VANDA FRANKIENĖ - VAITKEVIČIENĖ
Buvo pavasaris. Žydėjo medžiai ir krūmai, o pievose — gėlių gėlelės. Skaisti saulė šildė ir gaivino visą gamtą. Ne tik laukuose, bet ir miestuose žmonės džiaugėsi pavasariu. Visi, kas tik gyvas, skubėjo į orą: suaugę vaikščiojo miesto gatvėmis, darbininkai ir namų statytojai dirbo be kepurių ir be šiltų drabužių. Vaikai, kaip žali žirniai, išsibarstė į gatves ir laimingi žaidė, bėginėjo, šūkavo... O padangėje čireno vyturys.
Vilniaus mieste, prie pat gražiosios Katedros bažnyčios, pasistačiusi dvi pintinėles, pilnas įvairiausių lauko gėlių, Elzytė jas pardavinėjo. Ji labai nedrąsiai kalbino kiekviena praeivį, rodydama gėlių puokštę:
— Gal gėlyčių nupirksit? Prašom pirkti gėles! Čia žibutės, ramunės, pakalnutės! Už pinigėlį bukietukasi Prašom pirkti!...
Vienas kitas praeivis pirko, kai kurios ponios nusipirkusios segėsi prie dailių suknelių. Tačiau daugelis ėjo, skubėjo ir nekreipė jokio dėmesio į mergaitę ir jos gėles. O, kad jie žinotų, kaip jai svarbu užsidirbti pinigų, kaip svarbu!... Gal jie visi tada pirktų?!... Gal?!...
Gatve bėgo keli berniukai. Jie stumdėsi, šokinėjo ir dairėsi aplinkui. Vienas jau didokas, pasišiaušusiais plaukais, šlakuotu veidu, pamatė gėlių pardavėją Elzytę ir išgirdo jos balsą:
— Prašom pirkti gėles. Gal gėlių bukietuką?!... Žibutės, ramunės, pakalnutės! Už pinigėlį bukietukas!
Prišoko vaikėzas prie Elzytės ir sušuko, ją pamėgdžiodamas:
— Prašom pirkti gėles! Už pinigėlį bukietukas! Aš nupirksiu, — sušuko jis ir spyrė koja gėlių krepšelį. Visos gėlės pabiro, o visi kiti jo draugai ėmė mindžioti, trypti gėles. Sulaužė pintinėles, sunaikino visus žiedus ir nubėgo juokdamiesi, patenkinti, vis dar šaukdami:
— Prašom pirkti gėles! Už pinigėlį bukietukas!...
Išsigandusi ir labai nusiminusi mergaitė ėmė gailiai verkti. Priglaudė galvą prie Katedros sienos ir kukčiojo, verkė, raudojo. Kad tie negeri vaikėzai žinotų, kaip jai buvo svarbu užsidirbti pinigų, kaip būtina, kaip reikalinga!... Tėveliai neturtingi, ten už miesto, prie laukų jų maža trobelė. Troboje dar šeši maži vaikai — Elzytės broliai ir seserys, ir visada trūksta duonos, o ypač žiemą, nes tada neturi darbo tėtė. Ji — pati vyriausioji, ji pasiryžo padėti tėveliams, kad niekados nepritrūktų duonelės. Dabar gėles pardavinėjo, paskui iš miško žemuoges, o po to — avietes, mėlynes ir grybus. Užsidirbs pinigų, ir bus duonos, o gal ir pyrago. O kitąmet gal ir batelius nusipirks... Taip ji svajojo, ir, tik pradėjus uždarbiauti, ją nuskriaudė vaikėzai. Staiga ji nusišluostė ašaras ir sugalvojo bėgti vėl į pievą naujų gėlių prisiskinti. Pasižiūrėjo į savo basas kojas, tokias paraudusias ir pavargusias, o pievos — tolokai už miesto. Reikia pirma pasilsėti, pagalvojo. Susirinko sulaužytas pintinėles ir nuliūdusi atsisėdo ant bažnyčios laiptų.
