RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
Gediminas kijauskas, s. j.
Neseniai "Laiškų Lietuviams" redakcija gavo dr. P. Mačiulio laišką, kuriame jis prašo atsakyti į jam rūpimą klausimą. Šv. Rašte kelis kartus yra paminėtas keturiasdešimt skaičius. Ar šis skaičius turi kokią nors simbolinę reikšmę, ar jis tik atsitiktinai yra paminėtas? Mielai pasistengsime į šį klausimą atsakyti.
Pirmuoju žvilgiu, šv. Rašte sugrupavimas įvykių, kuriuos vieną su kitu jungia keturiasdešimt dienų ar metų periodo tema, galėtų atrodyti atstiktinis. Įsigilinę pastebime, kad skaičių pasikartojimas šv. Rašte yra dažnas. Jie neretai vartojami kaip simboliai, prašokant numerių skaitlinę prasmę: 4 — sutvertojo pasaulio kraštai; 7 ar 40 — tobulybė; 12 — naujasis Izraelis arba Dievo tauta; 1000 — daugybė. Aplamai simbolių naudojimas, kaip Apokalipsėje, mena neišreiškiamą paslaptį, apie kurią kalbama, bet kurios niekuomet negalima pilnai išreikšti.
Šventraščio keturiasdešimt dienų ar metų temą gražiai atskleidžia Roger Poelman savo knygoje Le signe biblique des quaiante joms (1961). Minėta skaitlinė pasikartoja eilėje šv. Rašto epizodų, kurie ypatingai reikšmingi žmonijos išganymo istorijoje. Paliesime tų periodų vieną kitą būdingesnį bruožą, kad paaiškėtų šios skaitlinės vartojimas šv. Rašte.
RELIGINĖ TVANO MINTIS
Ir lietus lijo ant žemės keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų (Gen. 7:12).
Dvylika pirmųjų Genezės knygos padalinimų yra savito literatūrinio žanro. Juose šv. Rašto autorius religinėms temoms perduoti dažnai panaudoja eilę pasakojimų, kurie savo pradžią turėjo Mesopotamijoj ar kaimyniniuose kraštuose. Tie pasakojimai gerokai pasikeitė, kaip kad dabar mes juos skaitome šv. Rašte. Įkvėptam Šventraščio autoriui jie buvo gera priemonė perduoti apreikštąsias tiesas to laiko žmogui. Ką, iš tiesų, jis bandė pasakyti?
Genezės knyga (6:5-8) kalba apie žmogaus sugedimą. Prieš tai buvo kalba apie Adomo nuodėmę ir pirmojo žmogaus mirtį nuo Kaino rankos. Dabar girdime, kaip žmogiškoji civilizacija supuvo. Laisvo žmogaus sukūrimas atrodo visiškas nepasisekimas, klaida. Dievui ta "klaida" labai reikšminga.
Dievas, iš meilės sutvėręs žmogų, dabar turės jį sunaikinti. Bet štai koks apreiškimas paskutinėje eilutėje: "Noė rado malonę Viešpaties akyse". Yra, kas liko ištikimas, kas nusipelnė Dievo palankumo — tai žmonijos likutis, daigelis, kiurį galima persodinti. Tai ir yra ta mintis, kurią šv. Rašto autorius bando perduoti.
Noė, teisus vyras, pastatys arką pagal nurodymus — Dievo globos ir mylinčios išminties simboliai. Šalia savo šeimos, jis pasiims į arką visų gyvių po porą.
Noė viską atliko. Amžinasis uždaro jį iš lauko. Tada prasideda keturiasdešimt dienų periodas, kuris kartu yra apvalymas ir malonė. Dievo teisingumas matomas ne tik visiškame sunaikinime, bet ir "teisaus žmogaus" išgelbėjime, o dėl jo ir tų, kurie yra su juo.
Dievas "prisiminė" Noę ir visus gyvulius su juo. "Prisiminimas" primena malonę — jei Dievas prisimena, viskas tvarkoj, visa ramu.
