BIRUTĖ VINDAŠIENĖ
Šeima yra žmonijos lopšys ir pagrindinis socialinio gyvenimo branduolys. Šeimoje žmonės gimsta, auga, bręsta, sukuria savas šeimas ir jose miršta. Šeima yra tas vienetas, kuris egzistuoja nuo pat pasaulio sukūrimo ir gyvuos iki pasaulio pabaigos, nežiūrint kokia santvarka vyrauja valstybėje ir kokia ideologija viešpatauja tautos mintyse.
Šeimos santvarka atitinka žmogaus prigimtį. Šeima suteikia žmogui meilę, moralinį saugumą, asmeniško išsireiškimo lauką ir socialinių žmogaus teisių pripažinimą.
Šeima yra tautos ir valstybės pagrindas. Kuo stipresnės ir darnesnės šeimos, tuo stipresnė ir tauta. Šeimoje yra išlaikoma tautos kalba, papročiai, jos siekiai ir troškimai.
Kiekviena šeima yra tipinga savo tautiškumu. Šeimoje atsispindi tautos praeitis, kultūra ir įvairūs pergyvenimai. Per senelius, tėvus jie persiduoda vaikams, o vėliau ir vaikų vaikams. Kiekviena šeima džiaugiasi savo paveldėtomis tradicijomis, savo tėvų papročiais, savo sena kilme ir pan.
Nežiūrint šių laikų modernumo, greitų technikinių bei moralinių vertybių pasikeitimų bei idėjinio blaškymosi, šeimos stengiasi išlaikyti tai, kuo galėtų pasididžiuoti. Pavyzdžiui, amerikiečių šeimose, net ir tose, kur tautybės yra smarkiai sumaišytos, dažnai sutinkame asmenų, kurie didžiuojasi savo tėvų kilme bei jų vaikams perduotais papročiais — tradicijomis. O ką jau besakyti apie išdidžiuosius airius, škotus ar senuosius amerikiečius, kurių protėviai buvo pirmieji šio krašto kolonistai, kilo nuo Bostono ar kartu su generolu Vašingtonu kovojo už JAV laisvę. Jų pasididžiavimas savo kilme pritrenkia naujuosius ateivius, kurie nepagalvoja apie savo kilmę. Juk jeigu žmogus didžiuojasi, kad jo prosenelis prieš 200 metų buvo Amerikos žemyno kolonistas, tai kaip turėtų būti išdidus ir savimi pasitikįs lietuvis, kurio proseneliai prieš 700 metų jau buvo sukūrę savo karalystę, atsilaikė prieš rytų ir vakarų Europos galybes, valdė kraštą nuo Baltųjų iki Juodųjų jūrų ir dar po 125 vergijos ir priespaudos metų atkūrė laisvą valstybę, kuri per 20 savarankiško gyvenimo metų pasivijo vakarų kultūrą. Šis nieko neįžeidžiantis lietuviškas išdidumas privalėtų tvirtai išlaikyti lietuvius savo tautos ribose, nežiūrint kurioje valstybėje jie gyventų.
V. Kaulius Ribotumai
Tai nėra sunku įgyvendinti, kai lietuviškose šeimose yra glaudūs ir artimi ryšiai tarp tėvų ir vaikų. Svarbu, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje palaikytų atviro pasikalbėjimo ir bendravimo santykį.
Tėvo pareiga yra šeimos materialinis aprūpinimas ir vaikų auklėjimas namie. Čia nekalbama apie vaikų fizinę priežiūrą, bet moralines idėjas, šeimos gero vardo išlaikymą, tinkamą elgesį, patarimus, pamokymus ir pan.
Motinos pareigos prižiūrėti vaikų fizinį ir dvasinį gerbūvį yra tokios plačios, kad būtų sunku ir išvardinti visus jos darbus, atliekamus šeimos labui. Svarbu, kad vaikų auklėjamoji pusė turėtų tiek pat dėmesio, kiek ir materialinis vaikų aprūpinimas.
Kadangi tėvas namo grįžta tik vakare, tai didžioji auklėjimo dalis tenka motinai. Taigi ir lietuviškas vaikų auklėjimas nuo pat kūdikystės yra viena pagrindinių motinos pareigų. Ir lietuviškiau, ir kūdikiui maloniau, kai motinos meilė išsilieja lietuviška lopšine, o ne modernia džiazo muzika per radiją. Daug švelnesnis išauga vaikas, kuris klauso mamos pasakų ir tėtės pasakojimų, negu nuolatos stebėdamas Bozo cirką, trijų "Studžių" peštynes, ar "Batman" nerealų karžygiškumą. Kuo daugiau su vaiku kalbama lietuviškai, tuo geriau jis mokės savo tėvų kalbą, žinos senolių išmintį per pasakas, padavimus, mįsles ir patarles. Tuo būdu vaikas palaiko glaudžius ryšius su tėvais.
