Spausdinti

ŠEIMA

D. PETRUTYTĖ

 (Tęsinys)

PASIRINKIMO LAISVĖ — VALIOS STIPRINIMAS

     Montesorinė aplinka, kad turėtų auklėjamosios galios, privalo būti labai kruopščiai, tvarkingai ir sąmoningai paruošta. Kuo daugiau estetikos ir grožio, tuo geriau. Kiekvienas daiktelis aplinkoje privalo turėti pastovią savo vietą. Viskas turi būti surūšiuota ir sukataloguota, kad vaikas, atradęs kokį daiktelį ne vietoje, žinotų, kur jis priklauso. Šalia praktiškos naudos, tatai padeda vaiko protui tvarkingai formuotis nuo pat jaunų dienų, kas neabejotinai yra labai svarbu šiais aukštos technikos laikais.

     Pasirinkimo laisvė montesorinėj mokymosi sistemoj iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tik duota teisė vaikui pačiam apsispręsti: kurį pratimą jis nori pasirinkti pirma. Pvz., ar vaikas pirma pasirinks šlavimą, ar rankų plovimą, spalvas ar svorio lenteles, skaitymą ar skaičiavimą, tai neturi esminės reikšmės montesorinėj mokymosi filosofijoj. Svarbu yra tai, kad vaikas renkasi ir pasirenka, dirba ir išmoksta. Pasirinkimo laisvė kaip tik ir duoda vaikui natūralią galimybę ugdyti ir stiprinti savo valią. Tai vienas ir labai svarbus valios ugdymo aspektas. Pravartu būtų tėvams atkreipti dėmesį į šį svarbų faktą ir gana anksti pradėti pratinti vaikus iš daugelio žaislų pasirinkti vieną, o nesuversti visų turimų žaislų į krūvą. Kitą žaisliuką vaikas turėtų imti, tik pirmąjį grąžinęs į vietą.

LAISVĖ ELGTIS TVARKINGAI, O NE KAIP NORI

     Dr. Marija Montessori, įnešusi daug gyvybingumo į sustingusias auklėjimo formas, taip pat įnešė ir nemažą kiekį neaiškumų bei nesusipratimų. Ypač daug prieštaravimų yra sukėlęs ir šiandien dar tebekelia jos laisvės principas, kuris daugelio kaip praktikoje, taip ir teorijoje neatsiejamas nuo palaidumo ir sauvaliavimo. Gana dažnai pasitaiko, kad praktiškai dirbančiosios montesorininkės, neįsigilinusios nei į tikrosios laisvės sampratą, nei į metodo dvasią, nei į jo principus, vardan laisvės leidžia vaikams sauvaliauti bei netvarkingai ir nekultūringai elgtis. Ir, žinoma, tokioje klasėje vyksta chaotiškas sąmyšis, nieko bendra neturįs nei su Montessori metodu, nei su jos skelbtąja laisvės sąvoka. Tačiau kai kurie teoretikai, nusižiūrėję į tokių pseudo-montesorininkių chaotišką darbą, padaro toli siekiančias išvadas apie patį metodą ir jo principus, sutapatindami Montesori metodą su progresyviniu auklėjimu, kuris taip populiarus šio krašto mokyklose.

A. Jelionis  Ramybė

     Dr. Justinas Pikūnas savo straipsnyje "Lietuvių Katalikų Orientacija Šių Dienų Gyvenime" (1969 m. "Laiškų Lietuviams" Nr. 1) tarp žymiųjų neribotos laisvės propaguotojų prikergia ir Montessori. Nurodydamas kylančius pavojus jaunimui dėl stokos bendrojo auklėjimo, Dr. J. Pikūnas rašo: "Bet ir kiti žymieji, kaip G. Stanley Hall, John Dewey, Arnold Gesell, Maria Montessori ir bendrai žymi dalis auklėtojų, pediatrų ir psichologų rėmė nuolaidumo mintį. Leisk vaikui daryti, ką tik jis nori, tenkink jo užgaidas..." Nežinau, kokiais šaltiniais remdamasis, Dr. J. Pikūnas skelbia, kad Montessori rėmusi nuolaidumo mintį ir skatinusi leisti vaikams daryti, ką jie tik nori.

     Montessori ne tik kad nerėmė ir nepalaikė aukščiau minėtų idėjų, bet griežtai jas smerkė, kaip žalojančias vaiko dvasią, vedančias jį į palaidumą bei sauvaliavimą. Savo raštuose ji aiškiai įspėja mus sakydama: "Neįsivaizduokite, kad laisvė yra kažkas, kas neturi jokių varžtų, jokių taisyklių, jokių nuostatų." Anaiptol, ji vis iš naujo yra pabrėžusi, jog laisvas yra ne tas vaikas, kuris daro ką nori, kada nori ir kaip nori, bet tas, kuris elgiasi pagal gyvenimiškus tiesos nuostatus, kuriuos jam pateikia aplinka, kuris gerbia žmones ir daiktus, kuris sugeba tvarkingai atlikti pratimus. Auklėtojams ir tėvams ji duoda šitokį patarimą: "Nebijokite sunaikinti kas yra bloga. Tačiau būkite atsargūs, kad nesunaikintumėte ar nesužalotumėte tai, kas yra gera".

