Spausdinti

KNYGOS

MARIJA SAULAITYTĖ

     Mes džiaugiamės, kai jauni rašo, jausdami jų jaunatvišką energiją. Jiems atleidžiame netobulumus — kalbos, technikos neapvaldymą, suprasdami, kad tikrai menišką išraišką ir tobulą derinį pasiekti yra sunku ir kai kam neįmanoma.

     Kai žmogus ir kūrėjas subręsta ir abu yra neatskiriami, kai žmogus apima ir tai, kas jam individualu, ir tai, kas universalu, kai jo "aš" tampa tam tikra prasme "visi", kai nieko jam nėra, kas būtų svetima ar neįdomu, kai kūrėjas įeina į vartojamą medžiagą — garsą, formą, įvaizdį, tada galima kalbėti apie tikrai menišką kūrinį.

     Henriko Nagio "Broliai balti aitvarai" yra toks kūrinys. Eilėraščiai yra parašyti žmogaus, visai sau ištikimo, visai atviro pasauliui ir kitiems, išėjusio iš savo konfliktų ir perėjusio į visuotinę, esminę patirtį. Tai rimto, savo mene teisingo, nuoširdaus ir meistriško menininko kūrinys.

     Eilėraščiai turinio atžvilgiu galėtų būti skirstomi į tris rūšis: vieni išvysto "brolio" sąvoką lietuviška ir plačiąja žmogiška prasme; kiti kalba apie "brolius", poeto draugus, kuriems knyga dedikuota; tretieji yra eilėraščiai apie šiaurę. Eilėraščių forma įvairi. Gili, stipri emocija. Skaitytoją jie veikia tiek turiniu, tiek sąskambiu, įkūnijančiu tai, kas sakoma. Nagio eilėraščiai turi būti garsiai skaitomi.

    Kaip ir kituose savo veikaluose, taip ir čia Nagys kontroliuoja vaizdą, harmoniškai sujungdamas įvaizdžius bendra nuotaika. Kiekvienas eilėraštis turtingas vaizdais. Eilėraščiai yra šviesūs draugystėje, vaikystėje, šiaurėje; tamsūs nesuprantamame ir skaudžiame netekime. Jie yra tokie, koks gyvenimas — kūryba turi būti gyvenimui ištikima. Nėra perdėjimų, patetiškumo, beprasmės retorikos. Viskas yra tikra ir tiesu. Poeto asmeniška patirtis skaitytojui tampa intensyviai asmeniška ir jungianti su kitais, nes žmogiškąja patirtimi esame broliai.

    Norint knygą geriau suprasti ir pajėgiau apibūdinti, duodamas pasikalbėjimas su Henriku Nagiu.

    Kodėl Jūsų poezijoje taip stipriai jaučiami tie, kurių nebėra, ir tai, ko nėra? Juk tiek daug yra.

    Nemanau, kad tik dėl to, jog esu pesimistas iš prigimties. Man rodos, kalbame apie tuos, kurių nėra, nes jų praradimas labiausiai skaudina. Kalbėdami apie tai, ką praradome, ir tai vardindami, mes juk žodis po žodžio, vaizdas po vaizdo, vardas po vardo išsakome tai, kas  y r a . Gyvenimas  y r a  brangus ir daugiaspalvis,  t o d ė l  mirtis skaudi.

    Mackus ir Škėma knygoje randami tiesioginiu kreipiniu, aliuzijom, panaudotu stiliumi. Kaupas gal mažiau žinomas, todėl jį sunkiau surasti. Kur jis yra?

    Julius Kaupas buvo mano artimiausias draugas, todėl, nors ir netiesioginiai jis minimas eilėse, kiekvienas poetinis įvaizdis ir kiekviena poetinė frazė apie prarastuosius ir praradimą kalba ir apie jį.

    "Poemoj apie brolį'' apibūdinama brolio sąvoka. Ji yra plati, apimanti daugiau, negu kartais drįstame pripažinti; specifiška ir bendra. Ar tie, kurie, pavyzdžiui, parklupo Kražių šventoriuj, tie, kuriuos Aliaskos auksas papirko, ir kiti, poemoj neminimi, taip pat broliai?

Žuvėdros  J. Prapuolenis

    Be abejo. Tasai eilėraštis ir nori pasakyti, kad  k i e k v i e n a s  žmogus man yra brolis.

     Aitvaras simbolizuoja brolius. Kodėl eilėraščiuose aitvaras kartais jaukus, kartais beveik šiurpus?