Gaila, kad šie kūdikystės metai vos penkeri. Ir kai kas iš tėvų, susirūpinę, ką jų vaikelis darys nuėjęs į svetimtaučių vaikų darželį, pradeda jį kalbinti angliškai. Čia ir padaroma neatitaisoma klaida. Angliškai vaikai dažnai išmoksta, bežaisdami su kaimynų vaikais, o lietuviškai jau vėliau nebeišmoks, nes mokykla atima visą dieną ir dalį vakaro, nes namų darbai ruošiami anglų kalba. O lietuvių kalbos žinojimas nieko nekenkia, netgi padeda. Yra pastebėta, kad lietuviukai greičiau išmoksta angliškai skaityti, nes ir anglų kalbos elementoriai paremti fonetiniu ištarimu.
Dar yra gera žinoti, kad mažų vaikų elgesys remiasi instinktais ir norais. Tik nuo 10-12 metų jie pradeda vadovautis protu. Todėl vaikų auklėjimas ir reikalauja tiek daug kantrybės bei nuolatinio kartojimo, nes jie pagal tai suformuoja elgesio papročius. Tai žinant, būtų visai netikslu pasiduoti vaikų norams bei užgaidoms, nes jų norai ir nuomonės greitai keičiasi. Kiekviena gyvenimo diena vaikams suteikia daugiau patirties ir žinių, todėl tėvai turi nusistatyti, ko verta vaikus išmokyti ir kuriuo būdu.
Demokratija šeimoje gali būti tik tada, kai vaikai visai suauga. Kol jie maži, jie privalo būti mokomi, auklėjami ir perspėjami. Argi gali 9 metų vaikas būti lygus tėvui ir motinai savo galvojimu, kad galėtų dalyvauti šeimos nutarimuose lygiateisiu balsu? Tam ir yra vaikų mokymas, supažindinimas su gėriu, perspėjimas nuo blogio, kad žinotų, ką pasirinkti, kai suaugs. Šiuo atveju tėvai privalo būti mylinčiais ir protingais "diktatoriais".
Vaikai normaliai myli tėvus, bet spontaniškas veržlumas į laisvę ir vaikiškas nepastovumas nusistatymuose, dažnai pažeidžia tėvų autoritetą. Į tai turi būti kreipiamas dėmesys ir vaikai atitinkamai pamokomi. Tėvai privalo būti vaikų gerbiami, nes kaip jie galės išauklėti vaikus, jeigu praras savo autoritetą vaikų akyse?
Vaikai taip pat turi įgimtą aštrų teisingumo jausmą, kuris suaugusius kartais pastato į keblią padėtį, bet gražiuoju ir su meile visuomet galima viską išsiaiškinti, nes vaikai turi ir logišką protavimą. Netikslu ignoruoti vaikų mažus nusikaltimus, nes vaikai gerai žino, ko jie užsitarnauja, ir praleista pabauda lygiai tiek pat pažeidžia jų teisingumo jausmą, kaip ir neišreikštas pagyrimas už gerai atliktus darbus.
"Maži vaikai — maži vargai", sako sena lietuviška patarlė. Daugelis tėvų jaučiasi per daug prie namų pririšti, kol maži vaikai paauga. Tačiau tuo metu tėvų ir vaikų santykiai būna artimi. Jie dažnai pasikalba, pasitaria, pasimoko. Net ir pirmuose mokyklos skyriuose vaikai gauna dar daug tėvų dėmesio, nes dažnai reikia pasekti jų pamokų ruošimą. Šiuo metu mama paprastai niekur nedirba.
Bet štai, vaikai perlipa 10-tuosius metus, ir nutarta, kad jau jie patys gali pasigaminti priešpiečius, nueiti į krautuvę ar sustoti valgykloje pavalgyti. Abu tėvai išeina į darbą, ir nuo tada prasideda antroji patarlės pusė: "Didi vaikai — didi vargai".
Vaikai grįžta iš mokyklos — namai tušti. Nusibosta sumuštiniai ir televizija. Dažnai susidraugaujama su gatvės vaikais, išmokstama netinkamų žodžių, išsireiškimų, nemoralių minčių. Tėvai iš darbo grįžta pavargę, nekalbūs, nekantrūs, nes laiko mažai ir nebespėja vaikams paaiškinti, kodėl pasielgta taip, o ne kitaip.
