Spausdinti

KALBOS SKYRIUS

     Gauname daug laiškų, labai giriančių naujai įvestą kalbos skyrių — "Gimtąjį Žodį". Čia jų nespausdiname, nes beveik visur kartojasi tos pačios mintys, kurios buvo išspausdintos kovo mėn. numeryje. Tuos pagyrimus girdėti mums labai malonu, bet nemalonu nuolat girdėti radijo pranešimuose ir viešose kalbose vis kartojant tas pačias grubias klaidas, apie kurias jau esame rašę "Laiškų Lietuviams" kalbos skyriuje. Jeigu tas klaidas daro paprasti, mažai mokyti žmonės, tai niekas dėl to daug nesijaudins, bet kad jas vis kartoja lituanistinių mokyklų mokytojai, rašytojai ir teatro artistai, tai yra gėda.

AR “LAIŠKAI LIETUVIAMS” TURĖTU SU KUO NORS JUNGTIS?

Kai kas dar ir dabar pasako ar parašo, kad mes turime per daug laikraščių ir žurnalų. Būtų geriau, kad kai kurie susijungtų. Kartais ir "Laiškams Lietuviams", patariama jungtis su kitais žurnalais. Bet su kokiais? Apie tuos susijungimus dažniausiai kalba tie žmonės, kurie šių žurnalų neskaito ir jų specifinio pobūdžio nesupranta. Čia jiems atsako "Laiškų Lietuviams" ilgametis skaitytojas ir dabartinis redakcijos narys Vaclovas Kleiza. Jo nurodyti trys "momentai" išskiria "Laiškus Lietuviams" iš kitų žurnalų, tad jiems su kuo nors jungtis ir atsisakyti šio savo specialaus pobūdžio būtų tikras nusikaltimas. Bet jeigu kuris nors kitas žurnalas panorės prie "Laiškų Lietuviams" prisijungti ir jiems padėti dar geriau plėtoti savo pasirinktą linijąmielai priimsime.

Redakcija

K. Daugėla  Žiema

    Žiūrint į mūsų spaudą išeivijoje, prisimena Pietų Amerikos socialinė struktūra. Joje randame dvi pagrindines klases: turtinguosius ir vargšus. Panašumo yra ir lietuviškoje spaudoje: vienoje pusėje turime laikraščius (dažniausiai pataikaujančius tam tikrai žmonių grupei), kurie savo turiniu ne visuomet pasiekia vidutiniškumo ribą (nežinia, ar tai yra spaudos infliacijos pažymys, ar mūsų išsisėmimo ženklas). Kitoje pusėje matome vieną kitą intelektualinio - kultūrinio lygio žurnalą, skirtą gana siauram skaitytojų rateliui.

    Šitokioje padėtyje, sakyčiau, “Laiškai Lietuviams” atstovauja tam tikrą vidurio kryptį, ieškodami balanso tarp įvairaus išsilavinimo ir įvairių pažiūrų skaitytojų. Tai nereiškia, kad “L. L.” neturėtų savo ideologijos bei pasaulėžiūrinės krypties. Ji aiškiai nubrėžta ir atžymėta krikščioniškosios meilės gairėmis.

    Iš to išplaukia ir antrasis momentas, būdingas “Laiškams Lietuviams” — tai visuotinesnis problemų nagrinėjimas ir neužsidarymas tik savo siaurame ir kartais perdaug šovinistiniame kiaute. Čia randa vietos ir tie klausimai, kurie šiandien taip skaudžiai degina tiek plačiojo pasaulio, tiek šio krašto sąžinę. Atseit, “L. L.” yra atviri toms mintims, kurios mums ir visai žmonijai turi rūpėti ir yra labai svarbios.

    Ir pagaliau trečiasis momentas, kuris, mano supratimu, taip pat yra labiau savitas “Laiškams Lietuviams”, negu kuriam kitam žurnalui ar laikraščiui — tai nesistengimas primesti kurios nors nuomonės ar siauros linijos savajam skaitytojui. Iškeliama problema ar faktas, jie pateikiami skaitytojui, duodama progos kiekvienam tuo klausimu pasisakyti, o sprendimas dažnai paliekamas kiekvieno asmeniškam svarstymui. Šiuo atžvilgiu “L. L.” yra tam tikras unikumas mūsų spaudoje. Šie trys momentai ir duoda “Laiškams Lietuviams” tokį skirtingą pobūdį, kuris yra labai svarbus mūsų gyvenimo bei spaudos pusiausvyrai išlaikyti.

Vaclovas Kleiza

Gerbiamasis Redaktoriau,

    Buvo malonu gauti naują “L. L.” numerį. Tikimės, kad jie išsivystys į populiariausią mūsų bendruomenės intelektualinės minties žurnalą, kuris nepabėgs nė nuo mūsų religinės praktikos problemų. Buvo ypač malonu skaityti vertingą ponios Kižienės straipsnį, iškeliantį viešumon mūsų religinės bendruomenės skaudulius parapijose. Šios problemos yra pačios skaudžiausios, bet atsiranda labai maža žmonių, turinčių drąsos ir nuoširdumo jas paliesti. Katalikiškoji spauda nuo jų slepiasi, nors ji kaip tik turėtų drąsiai kelti mūsų religinio gyvenimo negeroves visuomenėje. Manyčiau, kad tai yra pirminė katalikiškosios spaudos pareiga. Slėpdami mūsų gyvenimo vėžius, mes ne tik jų nešaliname, bet sukuriame sąlygas dar labiau jiems tarpti. Nemanau, kad tokia būtų krikščionybės dvasia.

A. Regis

Gerb. Redaktoriau,

“Laiškais Lietuviams” esu labai patenkintas. Kai tik šį žurnalą gaunu, tuojau perskaitau. Viskas labai įdomu. Jis ne tik sužavi skaitytoją savo turiniu, bet ir išorine išvaizda. Tokį žurnalą ne gėda parodyti ir amerikiečiui ar kitos tautybės asmeniui. Perskaitęs jų neišmetu, bet renku. Peržiūrėjęs praėjusių metų numerius, pamačiau, kad man trūksta lapkričio mėn. numerio. Matyt, kur nors dingo. Labai prašyčiau man ji prisiųsti, už ką esu iš anksto dėkingas.

Jus gerbiąs P. Matekūnas

Mielasis Skaitytojau,

Jums ir visiems kitiems, kurie tuo pačiu reikalu į redakciją kreipiasi, pranešame, kad 1969 m. paskutinis numeris buvo dvigubas, jis buvo skirtas lapkričio ir gruodžio mėnesiams. Tai buvo pažymėta antrame viršelio puslapyje.   Redakcija

LIETUVIŲ FOTO ARCHYVO KONKURSO LAIMĖTOJAI

A. Nuotraukų grupė:

I    vieta — J. Prapuolenis (Žuvėdros),
II    vieta — K. Daugėla (Planas),
III    vieta — V. Kaulius, S.J. (Ribotumai).

Skaidrių grupė:

I    vieta — J. Prapuolenis (Kalėdos),
II    vieta — A. Jelionis (Ramybė),
III    vieta — J. Šablauskas (Ruduo).

Taip pat už nuotraukas arba už skaidres pagyrimus gavo: ]. Prapuolenis, A. Jelionis, K. Daugėla, ]. Šablauskas, G. Valiūnienė, J. Kasakaitis.

Šis "Laiškų Lietuviams" numeris yra iliustruotas konkurse premijuotomis ar atžymėtomis nuotraukomis bei skaidrėmis.