     Aitvarai simbolizuoja ne tik brolius, bet ir žmogaus svajonę, tai, kas niekad nepasiekiama; tai, kas masina, vilioja, pažada ir taip dažnai palieka tave tuščiomis rankomis. Aitvaras yra toji mūsų dalis, iš kurios tiek daug tikimės, todėl ji kaip tiktai ir labiausiai nuvilia.

     Skaitant eilėraščių žodžius "tegul ateina naktis visiems iš karto" (psl. 26) arba "neišėjau kartu" (psl. 54), susidaro įspūdis, jog poetui skaudu, kad jis yra tas, kuris liko.

     Laidojant draugus, ateina tokia mintis, kad lengviau būtų būti laidojamam, negu kalbėti prie kapo duobės.

     Ar galėtumėte paaiškinti eilėraštį, esantį 29 puslapyje, "Niekas nematė aitvaro"?

     Čia kalba tie, kuriems nesvarbu būti kitokiais, nesvarbu parduoti save ir sublizgėti, nesvarbu šokiruoti ar pakeisti pasaulį. Jie  ž i n o  ne tik tai, kad aitvaro nėra, bet taip pat ir tai, kad jo niekad nebuvo. Buvo tik pilka, paprasta molio ir juodžemio žemė. Jie liko ištikimi (žr. eilėraštį 30 psl.).

     Eilėrašty, vardu "Uždanga", šeštas ir paskutinysis posmas yra kitokio pobūdžio, negu kiti. Gal jie bus įvairiai interpretuojami?

     Gali būti. Turiu labai paprastai prisipažinti, kad mirtis — ir ne vien tiktai staigioji, netikėta ir jaunystėje — man visad atrodė skaudi netiesa. Dar vis nesuprantu posakio "Dievas davė. Dievas atėmė, tebūna palaimintas Viešpaties vardas".

     Ar galite paaiškinti "Antrąją elegiją augintiniam sūnui"?

     Tai yra kita "Uždangos" variacija. Net nesu tikras, ar kiekvienas turime  s a v o  mirtį, kaip kadaise Rainer Maria Rilke buvo prasitaręs "Malte Laurids Brigge ušrašuose". Gal mus mirtis tiktai ištinka — be plano, staiga, neįspėjusi?

     Eilėraščiuose apie šiaurę šiaurė yra vadinama "visų poetų namais" ir panašiai. Ar tai yra tik šios knygos kontekste, ar "šiaurės" reikšmė yra universalesnė?

     Šiaurė man yra namai, pirmiausia, labai tiesiai ir žmogiška prasme: šiaurės gamtovaizdis, metų ritmas ir šiaurėš žmogus man artimiausi. Šiaurė taip pat yra man visa, kas švaru, dar nesutepta komercinio purvo, pirmykštės tylos versmė, gyvybė prieš pat pabudimą, veidrodis, kuris atspindi tikrąjį mūsų veidą.

     Gal jaunimui Jūsų poezija suprantama net patriotine prasme, nes aliuzijos daugiausia žinomos, o nuotaika bei apimtis plati. O gal poezijoj tėvynės netekimas ryškesnis, negu turėjimas, užtat jos niekad nemačiusieji supranta ir gali įsijausti?

     Argi mūsų kartos išgyvenime nebuvo žemės netekimas pats skaudžiausias išgyvenimas? Gal ir yra laimingų bežemių poetų, bet jie man svetimi ir tolimi.

     Kiek svarbos priskiriate poezijos technikai?

     Poezijos technika yra neatskiriama paties poetinio įforminimo dalis. Daug dėmesio skiriu posmų muzikalumui, asonansams, ypač aliteracijoms. Mažiau — klasikiniam arba tradiciniamrimui bei sukirpimui. Poetinio įvaizdžio intensyvumo arba pasisakymo autentiškumo  n i e k a d  neaukočiau vardan miklesnės, skambesnės arba "pritrenkiantesnės" frazės.

K. Daugėla  Planas

     Enciklopedijoje apie Jus teigiama: "Pagrindinės jo poezijoje keliamos idėjos yra žmogaus kova su pilka kasdienybe,... prometėjiškas protestas, heroizmo dvasia, iliuzorinio idealo ieškojimas" ir t. t. Ar tai tinka ir šiai knygai?

     Dalinai. Tiek, kiek iš viso panašūs įprastiniai apibūdinimai tinka arba įstengia atitikti, kalbant apie skirtingus eilėraščius ir skirtingų laikotarpių knygas. Galvoju, pavyzdžiui, kad "Broliai balti aitvarai" neturi daug prcmetėjizmo, heroizmo, romantizmo, tų terminų įprastine prasme, bet yra nuolankesnė ir ramesnė knyga už ankstyvesniąsias (išskiriant tik "Mėlyną sniegą", kuri gimininga pastarajai). Bet net ir toks be galo bendras aptarimas nėra tikslus. Kiekvienas eilėraštis yra atskiras išgyvenimas.