Negalima ignoruoti tėvų dėmesio reikalingumo vaikams virš 10 metų. Tuo metu jie pradeda logiškai galvoti, daryti savo išvadas, formuoti savo nuomones. Ir jeigu tėvai nedalyvaus, suformuojant vaikų nuomones, jie greičiausiai pasiliks nuošalyje, nežinodami nei kokia jų vaikų galvosena, nei kodėl ji tokia susidarė. Taip gali nukentėti ir vaikų lietuviškas auklėjimas.
Su paaugliais vaikais reikia daug kalbėti, stengtis su jais bendrauti, būti kartu. Visai nepatartina apdovanoti vaikus be priežasties ar skirti jiems neuždirbtus pinigus. Tai dažnai pasitaiko tarp tokių tėvų, kurie jaučia sąžinės graužimą, išėję į darbą ir nebegalėdami skirti savo vaikams reikalingo laiko bei dėmesio. Materialinis lepinimas neišugdo dėkingumo, bet tik reikalavimus iš vaikų pusės.
Savaime suprantama, kad vaikams augant auga ir jų aprūpinimo bei išmokslinimo išlaidos, kurios ir priverčia abu tėvus dirbti. Vakare po darbo trūksta laiko apie ką nors plačiau pasikalbėti, padiskutuoti ar pasitarti su vaikais. Tuo būdu prarandamas kontaktas, kuris smarkiai atsiliepia jų lietuviškam išauklėjimui. Lietuvių kalbos žinojimas susilpnėja, nes mažiau ja kalbama. Amerikiečių mokykla savo įtaka beveik viršija lietuvišką šeimos tipingumą, ir tėvams reikia smarkiai susirūpinti savo vaikų lietuviškumu.
Kadangi tėvų įtaka sumažėja, tai tuo pačiu sumažėja jų autoritetas, kas yra tikrai žalinga visai šeimai. Vaikai ima nebevertinti savo kalbos, papročių ir net šeimos. Dalinai čia kalta ir jų brendimo stadija, kurioje jie staiga panori būti tokie pat, kaip ir visi kiti vaikai mokykloje. Jeigu mes visi privalėtumėm būti "tokie pat", tai visi turėtumėm būti vienodo ūgio, vienodos išvaizdos, vienos tautos, vienų papročių ir vienos kalbos žmonės. Žmonija taip nebuvo sutverta ir niekada tokia nebus. Tai ir reikia išaiškinti beaugantiems vaikams. Jiems jau reikia pradėti kalbėti ir apie lietuvių tautą, Lietuvos istoriją, mūsų likimą ir priežastis, kurios privertė mus iškeliauti į tremtį. Atsiminkime, kad tai, kas mums savaime aišku, čia gimusiems vaikams gali būti svetima ir nesuprantama. Nepalikime jų vienų šioje srityje susirasti atsakymus, nes tie atsakymai ne visada gali būti faktiškai ar ideologiškai tikslūs. Žinoma, tam reikia laiko, bet tėvai privalo laiko surasti. Savaitgaliai gali būti praleisti, kartu besilankant lietuviškuose kultūriniuose parengimuose, bendraujant su lietuviškomis šeimomis ir pan. Neleiskime vaikams atitrūkti nuo savo tautiškos veiklos. Jie turi lankyti lituanistines mokyklas, dalyvauti lietuviškose organizacijose, tautinių šokių grupėse, choruose.
Lietuviškos mokyklos papildys jų bendras žinias apie Lietuvą, sustiprins kalbos žinojimą ir padės vaikams geriau suprasti savo tėvus. O namuose vis tiek lieka tėvų pareiga reikalauti lietuvių kalbos vartojimo iš pagarbos sau, savo tėvams ir savo tautai. Kai vaikai gerbs savo šeimą, jie gerbs ir savo tautą.
Kiekviena lietuviška šeima privalo įsąmoninti savo jaunus narius, kad geras šeimos vardas yra visos šeimos reikalas, ne vien tėvų. Išmuštas kaimyno langas nesuteikia šeimai pagarbos ar pageidaujamos rūšies dėmesio. Nuo to nukenčia ne tik individuali šeima, bet ir kiti toje apylinkėje gyveną lietuviai.
