Spausdinti

iš tėvynės

1949. VII. 21.

Mano Tėve,

     Dar ir dar skaitau Jūsų laiškus. Iš jų vis sruvena šviesa, kažin kokia jėga, pasitikėjimas savimi ir Tėvu. O Jums ir įsivaizduoti sunku, kaip labai mes esame reikalingi visa to. Taip, iš tolo žiūrint, gal ir esame panašūs į auką, gal mūsų likimas ir atrodo kažin koks išskirtinai didelis. Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų esame tokie skurdūs. Ištisi mėnesiai vienodo gyvenimo ir darbo, ištisi mėnesiai be sekmadienio, —    Tėve, tai išsemia. Tai užgesina širdyje bet kokį polėkį, sugniuždo bet kokią didesnę mintį. Pamažu virstame tik aklu darbo įrankiu, visą gyvenimą užpildome duonos ir darbo rūpesčiu. Pamažu ima mirti visa, kas žmoniška. Esame smulkmeniškai priekabūs, linkę į mažas intrigėles, į niekus. Aišku, Dievas žino, ką daro, bet vis tiek nenoromis kyla klausimas — kam tas vargas ir skausmas, kuris žmogaus netaurina, kuris nedaro jo geresnio? Ir kam betiksime, jeigu grįšime? Ir kokia prasmė, jeigu nunyksime čia?

     Gal per tamsiai vaizduoju gyvenimą, bet tyčiomis tai darau, kad Jūs suprastumėt, kaip labai mes esame reikalingi brolių paramos — ne duona, ne moneta, o tuo, kas daug svarbiau —    didelėmis mintimis, Viešpaties žodžiu. Žinote, rankos mažiau vargsta, kai turi apie ką pagalvoti, kai dirbi.

     O tų minčių Jūsų laiškuose tiek daug. Ir man darosi liūdna, kad jos liekasi nedaugeliui žinomos — tik mano artimiesiems. O juk reikia visiems. Ateina žymesnės šventės, ateina sekmadieniai — mes susirenkame, meldžiamės ir jaučiame, kad kažko trūksta, kažko reikia. O reikia kaip tik ko nors, kas tiktų visiems. Ar Jūs negalite to mums duoti — bent retkarčiais, bent didesnių švenčių proga?

     Turėčiau dar daug ką rašyti, išsakyti ir klausti, bet kartais yra kažkokios tylėjimo dienos — nemoku surasti žodžių minčiai. Daug kartų mečiau Jums pradėtą laišką. Bet aš esu ta pati — aklai sudėjusi visa į Tėvo rankas, nepalaužiamai įsitikinusi Jo planų didumu ir tikslumu — o tai yra svarbiausia, čia gyvenant.

     Tėve, prisimenu Jus visada su meile ir dėkingumu. Vis galvoju, kad jeigu Dievas norės, leis ir vėl kada nors susitikti.

1949. VIII. 1.

     Ar Jūs kada matėte alkaną vaiką? Kai į jo rankeles patenka duonos gabalas, jis nieko daugiau pasauly nežino be jo ir be savo alkio. Jis negalvoja, jis nedėkoja — jis tik valgo.

     Tėve, ir aš esu toks išalkęs vaikas. Vienas laiškas, paskui kitas, dabar "Kryžiaus Keliai" — aš viską gavau, visko buvau begaliniai reikalinga. Iš tolo žvelgdami. Jūs galite idealizuoti mūsų likimą, galite dėti daug vilčių į mus, bet tikrovė lieka tikrove — esame skurdūs ir sunykę. Kartais atrodo, kad širdy užgęsta visos ugnys, kad išsenka visos srovės. Ir kai iš naujo užplūsta visas minčių ir išgyvenimų potvynis, tai nelengva suprasti, kur čia yra blaivus protavimas, o kur fantazija.