Septynias dienas prieš tvaną Dievas pranešė, kad siųs lietu. Po sunaikinimo vėl praėjo septynios dienos. Septynių dienų periodai izoliuoja keturiasdešimt dienų sąmyšį, jie reiškia dar vieną laukimą. Kada pasiuntinys grįžta su šakele snape, jis simbolizuoja taiką ir išganymą. Viskas žalia, vėl viskas įmanoma! Noė tada atidaro arkos viršų ir peržvelgia į horizantą — žemė! Kai Noė išlipa iš arkos su išsigelbėjusiomis būtybėmis, jis pasirodo, kaip naujasis Adomas. Pirmoji šios kūrinijos statyba yra altorius, pirmasis veiksmas — auka.
Koks džiaugsmas! Dievas priima deginamąją auką, ji jam patinka. Ant altoriaus ir aukos dūmuose gimsta dieviškoji sandoros mintis: Dievas nori būti su žmonėmis, dalintis jų dalia. Pirmoji sandoros mintis suvokiama, kaip vedybinė vienybė, "nes jūsų sužadėtinis yra jūsų kūrėjas" (Iz. 54:5).
Ar galėjo žmogiškasis blogis Dievą neatšaukiamai užgauti, ar galėjo keturiasdešimt dienų tvanas paskandinti jo meilę? "Meilė stipri, kaip mirtis... Daug vandenų negali užgesyti meilės, nė upės nepaskandins jos" (G. G. 8:6-7).
Vaivorykštė yra Dievo pasirinkimo simbolis, lygiai kaip aliejus ir vanduo, ugnis ir duona. Ji spindi kiekviena kūrinijos spalva. Ji žymi naujos atleidimo ir taikos eros aušrą.
Naujojo Testamento autoriai grįžta prie tvano religinės minties. Šv. Petras primena, kad yra laukimo laikas, bet nesuklyskime: bus laikas ir teisingumui (1 Pet. 3:20). Laiškas Žydams supažindina su Genezės simbolizmu: tikėjimo ir išganymo, baimės ir teisingumo paslaptimi (Žyd. 11:7). Pats Jėzus perspėja, kad priešistorinių laikų teologija yra simboliška ir tipologiška. Jis nurodo, kokia turėtų būti mūsų laikysena: "Budėkite, nes nežinote, kokią valandą Viešpats ateis". Toks mokslas kartojasi visuose jo eschatologiniuose palyginimuose.
Pirmasis biblinis keturiasdešimt dienų periodas kalba apie laiką, pilną dieviško veiklumo: apvalymą vandeniu ir išganymo malone; pabrėžia viltį ir kantrų laukimą. Aukščiausiąjį tašką pasiekia susitarime tarp Dievo ir Noės dėl viso pasaulio ateities.
MOZĖS 40 DIENŲ PERIODAI
Praslinkus keturioms dešimtims dienų ir tiek pat naktų. Viešpats man davė dvi akmenines plokštes, plokštes sandoros (Dt. 9:11).
Pirmoji keturiasdešimtinė baigėsi Dievo sandora su Noe. Antroji ir trečioji įneša mozinę sandorą. Amžinasis išgelbėjo savo tautą iš Egipto, tarsi erelis nešė ją ant savo sparnų per tyrus ir pastatė juos arti savęs, kad padarytų iš jų kunigišką karalystę ir pašventintą rasę.
Atėjo Sandoros laikas. Dievas paskelbs jos tekstą. Minia susispietusi didžiulėje lygumoje prie Er Raha, ją supa aukštos uolėtos sienos. Kalno viršų gaubia debesys ir ugnis (Dievo garbės ženklai). Mozė kopia į kainą tik Dievui kviečiant ir ten pasilieka keturiasdešimt dienų ir naktų. Žmogus pasineria Dievo artumo paslaptyje. Jis nei valgo, nei geria, jo gyvybę palaiko Dievo žodis. Mozė yra Dievo žodžio vyras. Pasninkas ir malda nuteikia žmogų priimti Dievo žodį. Tikrasis Mozės pasninkas yra Dievo alkis. Gyvoji plunksna, kuria Dievas rašo akmeninėse lentelėse, yra pats Mozė. Užrašymas ant šių lentelių yra niekas kitas, kaip Dievo įkvėptasis Šventraštis.
