Spausdinti

 (pagal kard. Suenens)

     Šiame numeryje jau baigiame spausdinti praėjusiais metais pradėtą straipsnį apie Belgijos kardinolo Suenens interviu apie dabartines Bažnyčios problemas. Čia, šio interviu pabaigoje, kardinolas pasako savo nuomonę apie nuncijų vaidmenį ir apie kai kurių asmenų jaučiamą Bažnyčios krizę.

G. K. K.

7. NUNCIJŲ FUNKCIJA

     "Dėkoju Jums už atvirumą atsakant. Norėčiau, kad plačiau paaiškintumėte vieną sakinį, kuris man itin įstrigo: 'Popiežiaus pasiuntinio teologija yra svarbiau už tautybę’ (142). Ar tai būtų pasiūlymas peržiūrėti nuncijų funkciją posusirinkiminėje Bažnyčioje?”

     Manau, kad kai kuriuos jūsų klausimus būčiau galėjęs apeiti. Bet esu įsitikinęs, kad nuoširdžiame išsikalbėjime apie tuos reikalus, kuriuos giliai tikime esant teisingais, slypi didelė išlaisvinanti jėga. "Tiesa”, pasakė Jėzus, "jus išlaisvins”. Geriausiai tiesą matome atvirame ore. Žinau, diplomatiškai žiūrint, būtų geriau svarstyti problemas už uždarų durų, bet, nors aš ir vertinu slaptąją diplomatiją, kai kuriais atvejais netikiu slaptumu pastoraliniuose reikaluose, tyla tik palaiko status quo. Bažnyčia yra arba šeima, arba ji yra niekas; bet kokioje šeimoje reikia atviro dialogo, kad atsikratytume nesusipratimų ir įleistume šviežio oro.

     Nuncijų dviguba misija. Iš tiesų, nuncijų klausimas keliamas eilėje kraštų. Jis yra svarbus, nes liečia gyvuosius ryšius tarp centro ir periferijos. Visa, kas sutvirtina antgamtinį ryšį, yra didelės reikšmės Romos Katalikų Bažnyčiai.

     Kad problema išaiškėtų, turime skirti dvi pasiuntinio funkcijas. Viena yra diplomatinė: jis yra Vatikano valstybės ambasadorius ir kiekviename krašte jis pagal teisę yra diplomatinio korpuso dekanas. Antroji yra religinė. Iš tiesų, jis yra kurijos decentralizuotas narys, kurio uždavinys — vietoje stebėti bažnytinių potvarkių vykdymą ir prižiūrėti vyskupus.

     Šių abiejų pareigų sujungime ir glūdi problema. Susirinkime šis klausimas buvo keltas. II Vatikano susirinkimo teologija veda mus giliau pažvelgti į šių dviejų funkcijų tikslą. Ir tai laukia pagrindinio struktūros perdirbimo.

     Pasiuntinio funkcija savyje turi problemų. Kodėl ją duoti kunigui ar vyskupui — vyskupas be kaimenės, be ganytojo pareigų? Ar nebūtų geriau patikėti pasauliečiui, kaip Susirinkimo Tėvai ne kartą siūlė?

     Dar ir kita problema. Diplomatinė pasiuntinių funkcija dažnai neturi pusiausvyros. Ji užmezga dialogą su Roma tik valstybės politinių jėgų plotme, o neturtingųjų balsas visiškai nėra išgirstas.

     Religinė funkcija kelia dar didesnes problemas, kai žiūrime į susirinkiminę kolegiališkumo teologiją. Jei Sinodas tikrai, kaip planuojama, užmegs nuoširdžią tiesioginę komunikaciją, sąžiningus ir broliškus ryšius tarp popiežiaus ir vyskupų konferencijų, ar reikėtų laikyti pastovų inspektorių, kuris prižiūrėtų kiekvieno krašto vyskupus? Ar neužtektų turėti laikinus delegatus, kur ypatingos ar sudėtingos problemos iškyla? Ar mūsų ganytojiškas darbas nebūtų dinamiškesnis, efektingesnis ir gyvenimiškesnis, jei vyskupų konferencijos imtųsi atsakomybės tiesioginiai palaikyti ryšius su Roma, o ne po šia kartais abejotina priežiūra?