     Ką tai reiškia gera ir bloga? Kiekvieną vaiko veiksmą, kuris jį veda prie tvarkingo elgesio, koordinacijos, susivokimo aplinkoje ir drausmingumo, reikėtų laikyti geru. Visi veiksmai, kurie veda į netvarką, negerbimą kitų, nesilaikymą mandagumo taisyklių ir bergždžią eikvojimą kūrybinės energijos, laikytini blogais.

     Jei sakoma, kad montesorinė aplinka suteikia vaikui laisvę daryti ką jis nori, tai nereikia užmiršti, kad toji aplinka tepateikia vaikui tik auklėjamojo pobūdžio pratimus, turinčius ryšio su judesių koordinacija, juslių lavinimu, mokslu ar visuomeniniais papročiais, kuriuos vaikas, kaip tos visuomenės narys, privalo įsisavinti. Prie to dar reikėtų pridėti, jog visos pratybos montesorinėj aplinkoj labai tvarkingai veda vaiką prie vis tobulesnės savitvardos. Trumpai tariant, montesorinėj aplinkoj vaikas daro ne ką jis nori, bet tai, ką jis daro, jam patinka. Jis džiaugiasi, jis jaučiasi laimingas ir patenkintas, nes su kiekvienu sistemingai ir tvarkingai atliktu pratimu vaikas pažangėja ir tobulėja.

     Laisvę montesorinėj aplinkoj reikia suprasti psichologine, o ne intelektualine prasme. Montessori niekuomet negalvojo, kad mažas vaikas, paliktas savo nuožiūrai, galėtų mokytis ir pažangėti, pats per save pasiekdamas mūsų kultūros ir civilizacijos prideramą lygį. Taip pat Montessori griežtai buvo atmetusi anais laikais (neretai dar ir šiandien) populiarią nuomonę, kad, girdi, duok vaikui molio gabalą ar skardinę dažų su teptuku, ir jis sukursiąs vertingus meno kūrinius. Netikėdama tuo "stebuklu", Montessori stengėsi sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas rastų savo saviauklai, savimokai ir kūrybingam veikimui reikalingas paskatas. Ji ne tik sumaniai suplanavo mokymosi ir auklėjimosi vyksmą paruoštoj aplinkoj, bet taip pat labai vykusiai apribojo pripuolamus vaiko elgsenos veiksmus bei pasitaikančias jo užgaidas. Montessori tvirtai tikėjo vaiko imliojo proto galia ir moksliškai paruoštos aplinkos veiksmingumu, kas, iš tikrųjų, nei jos pačios, nei jos pasekėjų neapvylė.

KELETAS ŽODŽIU APIE PRIEMONES

     Aišku, jog kelių puslapių rašinyje negalima smulkiau ir išsamiau aprašyti daugybės lavinamųjų bei mokomųjų priemonių. Todėl prašau pasitenkinti bent keliais pavyzdėliais, kurie turėtų padėti suprasti jų pobūdį. Žinoma, geriausia būtų apsilankyti montesoriniuose vaikų nameliuose ir praktiškai susipažinti su jų vidaus sąranga.

     Lavinamosiomis priemonėmis vadinama visa tai, kas tarnauja vaiko judesiams apvaldyti, juslėms lavinti ir tobulinti bei socialiniams įgūdžiams įsigyti. Mokslo arba mokomosiomis priemonėmis vadinama visa tai, kas labai organizuotai veda vaiką prie apvaldymo trijų pagrindinių mokslo dalykų: rašymo, skaitymo ir matematikos.

     Montesorinėje klasėje, kaip jau anksčiau esu minėjusi, vaikai nesėdi ramiai vietose, bet tvarkingai juda iš vietos į vietą. Štai vaikas, nuėjęs prie žemėlapių stovo, pasiima iš dalių sudėto vieno ar kito kontinento žemėlapį. Ilgesnį laiką atliekamos galvosūkinės pratybos su žemėlapiais pamažu įveda vaiką į patį geografijos mokslą. Tuo tarpu kitas vaikas pasiima ritinėlius, kurie yra įvairių dydžių ir diametrų. Šitie pratimai veda vaikus prie geometrinių sąvokų. Trečias vaikas pasirenka pratybas su spalvotais karoliukais. Šitoje medžiagoje glūdi matematinės sąvokos skaitmens ir skaičiaus ar, kitaip tariant, simbolio ir kiekybės. Ir taip nesuskaitoma daugybė gražių ir patrauklių priemonių vilioja vaiką paimti jas, "žaisti" su jomis ir "bežaidžiant" įsigyti reikalingų žinių kultūros ir technikos srityse.

(B. d.)