Lietuviška visuomenė taip pat turi suprasti tėvų pastangas išauklėti vaikus gerais ir susipratusiais lietuviais ir jiems padėti. Kai jauni lietuviukai, lietuviškų mokyklų paraginti, ima skaityti laikraščius, juos papiktina viešoje spaudoje dedama asmeninė polemika. Dažnai straipsniuose trūksta objektyvumo, nes iškeliama vien tik blogybės, nepaminint nieko gero. Ir kas gi nori gyventi tokioje "blogoje" visuomenėje? Idealizmo vedami, jaunieji visada yra linkę ieškoti ko nors naujo, geresnio. Todėl daugelis per anksti atsitraukia nuo viešosios lietuviškos veiklos ir užsidaro siaurame ratelyje, o neretai nueina pas amerikiečius gerovės ieškoti. Nors ten jos ir neranda, bet dažnai išdidumas nebeleidžia grįžti atgal.
Praktiškame gyvenime teko pastebėti, kaip lietuviai universitetų studentai tarp savęs kalba lietuviškai, švenčia mūsų tautines šventes, aštriai diskutuoja lietuvius liečiančias problemas. Jų galvosena pasigėrėtinai šviesi, tiksli ir patriotiška.
Iš to seka išvada, kad yra labai svarbu lietuviškoje dvasioje išauklėti ir išlaikyti vaikus iki 18-19 metų. Nors per tą laiką dažnai ir gerklė išdžiūna, beraginant juos kalbėti lietuviškai, bet rezultatai geri ir gražūs.
Šio gražaus ir patriotiško jaunimo būtų dar daugiau, jeigu tėvai patys nesistengtų taip greitai suamerikonėti ir taip garsiai nekalbėtų apie savo tautiečių tik blogąsias puses. Būtų labai pageidautina pasisavinti žydų tautos vieningumą bei solidarumą, o taip pat ir kiniečių pavyzdingą savo tradicijų išlaikymą.
Lietuvybės išlaikymo darbe šeimai į talką ateina lituanistinės mokyklos, kuriose be kalbos, istorijos ir geografijos dar mokoma dainos, tautiniai šokiai, ruošiami tautinių švenčių minėjimai su įvairiais sceniniais vaizdeliais bei vaidinimais. Lietuviška mokykla praplatina lietuvišką žodyną, parodo mūsų tautos kultūrą ir subrandina lietuvių jaunuolių tautiškumą.
Jaunimo organizacijos pareikalauja namuose ir lietuviškose mokyklose įgytų žinių praktiško pritaikymo. Jų susirinkimuose vartojama lietuvių kalba priverčia platinti žodyną. Įvairūs organizacinio subrendimo laipsniai pakrato asmens lietuviškų žinių skrynią.
Stovyklose jaunimas praktiškai gyvena lietuviškoje aplinkoje. Malonu stebėti, kaip kasdieną laisviau susikalbama lietuviškai ir kaip stovyklavimo gale visai išnyksta anglų kalba. Gaila, kad tos stovyklos tęsiasi tik po dvi savaites. Dar visuomet lieka daugybė neišbandytų sumanymų, neišdainuotų dainų, neperduotų minčių, o gyvenimas ir vėl per greitai jaunuolius sugrąžina į svetimą aplinką.
Naujų lietuviškų šeimų kūrimas mūsų bendruomenėje yra vienas svarbiausių gyvenimo faktorių. Čia taip pat susiduriama su problemomis. Mažose kolonijose nedaug jaunimo, mažas gyvenimo partnerio pasirinkimas, kartais būna tautiškai mišrių vedybų priežastis.
Puodukai J. Prapuolenis
Čia gali pagelbėti jaunimo suvažiavimai, įvairių organizacijų stovyklos bei kongresai. Jie suteikia progą jaunimui susipažinti ir užmegzti draugystę.
Kita problema atsiranda iš vienodo amžiaus jaunuolių draugystės. Mergaitės, kaip paprastai, greičiau užauga ir subręsta, ir, pabaigusios mokslą, jau gali tekėti. Tuo tarpu jų vienmečiai jaunuoliai, užbaigę aukštesniąsias mokyklas, pakliūva į kariuomenę. Atlikę karinę prievolę, jie eina studijuoti, o baigę studijas, dar nori įsitvirtinti pasirinktoje darbo srityje ir tik tada pradeda galvoti apie šeimos sukūrimą.
Tuo būdu susidaro 5-6 metų tarpas, kurio metu bendramokslės lietuvaitės išteka, kartais ir už amerikiečių, o lietuviams taip pat nebelieka pažįstamų merginų pasirinkimo, ir jie dairosi į amerikietes.
