JAUNIMAS
Kiekvienais metais minime vasario 16-tąją. Paprastai prisirenka pilnos salės žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus, jaunimo būna labai maža. Jaunimas neina, nes jam neįdomu. Senimas eina iš pareigos, nors ir jam neįdomu. Jau prieš tai kiekvienas žino, koks tas minėjimas bus. Legionieriai, garsiai angliškai komanduodami ir kariškai trepsėdami, įneš vėliavas. Kalbės keli amerikiečiai politikieriai, vienas kitą girdami. Jie pasakos apie Lietuvos istoriją, ilgai kalbės apie tokius dalykus, kuriuos kiekvienas lietuvis puikiausiai žino. Jų kalbos tikslas, nors ir aiškiais žodžiais neišreikštas, bus kiekvienam gerai suprantamas: "Tad matote, kaip aš pažįstu jūsų šalies istoriją, man labai gerai žinomi visi jūsų reikalai, matote, koks aš esu jūsų draugas— taigi ateinančių rinkimų metu visi balsuokite už mane!" Minėjimo rengėjai taip pat tai žino, bet juos kiekvienais metais vis kviečia, prisimindami patarlę, kad "ranka ranką prausia". Visi žinome, kad tie minėjimai Amerikos politikieriams yra naudingi žvejoti balsams, bet galvojame, kad gal ir tie politikieriai mums kada nors galės būti naudingi, gal pasakys kongrese gerą žodelį, gal mus užtars.
Taip pat jau ir prieš minėjimą kiekvienam aišku, kokia bus antroji minėjimo dalis— pinigų rinkliava Lietuvos laisvinimo reikalams. Visi žinome, kad ir tai yra būtina, bet ne paslaptis, kad paskutiniaisiais metais tos rinkliavos suskaldė ir mūsų veiksnius, ir visuomenę.
Tad visi suprantame, kad tai, ką darome, reikia daryti, bet taip pat jaučiame, kad ką nors darome ne taip, kaip reikėtų. Dėl to vyresnieji į tuos minėjimus einatik iš pareigos, o jaunesnieji, tos pareigos nejausdami, visai neina. Geras pavyzdys buvo šių metų minėjimas Čikagoje. Ne vienas tų, kurie čia buvo, kitais metais prieš minėjimą jau bent du kartus pagalvos, ar apsimoka eiti, ar ne. Po ilgų politikierių kalbų, kai jau visi buvo gerokai pavargę, dar prasidėjo ilgiausia paskaita, kurios jau beveik niekas nesiklausė. Pagaliau, kai paskaitininkas, net per toli nuo mikrofono stovėdamas, vis kalbėjo ir kalbėjo, tai publika pradėjo demonstratyviai ploti ir trukdyti, kad greičiau baigtų. Buvo tikrai gėda sėdėti salėje, žinant, kad čia buvo ir svetimtaučių. Kokį įspūdį mes jiems padarėm? Jeigu kuris nors jų po minėjimo mums reiškė komplimentus, tai nesunku suprasti, kad tie komplimentai buvo grynai "politikieriški". Ir kas čia kaltas? Žinoma, mes nepateisiname publikos elgesio, bet negalime pateisinti nei rengėjų, nei paskaitininko.
Po to minėjimo visi labiau sukruto kalbėti ir diskutuoti, ką čia reikėtų daryti, kad ateityje tokių nemalonumų išvengtume ir tuos savo minėjimus suprasmintume bei suįdomintume. Šiuo klausimu labai susidomėjo ir jauni-mas. Čia dedame dviejų jaunuolių pasisakymus. Gintaras Plačas yra uolus skautas, o Daiva Matulionytė— veikli ateitininkė. Manome, kad šie jų pasisakymai atstovauja daugumos jaunimo mintis.
* * *
Vasario 16-tosios minėjimas man yra ne Nepriklausomybės, bet Lietuvos minėjimas. Tai šventė, kurioje minime laisvąją Lietuvą, kokia ji buvo prieš Sovietų okupaciją. Kiekvienais metais minėjimai vis sukasi aplink politines kalbas ir vyresniesiems skirtas programas. Atrodo, kad labai maža dėmesio kreipiama į jaunimą, kuriam tos karštos kalbos apie Lietuvos išlaisvinimą ir apie išeivijos grįžimą į Lietuvą šiuo metu nėra aktualios. Juk jaunimas Lietuvos nėra matęs, užaugęs išeivijoje, pasisavinęs šių kraštų kultūrą ir papročius. Jis čia eina mokslus, randa darbą, kuria šeimas. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau mūsų jaunimas tolsta nuo lietuviškosios kultūros ir lietuviškų papročių. Taip yra todėl, kad jis nėra matęs nei tėvų žemės, nei pakankamai susipažinęs su jos praeitimi, nei supratęs praėjusių kartų pastangas sukurti kultūringą ir garbingą kraštą. Kitų pasakojimai apie praeitį jam sukelia vieną kitą mintį, vieną kitą vaizdą, bet jie greitai dingsta.
Vyresnieji dar gyvai prisimena karo muziejų, kunigaikščių bei kitų didvyrių statulas, piliakalnius su senovės pilių liekanomis, pievomis vingiuojančias upes, Baltijos smėlį su gintaro gabaliukais. Visa tai išlaiko juose neužgesusią tėvynės meilę ir tvirtą pasiryžimą išlaikyti tą praeities garbę, bet jaunimas to nejaučia. Tikriausiai toks jausmas jam niekad ir nebuvo tinkamai įdiegtas. Sunku mylėti kraštą, kurio niekad nematei, kuris tau nieko neduoda.