Ir Dešimt Žodžių arba Dešimt Įsakymų nėra dieviškas svajojimas ar sauvališki potvarkiai: jie išreiškia brangią ir nuostabią gero ir rūpestingo Tėvo dovaną savo numylėtiems vaikams.
Mozei ilgiau užtrukus, žmonės, pasilikę kalno papėdėje, pasidaro aukso veršį ir jį garbina. Dievas perspėja ir nori juos bausti. Mozė grįžta ir, matydamas visą tą parodiją, pasipiktina ir sumuša akmenines plokštes, kurias gavo ant kalno. Bet apleisti savo tautos jis negali.. Jis žiūri į savo žmones, kaip ganytojas: jis gyvena savo kaimenei ir jos neapleis. Jis eina su jos likimu ir galiausiai ją išganys. Nuostabiam Dievo artume jis prašo Amžinąjį pasigailėti. Prasideda antrasis Mozės keturiasdešimt dienų periodas ant kalno, jo rekolekcijos: ramybė ir malda, garbė ir malonė.
ELIJO KELIONĖ
(Elijas) ėjo... keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų iki Dievo kalno Horebo (3 Kar. 19:8).
Pranašas kalba apie Dievą, primena žmonėms Dievą, grąžina sielas Aukščiausiajam. Jis pasižymi nuostabiais darbais, formuoja ir reformuoja žmonių tikėjimą, žadina jų viltį ir parodo tikros meilės kelią.
Elijas pasirodo, kaip Sandoros pranašas. Saliamonas buvo leidęs savo žmonoms statyti šventoves saviems dievams Jeruzalėje. Dievas gi yra vienas, taip pat religija yra viena. Elijas tad ir kovoja, kad žmonės grįžtų prie Sinajaus religijos. Primena jis Mozę. Ant Karmelio kalno jis savo drąsa ir darbais nuginkluoja klaidingus Baalo pranašus. Jie visi žūva. Elijas tampa visišku laimėtoju už tikrąjį tikėjimą, bet jo gyvybė atsiduria pavojuj. Karalienė Jezabelė grasina jį nužudyti.
Taip prasideda pranašo ilga kelionė per tyrus. Nuvargęs jis sustoja pailsėti. Angelas jį pamaitina nuostabia duona, kurios stiprinamas jis eina keturiasdešimt dienų ir naktų iki Viešpaties kalno Sinajaus. Čia jis atnaujina savo pašaukimą. Tai jo rekolekcijos. Kelio ir kelionės mintis, sekanti Dievo apsireiškimą, dominuoja Elijo keturiasdešimt dienų rekolekcijas. Jam ir Mozei suteiktas dieviškasis Sinajaus apreiškimas. Abu šie pranašai pasirodys su Kristumi, kaip Naujojo Testamento liudininkai, ant Atsimainymo kalno.
JONOS PRANAŠYSTĖ
...dar keturios dešimtys dienų ir Ninivė bus sugriauta (Jonos 3:4).
Tvano keturiasdešimt dienų priklauso savitam Genezės dvylikos pirmųjų skyrių literatūriniam žanrui. Mozės rekolekcijos — Išėjimo periodui; to laiko knygos sudaro Įstatymą. Elijo keturiasdešimtė vyksta pirmojo pranašų laikotarpio metu. Jonos knygutė priklauso midraš literatūrai, t. y. didaktinės fikcijos, satyrinės pasakos literatūrai, kaip palyginimas su alegoriniais elementais. Jos pagrindinis tikslas yra pamokyti, pritaikyti mokomą tiesą esamom sąlygom.
Jonos knyga turi aiškią dvasinę vertę bei gilų teologinį tikslą. Po žydų tremties, apie 400-200 m. pr. Kr., kai izraelitai labiau troško savo priešų sunaikinimo, negu jų išganymo, autorius parodo didį Viešpaties gailestingumą. Studijuodami Jonos knygą, dar geriau suprantame simbolinę keturiasdešimties skaičiaus vertę. Religinę prasmę tas skaičius jau turėjo — buvo Dievo ženklas.