     Ar visa penkerių metų kūryba knygoje išspausdinta?

     Ne. Yra likę eilių, kurios, arba bent jų dalis, bus išspausdintos kitame rinkinyje.

     Kiek eilėraščiai gali būti aiškinami, interpretuojami?

     Vargu ar yra kokios ribos poezijos interpretacijai ir aiškinimams. Viena vis dėlto aišku, kad kiekvienas eilėraštis kiekvieno yra asmeniškai pergyvenamas. Bendras vardiklis tėra mokėjimas skaityti poetinės kalbos šifrus, perkeltus įvaizdžius, tylą tarp žodžių. Poezijos kritikui reikia ne tik gilios intuicijos, bet ir labai atviros sielos. Todėl jų daugumas būna arba tik sentimentaliai patetiški (todėl akli), arba tiktai chirurgiškai pseudoobjektyvūs (todėl mediniai). Yra dar viena pavojingesnė kritikų rūšis — tai moksliškai teisieji, kurie, be abiejų minėtų ypatybių, neturi nė pakankamai žinių apie lietuvių literatūros raidą bei rašytojus ir jų knygas. Kritika nėra nei asmeninės pakantos, nei idėjinių sentimentų deklaracija, nei pagaliau gėrėjimasis nuosava išmone ar gražbylyste.

     Ar esate patenkintas knygos išleidimu?

     Knygos išleidimu esu patenkintas. Esu išgyvenęs labai liūdnų patyrimų, leidžiant mano knygas, todėl ši atrodo net per puošni. Buvo leidyklų, nedrįsusių net savo vardo atspausti ant mano rinkinio... Kalbant konkrečiai apie iliustracijas, reikia pripažinti, kad jos kultūringai ir subtiliai atliktos, bet ne visos, mano manymu, artimos knygos poezijai.

     Ar "Broliai balti aitvarai" yra "žemininko", kaip, "Žemei" išėjus, jis buvo apibūdinamas, poezija?

     "Žemė" ir žemininko sąvoka buvo taip įvairiai interpretuojama, kad būtų sunku tiesiai pasakyti taip ar ne. Suprantama, kad "Žemė" visų penkių antologijoj spausdintųjų poetų yra skirtinga. Kiekviena jų yra tikra sau. Kiek poetiškai tikra — vėl būtų įvairių nuomonių. Viena vis dėlto yra istoriškai neužginčijama tiesa: ŽEME tai yra naujas poetinis žodis, naujas mostas ir nauja literatūrinė koncepcija, visiškai atremta į Vakarus, gimė Lietuvoje 1939-40 m. Ji tada pirmiausia pasirodė mano eilėse, kiek vėliau Mačernio. Taip žiūrint, "Broliai balti aitvarai" yra žemininko poezija, nes ji tebetęsia tuomet pradėtą poetinį pasisakymą.



 

     Henrikas Nagys yra tas, kuris liko ir ištvėrė sunkiame ir nuostabiame kūrybos pašaukime. Sunkiame, nes jam reikia viso žmogaus, be ginklų, be apsisaugojimo, per visa pereinant ir prieinant prie tikrai subrendusio požvilgio ir balansuotos išraiškos. Nuostabiame, kaip nuostabus yra žmogus ir kaip gali būti nuostabus jo žodis.

     Knyga gražiai išleista ir gražiai iliustruota (gal kai kam per abstrakčiai). Algimanto Mackaus knygų leidyklai, kuri visad pasistengia, tai yra komplimentas. Tačiau pažymėtina, kad kai kurie savarankiški eilėraščiai nėra tinkamai atskirti nuo ciklo, todėl gali skaitytoją suklaidinti. Tokie eilėraščiai yra: "Liaudies poetai" (psl. 11), "Stovi broliai ratu" (psl. 25), "Neišsiskirkim, broliai" (psl. 26), "Niekas nematė aitvaro" (psl. 29), "Aitvaro brolio neišdaviau" (psl. 30). Šie eilėraščiai yra savarankiški, o ne ciklo dalis.

     "Broliai balti aitvarai" yra tikro poeto ir tikro žmogaus kūrinys, suprantamas ir nesuprantamas, artimas ir tolimas, kaip kiti mums ir mes patys sau, kaip visa, kas gražu, gilu ir tikra.

Skaitytojų patogumui šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje perspausdinami kai kurie čia minėti eilėraščiai.