Vasario 16-tosios minėjimai jaunimui būtų daug įdomesni, jeigu būtų suteikta proga pamatyti tėvų kultūrą, pajusti garbę ir pasididžiavimą tuo, ko jie ten pasiekė, ką jie, ten gyvendami, nuveikė. Kultūros parodos, Lietuvoje pagamintų skaidrių bei filmų festivaliai, tautinių šokių bei dainų šventės, lietuviškų mokyklų parodos šių dienų jaunimui būtų įdomesnės ir aktualesnės, negu ilgos kalbos ir graudenimai. Konkursai, sporto šventės, lenktynės, parodos, kuriose į alinimas galėtų dalyvauti ir pasirodyti kitiems, sužadintų jame norą priklausyti tautinei grupei ir nebijoti būti laikomu lietuviu. Jis ta teise didžiuotųsi ir ją gerbtų-
Kuo daugiau jaunimas veiks lietuviškoje atmosferoje su įvairaus amžiaus lietuviais ir dalinsis mintimis, darbais bei pastangomis, tuo labiau jis jausis esąs lietuvis. Tačiau jis niekad nesijaus laisvosios Lietuvos lietuviu, bet tokiu, koks jis iš tikrųjų yra — išeivijos lietuviu.
Gintaras Plačas
Atsimenu tas dienas, kai maisto krautuvė man buvo įdomiausia pasakų šalis. Galėdavau ten išbūti visą dieną. Minėjimai tada manęs visai netraukė, ypač Vasario 16-tosios minėjimai. Ne kartą ir diržo teko paragauti, kad nenorėjau juose dalyvauti. Man būdavo daug smagiau išsliūkinti iš salės ir nubėgti į tą kampinę krautuvę, kur manęs laukė tie pasakų šalies įvairumai.
Tai buvo tada, kai aš nesupratau suaugusiųjų pasaulio. Slinko metai, ir pasakos pavirto realybe. Pradėjau jausti tautiškumo reikalavimus ir pareigą tautai. Kai buvau aštuoniolikos metų, buvo surengtas pats didžiausias
Lietuvos nepriklausomybės minėjimas — 50 metų sukakties proga. Aš jame dalyvavau... Gaila, kad nebuvo tos kampinės krautuvės...
Po to nusivylimo jau savo valia nebelankau jokių oficialių minėjimų. Žinoma, būna atsitikimų, kai kokia nors pareiga mane nusiunčia į Vasario 16-tosios minėjimus, bet ten mane tik juokas ir liūdnumas ima. Aš save laikau lietuvaite, bet ne veidmaine. "Visa tai labai gerai, jaunuole, bet gal turi kokių nors pasiūlymų, kaip tai geriau suorganizuoti?" — kartais ironiškai paklausia tų minėjimų rengėjai. į šį klausimą pasistengsiu duoti atsakymą, kokie, mano nuomone, turėtų būti tie minėjimai.
Minėjimus rengiant, galėtų būti trys atvejai: 1. prisidengus kilniu tikslu, minėjimą panaudoti savo asmens iškėlimui; 2. rengti minėjimą be jokių asmeniškų tikslų, minint tiktai asmenį arba įvykį; 3. visai nieko nedaryti. Kadangi iš patirties atrodo, kad antras būdas yra per sunkus įvykdyti, tai dažniausiai pasirenkamas pirmas ar trečias būdas. Bet ar nebūtų galima įvykdyti ir antrąjį? Pasistengsiu duoti savo pasiūlymus, kaip, mano nuomone, Vasario 16-tosios minėjimas turėtų atrodyti. Štai jo planas:
1. Amerikos himnas.
2. Tautos himnas, Lietuvos kariams įnešant vėliavas.
3. Iškilmingas akto skaitymas.
4. Tylos minutė pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę.
5. Meninė programa — minėjimui pritaikytas montažas, naudojant lietuvių kompozitorių parašytą muziką (apie 30 minučių).
6. Sveikinimų skaitymas ir minėjime esančių aukštesniųjų svečių (konsulo, burmistro) prakalbėlės, ne ilgesnės kaip 5 minučių.
7. Perskaityta ir visų susirinkusiųjų pakartota priesaika Lietuvai.
8. Marija, Marija.
Manyčiau, kad šitoks planas būtų įmanomas įvykdyti. Čia nebūtų vietos asmeniškiems prasiveržimams, nes minėjimo centras būtų montažas ir priesaika Lietuvai. Žinau, kad šis planas nėra be silpnų vietų, tai yra tik mano sugalvotas teoretiškas pasiūlymas, tačiau, jeigu vyresnioji karta nori, kad jaunimas būtų išugdytas tautiškumo idealais, tai tegul nė negalvoja tai pasiekti iki šiol naudojamais farsais.
Daiva Matulionytė
* * *
Šių dviejų jaunuolių pasisakymų daug nekeitėme ir nešvelninome. Norime, kad visiems būtų aiški dabartinio mūsų jaunimo galvosena. Laukiame ir daugiau pasisakymų tiek iš jaunimo, tiek ir iš suaugusiųjų. Pageidaujame, kad šiame jaunimo skyriuje daugiau rašytų patys jaunuoliai. Čia manome dėti ir jaunimo eilėraščius. Nors kartais kai kam jie galės atrodyti per silpni, bet juk kartą reikia pradėti. Jeigu nuo jaunystės nesipratinsi rašyti, tai vargu ar tapsi rašytoju ir vėliau.
Redakcija