Savo mintis autorius dėsto pasakojimu. Pirmiausia kaip pranašas jis sukyla prieš savo pašaukimą. Dievas pasirenka savo pranašą ir planuoja jį siųsti į Ninivę. Ninivė yra nedraugiškas miestas, daug žalos padaręs Izraeliui. Bet Dievui rūpi visas pasaulis, tad Joną turi skelbti atgailą niniviečiams. Šio miesto nuodėmingumas pasiekė Dievą, kaip žmonijos nuodėmingumas prieš tvaną.
Bet Joną neturi didelio entuziazmo šiai misijai vykdyti. Bando nuo jos pabėgti. Jis nukeliauja į Jopę, susiranda laivą ir, susimokėjęs už kelionę, išplaukia link Tarso. Plaukiant kyla didelė audra. Pagonys jūreiviai sužino ir visos bėdos šaltinį — Joną nepaklausė Dievo. Norėdami išsigelbėti, jie turi Joną išmesti į jūrą. Banginis jį praryja ir po trijų dienų išmeta ant kranto. Joną antrą kartą gauna Dievo įsakymą eiti į Ninivę skelbti atgailos. Dabar paklauso. įėjęs į miestą, jis šaukia: "Dar keturios dešimtys dienų ir Ninivė bus sugriauta".
Grįžkime prie skaičiaus, kuris simbolizuoja atgailą, pasninką ir maldą. Niniviečiai iš karto įtiki į Dievą, ir jų tikėjimas veda prie atgailos. Visas miestas įsijungia į keturiasdešimt atgailos dienų, nuo didžiausio iki mažiausiam, pradedant pačiu karaliumi. Ir gyvuliai dalyvauja šiame dvasiniame žmonių pergyvenime.
Atgailos laikas išreiškia gilią dvasinę prasmę: "Jie nusižemino pasninke ir maldoje". Čia įeina visa dvasinio atsinaujinimo programa: žmogus išpažįsta kaltę, nusisuka nuo blogo kelio ir niekšingų darbų. Žmogaus siela atsigręžia į Dievą.
Bet Joną negali pakelti tokio Dievo gerumo ir gailestingumo. Jis nori pabėgti. Jis laukė miesto sunaikinimo, o atsitiko stebuklas — jie visi atsivertė. Dievas vėl jį moko: čia pasirodo žmogaus menkumas ir beribis Dievo gailestingumas bei rūpestis net mažiausiu kūriniu.
Tokios yra biblinės Jonos keturiasdešimt dienų periodo aplinkybės: atgaila ir malda, gailestingumas ir atleidimas, atsivertimas ir dieviška meilė.
DIEVO TAUTA 40 METŲ TYRUOSE
Žvelgėme į keturiasdešimt dienų simbolį. Šis simbolis dabar apima visą tautą ir keturiasdešimt dienų tampa keturiasdešimt metų. Išrinktoji tauta gyvai pergyvena Išėjimo laikotarpį: kelionė tarp dviejų vandens ribų — įžengia į tyrus per Raudonąją Jūrą ir iš jų išeina per Jordano upę. Keturiasdešimt metų laikotarpis atstovauja žemiškojo gyvenimo visumą, kuriame veikia Dievo malonė. Jis baigiasi su įėjimu į pažadėtąją žemę, vadovaujant tikrajam Jošuai — Jėzui Kristui (1 Kor. 10:1-5, 11). Keturiasdešimt metų tyruose apjungia perėjimą per Raudonąją Jūrą, maną, vandenį ir nuodėmę. Visi šie įvykiai, pagal šv. Povilą, parašyti mums pamokyti.
Kokia yra gilioji keturiasdešimt metų kelionės tyruose prasmė? Dvejopa: bausmė ir priespauda, bet taip pat apvalymo ir atgimimo laikas, malonės ir dieviško artumo laikas.