     Pašto dėžutė skundėjams. Tokie pakeitimai labai pageidautini ir neatidėliotini. Iki pagrindinės reformos, kai kuriuos pakeitimus galima būtų tuoj pat įvesti, kurie daug prisidėtų pagerinti ryšius tarp Romos bei vietinių Bažnyčių ir kokybės, ir efektingumo atžvilgiu. Pasiuntinio darbas diena iš dienos prilygsta valdžios slaptajai tarnybai. Jam pavesta prižiūrėti, kad Romos kurijos nustatyta visiems kraštams tvarka būtų užlaikoma. Juo tie patvarkymai yra detališkesni, tuo jo budėjimas auga; kuo greičiau ta santvarka vystosi, tuo sunkesnis jo darbas. Jis yra tas žmogus, kuriam pasiskundžiama — skundų "laiškų dėžutė”. Jis gali atsidurti pavojuje, jei nebus atsargus, pasiduoti tiems, kurie vyskupams yra priešiški — dėl labai skirtingų priežasčių. Tai tinka visur ir kaitaliojasi pagal individualius temperamentus.

     Yra svarbu, kad kiekvienas nuncijus būtų persiėmęs Susirinkimo teologija. Per dažnai jis sprendžia apie žmones ir situacijas pagal kurijos teologiją, kaip jis paprastai būna paruoštas. Todėl ir parašiau savo knygoje žodžius, kuriuos prisiminėte: "Popiežiaus pasiuntinio teologija yra svarbesnė už tautybę”.

     Pageidautina savo krašto pasiuntinio. Bažnyčios ateitis kiekviename krašte nusprendžiama, kokius asmenis pasiuntinys parenka vyskupo pareigoms. Tiesą sakant, pasiuntinys turėtų būti savo krašto sūnus, kuris moka kalbą ir pažįsta papročius; tuo išvengtume daug nesusipratimų.

     Pagrindinis pasiuntinio darbas neturėtų būti negatyviai vaidinti policininką, o tvarkyti ryšius tarp centro ir periferijos, su mintimi statyti Dievo karalystę naujajame pasaulyje, kuris mums patikėtas.

     Savos tautos pasiuntinys pagal II Vatikano susirinkimą galėtų turėti tik laikiną mandatą. Tuo būdu išvengiama problemos surasti jam darbą po jo "karjeros” pabaigos — koks baisus žodis! — kas šiandien beveik automatiškai išsprendžiama, "pakeliant į kardinolus”. Taip mes ir randame daugumą italų kardinolų kaip "garbės atlyginimą”, kas teisėtai yra kritikuojama visoj Bažnyčioj.

     Savos tautos pasiuntinys neturi būti apribojamas diplomatijos ar legalizmo sferomis. Dabar pasiuntinys tik kartais veikia kaip vyskupas, ir tai yra tik šalutinė veikla, ne dalis krašto apaštalavimo. Jis nebūtų koks nors "svetimas kūnas”, o pasidarytų gyvas ryšys su Roma. Jo rolė kaip inspektoriaus baigtųsi, bet jis pasiliktų kaip atstovas (charge d’affaires). Jis išeitų iš vien tik biurokratinės rolės ir galėtų, jei reikėtų, kalbėti su valdžia vyskupų konferencijos vardu bei juos atstovauti tarptautiniuose santykiuose, kurie vis plečiasi.

     Lieka atsakyti gana aiškiam priekaištui: ar toks nuncijus, būdamas taip arti prie vyskupų, galėtų išlaikyti centro pasitikėjimą? Sunkumas yra tikras ir suprantamas; aišku, kad pasiuntinys visuomet turės gana jautrią misiją atlikti. Vyskupai yra pasiruošę tam tik-ram priežiūros laipsniui, kuri ateitų popiežiaus vardu; visa problema yra, kaip tai padaryti. Galutinai Šventasis Sostas nusprendžia: tikrai nebūtų sunku rasti žmogų viduje — vietoje, kuris atliktų šią ryšininko funkciją tarp centro ir periferijos, periferijos ir centro, ir taip galėtų būti religinis ambasadorius.