Šią laiko spragą gali gražiai užpildyti visuomeninė veikla, organizacijos, chorai, kur jaunieji lietuviai gali susiburti, susitikti ir lengviau sukurti lietuviškas šeimas. Pavyzdžiui, praeitais metais "Dainavos" ansamblio ribose susikūrė 6 naujos lietuviškos šeimos.
Trečioji dar rimtesnė problema kyla dėl berniukų ir mergaičių išauklėjimo skirtumų. Mergaitei, kaip lepesniam gamtos sutvėrimui ir būsimai šeimos motinai, duodama daugiau tėviškos globos ir griežtesnio išauklėjimo bei išlavinimo. Be to, mergaitės lengviau pasiduoda auklėjimui bei lavinimui, aktyviai dalyvauja organizacijose, lanko lituanistines mokyklas.
Tuo tarpu berniukai sunkiau auklėjami. Jie nenori eiti į lietuviškas mokyklas, tai tėvai jų ir nespiria. Vis tiek motina išauklės vaikus, tai kam čia būsima tėvą varginti. Berniukai grubesni savo elgesiu, ne tokie aktyvūs organizacijose.
Čia paminėti skirtumai smarkiai išskiria berniukus iš lietuviško rato. Jų galvosena skiriasi nuo mergaičių galvojimo. Jie ir vėliau sunkiai pritraukiami prie lietuviškų organizacijų, nes neturi ten nei pažįstamų, nei susidomėjimo.
Dėl išauklėjimo stokos jų elgesys su jauna mergaite dažnai nepasižymi džentelmeniškumu ir tuo atbaido mergaitės draugystę.
Iš mažens nepripratinti prie kultūrinės veiklos, jauni vyrai laisvalaikį praleidžia prie alaus stiklo restoranuose, kuriuose nesunku rasti amerikiečių merginų, bet reta lietuvaičių.
Jeigu seniau buvo galvojama, kad vyrui daugiau leidžiama ir atleidžiama, tai atsiminkime, kad šiandien tiek vyrų, tiek moterų teisės daug lygesnės. Todėl kiekviena rimtai galvojanti mergina turi pagrindą ir nori pasirinkti gyvenimo draugą, kuris ją gerbtų ir atjaustų, o ne storžievį, nors ir lietuvį.
Tėvų šventa pareiga įsąmoninti savo sūnus, kokios pareigos jų laukia ateities gyvenime ir atitinkamai juos tam paruošti. Tada smarkiai sumažės mišrių vedybų skaičius ir tuo pačiu lietuvių tėvų širdgėla.
Darnios šeimos sudarymo pagrinde turi būti abiejų partnerių išauklėjimo vienodumas, nuomonių sutapimas, tautinis ir net religinis vienodumas ir būdo atitikimas.
Kaip matome, reikalavimai nemaži, tad pasistenkime savo jaunimą taip paruošti, kad gyvenimo kelias būtų lengvesnis ir šviesesnis.
Šeimos sudarymas nėra pasiekto tikslo viršūnė. Tai tik pradžia ilgo ir dažnai nelengvo bendro gyvenimo, kuris tęsiasi dešimtimis metų.
Pasiruošti kuriai nors profesijai žmonės metų metais mokosi ir studijuoja. Bet kaip dažnai žengiama į vedybinį gyvenimą be ypatingesnio pasiruošimo!
Šeimos gyvenimas yra pagrindinė žmogaus gyvenimo karjera, nuo kurios priklauso asmens laimė, darbingumas ir aktyvumas.
Vyras privalo ne vien tik duoną šeimai uždirbti, bet būti ir psichologu, kad suprastų žmoną ir vaikus, mokėti šiek tiek namų ruošos, kad galėtų ligoje padėti, ir būti dalinai pedagogu, kad mokėtų vaikus auklėti ne rūstumu, bet meile.
Moteris privalo būti gera šeimininkė, slaugė, mokytoja, ponia ir gražuolė, kad sugebėtų tvarkyti namus, gabiai auginti vaikus ir neprarasti savo vyro dėmesio.
Prie visų šių reikalavimų dar prisideda įgimtoji mūsų pareiga lietuvių tautai: išlikti gerais lietuviais ir išauginti jauną susipratusią lietuvių kartą.
Todėl vedybinis gyvenimas yra kasdieninis rūpestis, darbas ir pasiaukojimas, už kurį nedalinami nei ordenai, nei pagyrimai, bet kurio darbo vaisiai neša džiaugsmą šeimai ir visai lietuviškai bendruomenei.