Kelionės pradžioje išrinktoji tauta pasiunčia dvylikos atstovų ekspediciją ištirti Kanaano žemės. Grįžusieji, išskyrus du, praneša žmonėms, kad bus sunku ten pakliūti. Tauta sukyla prieš Mozę. Žmonės burnoja ir piktžodžiauja prieš Dievo meilę. Jie nori grįžti atgal į Egiptą. Jošua ir Kaleba, vieninteliai atstovai, padrąsina ir liepia pasitikėti Aukščiausiuoju. Pagonių dievai, pagal juos, yra tik "šešėlis". Už mus yra Emanuelis — Dievas su mumis. Ištirti pažadėtąją žemę užtruko keturiasdešimt dienų, klajojimas tyruose užsitęs keturiasdešimt metų. Visi vyresni kaip 20 metų amžiaus išmirs per šią didžiąją keturiasdešimtinę, išskyrus du ištikimuosius tyrinėtojus, kurie bus kaip likutis iš Egipto. Kiti bus naujai užaugę tyruose.
Mana buvo Viešpaties parūpinta kelionės duona per keturiasdešimt metų. Jos simbolinė prasmė — Dievas nori parodyti, kad mums reikia pilnai ir kantriai nuo jo priklausyti visur, pasivedant jo apvaizdai. Sunkioj kovoj už duoną žmogus turi atrasti ryšį tarp savo ištvermingų pastangų ir visagalinčio Rūpintojėlio didelio dosnumo. Vos ištrūkę iš vergijos, izraelitai ilgisi tų dienų, kai Egipte jie buvo materiališkai patenkinti. Aišku, jie dar nerado krypties, su viltimi nepajėgia žengti į pažadėtąją žemę. Dar neišmoko pasitikėti Dievu. Čia ir pasirodo įdomus Dievo pedagogikos momentas (Ex. 16:2-16). Su šia duona jie galės eiti į pažadėtąją žemę. Evangelijoje prisimename gyvąją duoną (Jon. 6).
Kitas Viešpaties gerumo ženklas, tipiškas keturiasdešimt metų malonei tyruose, yra tekantis vanduo iš uolos. Jo aidas dažnai kartojasi tradicijoje ir nuostabiai išsipildo Evangelijoje.
"Ar Amžinasis su mumis, ar ne?" — prie Meribos Izraelis bando Dievą! Jie turėjo juo pasitikėti, nes sausi perėjo jūrą, jis juos išgelbėjo iš Egipto. Jis pasaldino vandenis prie Maros, davė manos, saugojo nuo priešų, išpildė pažadus Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, Tai yra Dievo garbė ir jo ženklai. Juo galima pasitikėti. Tačiau, nežiūrint Dievo gerumo, taip nėra. Izraelio klystanti širdis ir nepajėgumas suprasti Dievo kelius ir sudaro tą Dievo tautos dramą.
Vanduo iš uolos, kaip mana, randa savo išsipildymą bei pilnos prasmės apreiškimą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenyje: "Kiekvienas, kuris geria šitą vandenį, vėl trokš, o kas gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius; vanduo, kurį aš jam duosiu, bus jame šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą" (Jon. 4:13-14).
Būdingas tyrų kelionei buvo ir šviesos stulpas, kuris rodė kelią. Kristus yra naujosios Dievo tautos šviesa (Jon. 1:14; Žyd. 1:3; Jon. 8:12).
Tai mintys, kurias sukelia Dievo tautos kelionės tyruose per keturiasdešimt metų — keturiasdešimt bausmės ir skausmo metų, bet taip pat ir keturiasdešimt malonės metų, keturiasdešimt mokymo metų Sandoroj gyventi ir pasiruošimo žengti į pažadėtąją žemę.
DIDYSIS JĖZAUS KRISTAUS PASNINKAS
Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų pasninko jis buvo alkanas (Mat. 4:2).
Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus buvo pakrikštytas Jordane. Prieš bet kokį kitą veikimą, "Dvasios vedžiojamas", jis pasitraukė į kalną Karantalo tyruose ir ten pasiliko keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Kristaus keturiasdešimt dienų pasninkas primena Izraelio keturiasdešimt metų tyruose. Kristus iš naujo pergyvena savo tautos Išėjimą. Kelionė tyruose buvo gundymo ir nepasisekimo laikas Izraeliui; Jėzus, naujasis Izraelis, taip pat gundomas tyruose. Simbolinis pasakojimo charakteris gana aiškus: gimdymai ir Jėzaus atsakymai parodo jo tikrąją mesijinę misiją.
Kristaus krikštas ir rekolekcijos tyruose — abu įvykiai eina kartu. Tuo Kristus pradeda savo viešąjį gyvenimą. Kristaus gundymai ir ištikimybė, kovos kartumas ir džiugus išganymo atėjimas — tai ir nudažo keturiasdešimt Kristaus pasirengimo dienų, kai jis buvo Tėvo pasiuntinys pasaulyje.
KETURIASDEŠIMT IŠSIPILDYMO DIENŲ
...per keturias dešimtis dienų (Jėzus) davėsi jiems matomas ir kalbėjo apie Dievo karalystę (Apd. 1:3).
Prisikėlus Kristui iš numirusių, Evangelijos kalba dar apie vieną paskutinį keturiasdešimt dienų uždelsimą, prieš jam įžengiant į Dangų. Tuo metu jaučiamas nuolatinis Kristaus artumas, naujas prisikėlusio Kristaus buvimas. Palyginus su Kristaus gundymais tyruose, matome eilę skirtumų: ten buvo pasninkas; jam prisikėlus, įvairiuose susitikimuose pabrėžiamas valgis — valgį jis palieka aukščiausiu savo religijos aktu bei vienybės ryšiu (1 Kor. 11:24, 26); vietoj puolimo nuo šventyklos, Kristus žengia į Dangų; vietoj piktojo siūlytų karalysčių ir jo garbinimo, Kristus pareiškia: "Man duota visa valdžia danguje ir žemėje..." (Mat. 28:18).
Per tą simbolinį keturiasdešimt dienų laikotarpį Kristus parengia savo Bažnyčią. Jis surenka išsisklaidžiusius mokytinius, supažindina juos su Dievo karalyste, paruošia juos būti Prisikėlimo liudininkais, suteikia jiems galią krikštyti, atleisti nuodėmes, aukoti šv. Mišių auką.
Sekant besikartojančius keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt metų periodus tyruose, kurie paruošė ar atnaujino Sandoros paslaptį, keturiasdešimt garbingųjų prisikėlusio Kristaus dienų patobulina Bažnyčios paruošimą. Per šias dienas veikia ir jas apšviečia prisikėlusio Kristaus šviesa.
Išvada: matėme keturiasdešimt skaičiaus pasikartojimą šv. Rašte. Tuose epizoduose atsiskleidžia ir šios skaitlinės prasmė. Tvano keturiasdešimt dienų baigėsi Noės susitarimu su Dievu — sandora, kaip Mozės keturiasdešimt dienų ir žydų tautos keturiasdešimt metų baigėsi Sinajaus Sanrora. Keturiasdešimt dienų, kurias Kristus praleido tyruose, buvo pradžia naujai ir amžinai Velykų Sandorai, kaip ir keturiasdešimt prisikėlusio Kristaus dienų ant žemės buvo preliudu užimti jam savo vietą Danguje, kaip vieninteliam tarpininkui tarp Dievo ir žmonių. Elijo keturiasdešimt dienų turėjo atgaivinti jo pranašišką sielą prie pat Mozės sandoros šaltinio, o Jonos atveju jos turėjo paskleisti malonės dovanas pagoniškai Ninivei.
Bažnyčios įvesta keturiasdešimt dienų gavėnia padeda krikščionims dalyvauti išganymo paslaptyse ir jas iš naujo pergyventi. Keturiasdešimt išsipildymo dienų šviesoje Bažnyčia pagaliau yra pasiruošusi ištarti iškiliausią savo maldą: "Ateik, Viešpatie Jėzau!" (Apr. 22:20).