8. KRIZĖ BAŽNYČIOJE

     "Savo knygoje Jūs rašote: 'Turime pripažinti, kad Bažnyčia šiuo metu pergyvena neramius laikus’ (23). Tai dar aiškiau, negu buvo prieš metus. Kiekvienas gali matyti tos maišaties ženklus. Sunkiau pastebėti viso to priežastis. Kokios jos būtų, Jūsų nuomone? Kokia yra priežastis, kad žmonės įvairiuose kraštuose atsimeta? Kodėl tiek daug kunigų palieka kunigystę, vienuoliai ir vienuolės išstoja iš savo bendruomenių? Iš kur ateina tokia beveik pasaulinio masto pašaukimų krizė ir kodėl tiek daug jaunų žmonių nesiima tai spręsti?”

     Tai klausimas, kurį, iš tiesy, kiekvienas stato. Atsakymas nėra paprastas. Daug šiame fenomene yra elementų, jis lengvai nesilukštena. Naudingiausias dalykas būtų šiuo metu atrasti, kurios priežastys plaukia iš mūsų, kokie mūsų sunkumai ir silpnybės.

     Kai sutinkame klaidą, nuklydimą, prievartą, svarbiausia yra suprasti tiesos elementus, kurie ten yra. Tie tiesos gabalėliai kartais padaro ir klaidas patraukliomis. Priešininkų yra įvairių rūšių. 1. Kai kurie sukildami nusisuko nuo Bažnyčios: būtų klaidinga juos vadinti tik "protestuotojais”. Jie atsiskyrė nuo Bažnyčios ir ją kritikuoja iš lauko. 2. Tie, kurie nepatenkinti Bažnyčios juridinėmis institucijų formomis ir kurie ramiai ją apleidžia. 3. Pagaliau tie, kurie "protestuoja” etimologine žodžio prasme — "liudija”. Kitaip tariant, krikščionys, kurie liudija Bažnyčioje Evangelijos bei mūsų tradicijų vardu, kad ji pasidarytų be "dėmės ir raukšlės”. Nors šių skundai atrodo tie patys, kaip tų, kurie sukildami išėjo, jie yra labai skirtingi. Jie Bažnyčios viduje kovoja prieš juridizmą, bet ne prieš teisingumą; prieš autoritarizmą, bet ne prieš autoritetą; prieš legalizmą, bet ne prieš įstatymą; prieš sukalkėjimą, bet ne prieš tvarką; prieš vienodumą, bet ne prieš vienybę.

     Didžiausias nepasitenkinimas pasireiškia prieš Romos kuriją. Žmonės viršūnėse sumažins arba padidins prieštaravimus, pagal savo atvirumą susirinkiminiam atsinaujinimui; tačiau šiandien prieštaraujama, šalia individų, prieš pačią "sistemą”, institucinį ir sociologinį Bažnyčios "aparatą”.

     Ištikimieji Bažnyčios sūnūs kvestionuoja ne popiežiaus autoritetą, o "sistemą”, kuri jį laiko kaliniu ir įvelia į mažiausius Romos kongregacijų sprendimus, ar jis pasirašytų tokį ar tokį dekretą, ar ne. Norėtųsi visus išlaisvinti, net ir šv. Tėvą, iš šitos sistemos, kuria jau skundžiamasi keletą šimtmečių ir kuria mums nepavyko atsikratyti ar ją pakeisti. Popiežiai vienas kitą pakeičia, o kurija pasilieka.. Susirinkimo metu vienas kurijos prelatas pareiškęs: "Tegul kalba vyskupai — pasibaigus jie sugrįš namo; mes pasiliksime ir atitaisysime visą žalą, kurią jie bus padarę”. Gal tai ne tikras pasakojimas, tačiau jis išreiškia tam tikrą mentalitetą.

     Bendrai, įvairūs kaltinimai ir skundai primeta mums vieną pagrindinį priekaištą, kuriuo pasaulis dažnai kaltina Bažnyčią, būtent: kad ji išduoda Evangelijos vienybę bei grynumą, užuot ja gyvenusi, ir savo gyvenime neužtenkamai atspindi Viešpatį ir jo Dvasią.

     Čia ir yra problemos esmė. Mūsų nepuola, kad esame krikščionys, o todėl, kad nepakankamai esame krikščionys. Protestas pirmiausia yra baimės pilnas šauksmas, kad mes išsilaisvintume iš visa, kas mūsų struktūrose ir mumyse neatspindi krikščioniško broliškumo, laisvės ir paprastumo.