     "Keliai" kaip tik atėjo mano vardinių vakarą. Gražesnės dovanos sunku buvo besitikėti. Dalinuosi jais su daug kuo, net su toli gyvenančiais. Ar Jūsų nejaudina Meilės Žodžio kelionė per taigas, per kalnus, per daugelį tūkstančių kilometrų... O, tai yra gražu, bet tai maža, tai labai maža. Anuomet, kai žemė raudojo "Rasokite", anuomet Tėvas nesitenkino numetęs keletą lašų. Jis davė Viską. Ir mums juk reikia Visko. Ar Jūs, ar niekas iš jūsų nėra pajutę Rytų ilgesio? Aš nemoku suprasti — argi mirė toji gyvoji dvasia, kuri žmones nuvesdavo į Afrikos džiungles, į Kiniją, į Japoniją, ligi pat žemės pakraščių? Aš negalvoju apie Jus. Jums negalima palikti savo būrio — tai būtų sauvaliavimas. Bet ar nėra žmonių, kuriems nebūtų ko veikti namie? Ar nėra senelio, kuriam būtų visai nedaug telikę gyventi ir kuriam būtų vis tiek, kur tie keleri metai praeis? Dieve, kaip mielai pasidalintume su juo savo duona, savo vargais ir džiūgavimais! Ir niekur varpos nėra taip pribrendusios piūčiai, kaip čia.

     Ar čia sveiko proto padiktuotos mintys? O gal fantazija? Aš nesiimu spręsti. Aš tik žinau, kad, kai yra alkanų vaikų, turi būti ir duonos paduodančių rankų. O ar tos rankos išliks sveikos, ar jos nesusižeis, vaikai apie tai nelinkę galvoti. Manau, kad apie tai negalvoja nei mama, nei tėtė, jei tik mato alkaną vaiką.

     Tėve, mane graudina ir gėdina Jūsų laiško žodžiai, kuriais Jūs tikitės mano aukos, mano kančios paramos. Bet Dievulis mane apsaugojo nuo visa to. Žiūrėkite — dabar tokie karščiai, o aš sėdžiu kontoroje ir mokausi rusų kalbos. Be jokio prašymo, be jokių mano pastangų mane priėmė čia, ir nežinau, ar tai Dievo dovana, ar akivaizdus parodymas, kad aukos ir kančios kelias ne mano jėgoms. Ir jeigu mėginu ką nors padaryti, kam nors padėti, tai taip pat neaišku, ar daugiau padedu, ar pakenkiu. Prisimenu, dar maža būdama, sielodavaus, kad, norint maitinti mažučius vyturiukus, reikia skriausti muses ir sliekus; arba kai nori padaryti katei malonumą, reikia iš pelės atimti vaikus. Ir taip yra dabar. Kartais sunku ligi nevilties. Štai čia mažytė, čia senukė. Atrodo, kad ir vienos, ir kitos mirtis būtų tik palengvinimas visiems. Tai ar beverta rūpintis šitomis būtybėmis? Ir ko nori Dievas — ar tą pusmečio kūdikį pasiimti pas save, ar palikti jį gyvenimui, greičiausiai labai sunkiam ir pavojingam? Tėve, aš klausiu save ir nepajėgiu surasti atsakymo. Ar pagaliau pastangos sumažinti vargą nėra kišimasis į Viešpaties reikalus?

     Jums keisti mano galvojimai, tiesa? Bet, čia gyvenant, jie nenoromis ateina į galvą.

     Kai gausite šį laišką, būsime išgyvenę patį sunkiausią laikotarpį. Visi lietuviai turi daržus, turi nemažai bulvių — už savaitės, daugiausia už dviejų, prasidės derliaus vartojimas. Dabar yra sunku daug kam. Lietuviai daug siuntinių gavo, pinigų atsiunčia, bet yra tiesiog badaujančių vokiečių, kalmukų, graikų. Štai kas turėtų pilnas rankas dovanų ir aukų, štai kieno malda galėtų būti parama Jums ir Jūsų būriui! Bet neaišku, ar jie žino, kad visa tai vertinga. Ak, pamenu, kažin kada norėjau eiti ligi žemės pakraščių ir rinkti trupinius. Tėve, aš renku juos — konsekruokite, dauginkite...

     Visa širdimi dėkoju Jums. Tegul niekad nepritrūksta Jums žodžių ir tų, kurie jų klausytų.

Ona