Prasidėjus tarpplanetiniam susisiekimui, tegu kol kas tik tarp žemės ir mėnulio, atrodo, ir Dievo buvimo įrodinėjimai turėtų pereiti visai kiton plotmėn. Ne būtinai elektroninės skaičiavimo mašinos, įvairūs kompiuteriai, Žmogaus proto ir rankų kūriniai turėtų padėti žmogui artėti prie savo Kūrėjo, bet, kai žmogaus akims atsivėrė iki šiol nepasiekiami erdvių horizontai, kažkaip arčiau pradedi justi ir Dievą, kurio sukurtos erdvės tiesiog stebina ir svaigina žmogiškąjį protą savo neaprėpiama platybe, savo didingumu, visuotinumu ir nuostabiu tikslumu.

     Štai dabar ne tik eiliniams pamokslininkams, bet ir išprususiems teologams atsivėrė visai naujos galimybės liudyti ir skelbti Dievo buvimą, nes bet kuriai antireliginei kovai bus vis sunkiau rasti argumentų prieš Dievo buvimą. Tikrai gaila to sovietinio kosmonauto, kuris, tik pasiekęs tolimųjų dausų patį pakraštį, autoritetingai paneigė Dievo buvimą. O juk Jo būta ten pat, šalia...

     Kad sovietinė ateistinė propaganda yra nevalyva ir kartais visiškai juokinga, bene geriausiai įrodė jų kosmonautų skrydis į dausas. Pasisekus pasiekti numatytąją orbitą ir pradėjus sovietiniam erdvių laivui plaukti aplink žemę, vienas jų pilotų per radiją autoritetingai sušuko: "Esu dausose, bet čia neradau ir nematau jokio Dievo!" Galimas dalykas, kad ir sovietų antireliginė propaganda pastebėjo to pareiškimo absurdiškumą ir jo, regis, nebenaudoja savajai antitikybinei akcijai. Žinoma, toks naivus pareiškimas iš raudonojo kosmonauto lūpų nesunkiai gali prajuokinti pradžios mokyklos mokinuką, o ką jau bekalbėti apie suaugusį ir galintį bent kiek plačiau protauti žmogų. Kiekvienu atveju tas "Dievo nesuradimas dausose" neduoda jokios garbės šiaip gal ir labai mokytam pareiškimo autoriui, nes yra perdaug naivus, tiesiog absurdiškas ir jau jokiu būdu nepagrįstas bet kuriuo moksliniu metodu. Bet tai jau sovietų dalykas. Visais laikais būta atvirų ir nieko nematančių akių ir visiškai sveikų, bet nieko negirdinčių ausų...

     Tuo tarpu, visa eilė amerikinių astronautų, turėjusių progą pasiekti dausas, priešingai, kaip tik nevengė viešai pademonstruoti ir išpažinti Visatos Kūrėjo buvimo. Juk ir pirmieji amerikiečiai astronautai, pasiekę mėnulio orbitą ir joje skrieję, nerado nieko kito pirmiausia per radiją perduoti žemei, kaip skaitymą iš šv. Rašto, kalbantį apie pasaulio sutvėrimą. Tai buvo pirmosios žmonių akys, galėjusios stebėti iš ketvirčio milijono mylių atstumo savąją mažąją planetą, kabančią nesibaigiančioje erdvių platybėje. Ir tos akys, ir tie protai neskubėjo paneigti Dievo buvimo, bet, priešingai, liudijo, kad turi būti visatos Tvėrėjas, Kūrėjas, Tvarkytojas, kuris nuostabiu tikslumu tvarko visatą, planetas, kometas, žvaigždes. Jis yra vienas, tikras, neabejotinas, aiškus, neginčijamas. Gal vieniems tai bus Dievas, kitiems Absoliutinė Jėga, Centrinė Ašis, kitiems Pradžia ir Pabaiga, dar kitiems Nesibaigiantis Visuotinumas, Didžioji Meilė, bet kiekvienu atveju visi siūlai veda į tą tašką, kurį žmogaus protas vadina Dievu.