Staiga atsidarė bažnyčios durys ir pasirodė nedidelis berniukas. Abiejose rankose jis laikė po pintinėlę, pilną žydinčių ir nepaprastai kvepiančių baltų lelijų. Jis prisiartino prie Elzytės ir maloniai ją prakalbino:
— Mačiau, kaip tave nuskriaudė išdykėliai berniukai. Girdėjau, kaip verkei. Noriu tau padėti. Imk, Elzyte, mano užaugintas lelijas. Užtikrinu, kad jas parduosi! — Tai taręs, padavė nustebusiai mergaitei pintinėles su lelijomis. Nespėjo Elzytė padėkoti, kai jis, tas nepažįstamas gerasis berniukas, kažin kaip pasidarė šviesus, kaip angelas. Virš jo galvos buvo karališkoji karūna ir baltutis, auksu papuoštas apsiaustas dengė jo pečius. Už valandėlės jis, meiliai šypsodamasis, pradingo už bažnyčios durų.
Elzytė patrynė akis abiem rankom, nes pagalvojo, kad buvo užmigusi, kad tai tebuvo gražus sapnas. Tačiau prieš ją stovėjo dvi pintinėlės, pilnos gražiausių, baltų lelijų. Ir aplinkui kvepėjo nepaprasti žiedai. Ji buvo nustebusi ir pradžiugusi. Dar mergaitė nespėjo nulipti nuo laiptelių, kai vienas pro šalį einąs ponas sušuko:
— Kokie puikūs žiedai! Mergaite, parduok man porą lelijų!
Elzytė padavė jam du žiedus. Šis davė jai auksinį pinigą ir nuskubėjo tolyn. Vos spėjo Elzytė rinkti pinigus. Apspito ją moterys ir vaikai, ir visi norėjo nors po vieną žiedą nusipirkti, nes lelijos buvo nepaprastai baltos, kvepiančios ir gražios. Bematant neliko lelijų žiedų. Abi pintinėlės buvo tuščios, o Elzytės drobinės prijuostės kišenė buvo pilna pinigų. Mergaitė džiaugėsi ir pasijuto nepaprastai laiminga. Ji panoro padėkoti gerajam berniukui ir netgi su juo pasidalinti uždirbtais pinigais. Tik nuostabu, kad jis buvo pradžioje paprastas berniukas, o paskui — toks gražus karalaitis!
Skubiai pasiėmė tuščias pintinėles ir, pravėrusi sunkiąsias bažnyčios duris, įėjo vidun. Juk ji matė, kaip jis į bažnyčią nuėjo!
Įėjusi apsidairė, ieškodama gerojo berniuko, bet kaip nustebo: bažnyčia buvo tuštutėlė — niekur jo nesimatė. Tik viename suole sėdėjo senas vienuolis ir meldėsi. Nusiminė mergaitė, nežinodama, kur jį surasti. Staiga ji pamatė šoniniame altoriuje statulėlę. Ten stovėjo jaunutis berniukas, karalaičio rūbais pasipuošęs; ant galvos turėjo karūną, o rankoje laikė baltą leliją. Jis meiliai žiūrėjo į ją šypsodamasis. Elzytė atpažino jį. Taip, tikrai, tai jis! Parpuolė ant kelių, garsiai dėkodama:
— Ačiū, šventasis vaikeli, ačiū! Tu, tikrai tu man pasirodei! Tu davei man lelijų ir man padėjai!...
Tuo metu priėjo prie klūpančios mergaitės senukas vienuolis ir tarė:
— Tai šventasis karalaitis Kazimieras — beturčių globėjas. O va, ten pažvelk, mergaite, — parodė virš altoriaus sidabrinį karstą. — Ten jis ilsisi miręs.
Papasakojo Elzytė vienuoliui savo įvykį ir parodė, kiek gavo pinigų už parduotas iš šventojo karalaičio gautas gėles. O kai norėjo parodyti tuščias gėlių pintinėles, jų neberado — jos buvo pradingusios.
Ir nuostabu: nuo to laiko Elzytei ir jos broliukams bei sesutėms niekados duonos nepritrūko, o tėtei nebepritrūko darbo.
Visą gyvenimą Elzytė meldėsi ir garbino šventąjį karalaitį.
Garbina ir myli jį visi lietuviai. Jis yra Lietuvos jaunimo globėjas. Šviečia jo geroji siela virš gražiausiojo Gedimino įkurto Vilniaus miesto, kaip šviečia skaisčioji žvaigždė dangaus mėlynėje.
(Iš spaudai ruošiamos knygos "Užburtos kanklės")
