos grėsmės, kad, nežiūrint skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų, mes būtume žmogus žmogui, kad mes statytume pasaulį, kuris remiasi žmogiškumo, o ne brutalumo dėsniais. Perdaug dažnai žmoguje pabunda gyvulys. Nežiūrint kilniausių įsitikinimų ir idealų, labai dažnai mes turime reikalą su gyvuliu. Karai yra nuolatinis liudininkas, kad žmogų valdo gyvulys, kad problemos sprendžiamos brutaliai, gyvuliškai, bet ne žmogiškai.

     Kitas uždavinys, kuris šiandien mokslui ir mokslininkui atsiveria ypatinga svarba, ypatingu skubotumu, yra žmogaus integracija. Man peršasi nuomonė, kad vienas svarbiausių dalykų bendrame žmogaus išsilavinime yra menai. Ir aš drįstu sakyti, kad daugelis šių laikų nelaimių priskirtina menų praktiškam nebuvimui žmoguje. Ar mes imsime literatūrą, garsinį ar vaizdinį meną, jei nėra jautrumo grožiui, jeigu nėra atvirumo visa tam, kas gera, kilnu, tai daugelis mūsų vertingiausių pastangų sudūžta ant uolos ir nėra vilties ateičiai. Už tai svarbu suprasti ir įsitikinti, kad menai gali kiekvieną žmogų papildyti, patobulinti. Su tam tikru pagrindu Leninas yra pasakęs, kad jis mielai klausytųsi geros muzikos, bet muzika jį švelnina, padaro jautrų kitam žmogui. Manęs, girdi, laukia revoliucija, nežmoniškai sunkūs uždaviniai. Aš negaliu sau leisti klausytis muzikos, tapti švelniu, jautriu žmogumi. Gal čia nurodyta pati problemos širdis. Šiandien įvairios priemonės mus galėtų labai lengvai arčiau supažindinti su menais. Bet mes nuolat susiduriame su tragedija, kuri liudija, kad nėra mumyse jautrumo grožiui, kilnaus jautrumo gėriui. Gal todėl taip lengvai atsukame nugarą kitam žmogui.

     Štai kokie du uždaviniai ypatingai šiandien laukia mokslo ir mokslininkų: vienyti pasaulį ir integruoti žmogų. Integruoti ta prasme, kad jis taptų pilnas žmogus, kad jis nebūtų vien tik siauros srities specialistas, kad jis nebūtų vien tik siauras nacionalistas, kad jis nebūtų siauras vienos srities apaštalas. Mums reikia žmonių, kurie nuolat ieško tiesos, kurie nuolat papildo savo žinojimą nauju atradimu, kurie yra nuolat atviri kitam žmogui, kito nuomonei. Gal būt, mums reikia daugiau gyvenimo išminties, kurios atėjome pasisemti Šv. Mišių aukoje. Be išminties nebus ir drąsos iš arčiau pažvelgti į mūsų stabus ir įsitikinti, kad jie yra tuščiaviduriai. Ir kas svarbiausia, kad tai yra žmonių rankų darbas. Nereikėtų iš to tyčiotis, nereikėtų smerkti praeities, nes mes plautume šaką, ant kurios sėdime. Vis dėlto mums reikėtų dažniau prisiminti, kad ką žmogus sukuria, yra laikina. Tai liudija istorija. Štai pagrindinė priežastis, kodėl mes nuolat turime ieškot ir nepavargt. Jeigu žmogus neieško ir nebando, jis atmeta dabartį ir aiškiai pasako: aš nepasitikiu ateitimi. O vis dėlto ateitis yra mūsų viltis ir mūsų šviesa. Broliai ir sesės, šių Šv. Mišių metu kreipkimės į Visagalį, kad jis mums duotų gyvenimo išminties nuolat ieškot tiesos. Pilnesnės, tobulesnės. Nuolatos dėti pastangas vienytis, vienyti pasaulį ir integruoti žmogų. Dėti pastangas, kad tiek mes, tiek tie, kurie nuo mūsų priklauso, kasdien darytųsi pilnesnį, tobulesni žmonės.