     Daugeliui tų, kurie pameta kunigystę — aišku, ne visiems — celibato problema, nors ir svarbi, nėra nusprendžiantis, pagrindinis klausimas; kas yra pavojuje, tai tikėtinumas (credibility) Bažnyčia, kaip ji elgiasi kaipo Evangelijos tiesos ir meilės liudytoja.

     Kartais Romos Bažnyčia palyginama protestantų ir ortodoksų Bažnyčioms, apibūdinant jas kaip Petro, Pauliaus ir Jono Bažnyčias. Petras — tvirtas vienybės ir aukščiausio autoriteto laiduotojas; Paulius — nenuilstantis Dievo vaikų laisvės, tautų atvirumo skelbėjas, peržengiant to laiko įstatymą ir legalizmo ribas; Jonas — kontempliacijos ir meilės apaštalas.

     Nepriimu šio antitezių žaidimo. Mes visi norime būti drauge ir neatskiriami Petro, Pauliaus ir Jono Bažnyčia. Mes esame apaštalų paveldėtojai — ne tik kurio vieno iš jų. Dera, kad priimtume Petro autoritetą, kaip ir neperleidžiamą Dievo vaikų laisvę; atmetame, kaip Paulius, legalizmą, kuris priklauso Senojo Įstatymo vergystei ir kuris gyvenimą slopina; su Jonu turime pripažinti pirmenybę maldai ir meilei, be kurių nėra krikščioniško gyvenimo. Daugiau negu bet kada turime būti susijungę su Petru, kad jam padėtume išlaisvinti Bažnyčią nuo visa, kas trukdo, ir artimiau su juo ryšius užmegztume.

     Roma yra kaip ąžuolas, kuris pilnai užaugo. Ąžuolas išskėtė savo šakas, ir paukščiai jame pina savo lizdus. Bet apie jo žievę pinasi parazitiniai vijokliai ir geria jo sultis. Yra tragiška, kad kai kurie žmonės sumaišo vijoklius su žieve. Žievė yra medžio dalis ir turi būti stipri bei patvari, kad geriau apsaugotų sultis.

     Vijokliai visai kitas dalykas — tai krūva senų papročių, procedūrų, draudimų, kurie kenkia medžiui ir trukdo jį matyti. Ar turime netekti vilties regėti gyvenimą kada nors triumfuojant prieš visa tai?

     Ne. Krikščionis yra tikėjimo žmogus, ir tikėjimas įteka į viltį, kaip viltis į meilę. Tai nereiškia, kad mes puoselėjame dirbtinį optimizmą, kaip įprasta banketų kalbose. Ne, Bažnyčios istorija yra ilgas velykinis tridienis, kuriame vėl išgyvename Didįjį Penktadienį, Šeštadienį ir Velykų rytą. Didžiojo Penktadienio realybė sulaiko naivų optimizmą; mes tikime nuodėmės ir blogio galia. Bet artumas to, kuris prisikėlė per Velykas, leidžia mums eiti su šviesiu tikėjimu: "Aš pažįstu tą, į kurį įtikėjau”.

     Einame akmenuotu keliu, tarp dulkių, nesėkmių ir nuovargio, bet Mokytojas yra čia, su mumis, pakeliui į Emaus.

     Baigdamas noriu pridėti, kad nors mūsų pokalbis lietė tik dialogą Bažnyčios viduje, neužmirštu, kaip ir jūs, kad Bažnyčia yra pasauliui ir kad ji turi nugalėti savo vidines įtampas kuo greičiausiai, kad galėtų imtis savo darbo padėti žmogui grumtis su didžiulėmis jo problemomis. Susirinkimo schemą Lumen Gentium negalime skirti nuo Gaudium et Spės.

     "Home”, pasakė Eliot, "is where one starts from”. Namai — tai vieta, iš kur iškeliaujame. Supraskime teisingai, ką iki šiol minėjome. Padaryti savo namus erdvesnius, oringesnius ir jaukesnius nereiškia pakvietimo ten kaip dėžėje užsirakinti; greičiau tai suteikia šeimynišką saugumą, kuris mums leidžia su kitais žmonėmis tvirtesniu žingsniu eiti didžiausiais pasaulio keliais.