Spausdinti

M. KRUPAVIČIUS

     Savo studijoj Vėbra nemaža vietos skiria Valančiui. Jis duoda visą eilę teisingų faktų, kurie rodo tariamą Valančiaus palankumą ir pritarimą caro vyriausybės politikai. Tačiau randa jo tai veiklai ir pateisinimų. Taip pvz. jis "išlydėdamas kunigų seminarijos auklėtinius, jiems liepdavo nesikišti į politiką, o laikytis savo pareigų: altoriaus ir brevioriaus. Matyt, M. Valančius buvo nusistatęs prieš manifestacijas”, bet čia pat priduria: "o gal iš dalies norėdamas ir išteisinti dvasininkiją” (115 psl.). Vėbra pažymi, kad "caro vyriausybės aukštieji pareigūnai”, nepaisydami Valančiaus tariamo caro režimui rodomo palankumo, ne visai pasitikėjo M. Valančiumi. Į jo prašymą leisti išvykti į užsienį gydytis Vilniaus generalgubernatorius 1862 m. kovo 21 d. atsakė neigiamai, motyvuodamas tuo, kad M. Valančiaus "krikščioniškos pastangos” labai esą reikalingos "tvarkai palaikyti” (116 psl.). Vėbra pripažįsta, kad "Valančius laikėsi laviravimo politikos” (116 psl.) ir konstatuoja, kad, "nežiūrint visų jo aukščiau išdėstytų faktų, M. Valančius neabejotinai priskirtinas prie opozicijos, nes jis kategoriškai ir ryžtingai gynė katalikų Bažnyčios teises” (118 psl.). Tokias galutines išvadas apie Valančių Vėbra padarė, atsižvelgdamas į "sudėtingas to meto politines sąlygas” (118 psl.).

    Bet Vėbra ne visiems dvasiškiams toks "atlaidus”, kaip Valančiui, nors tie dvasiškiai gyveno ir dirbo tokiose pat sąlygose, kaip Valančius, ir parodydavo tarpais caro okupacinei valdžiai "nuolankumo” dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Valančius. Vėbra gerokai apvanojo kun. Jakštą Dambrauską ir Tumą Vaižgantą. Jakštui Dambrauskui palankumo carui kaltinimą remia citata, paimta iš jo eilėraščio, parašyto caro Mikalojaus II vainikavimo proga. Tame eilėraštyje autorius prašo carą:

"Pavelyk mums būt katalikais Rymo,
Dievo garbės Bažnyčioj netramdyk”

(126 psl.).

Vėbra šią citatą paėmė iš 1895 m. nr. 1 "Apžvalgos”.

    Tumui Vaižgantui daromus kaltinimus Vėbra remia citatomis iš jo straipsnių "Apžvalgoje” ir iš jo redaguoto "Tėvynės Sargo”. Svarbiausias ir sunkiausias kaltinimas Tumui Vaižgantui Vėbros grindžiamas šiais Tumo žodžiais: "Politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę” ("T. Sargas”, 1900 m. m. 12, psl. 4). Tame pačiame straipsnyje Vėbros teigimu Tumas "pripažįsta Rusijos ciesorių už tikrą savo valdoną” (129 psl.).

    Paneigti tų Vėbros kaltinimų negalima. Bet įsigilinus į anų laikų gyvenimo sąlygas ir Lietuvos bei pasaulio politinę situaciją, tų kaltinimų negalima pripažinti pagrįstai objektyviais, o kaltinamųjų — nusikaltėliais savo tėvynei, aklais caro bernais, atsižadėjusiais net jo naudai Lietuvos nepriklausomybės. Kaip kalbamų laikų dvasiškija žiūrėjo į carą ir į jo administraciją, ne kartą jau buvo anksčiau minėta. Caro administracija varžė tikėjimą ir persekiojo tautiškumą. Dvasiškijos leidžiamos spaudos vyriausias šūkis buvo: katalikystė ir lietuvystė.Ji kovojo, nenuleisdama rankų, su tais, kurie kliudė katalikystei ir lietuvystei laisvai reikštis ir vystytis. Pats Vėbra pripažįsta, kad "daugumą sudarė dvasininkija, kuri caro vyriausybės atžvilgiu buvo nusiteikusi opoziciškai” (114 psl.). Jis taip pat konstatuoja, kad dvasininkija "tikybos dalykuose, santykiuose su stačiatikybe... buvo ryžtinga ir aktyvi kovotoja” (198 psl.). Dvasininkijos "agitacija prieš cerkvines mokyklas objektyviai žlugdė asimiliacines caro valdžios užmačias (154 psl.), katalikų dvasininkijos dalies vykdyta administracinė, antistačiatikiška agitacija, subjektyviai turėjusi katalikų tikybos išsaugojimo tikslą, objektyviai suvaidino ir tam tikrą teigiamą vaidmenį,... nes žlugdė caro valdžios nutautinimo politiką, stiprino neapykantą caro administracijai, padėjo išjudinti iš abejingumo dalį valstietijos”, bendrai, Vėbros teisingu teigimu, "religinis klausimas nemažą vaidmenį suvaidino lietuvių nacionaliniame judėjime” (155 psl.). Jau šios išbarstytos po visą Vėbros studiją mintys apie dvasininkiją griauna jo paties pirmiau minėtą jai kaltinimą, jog ji atsisakanti nuo Lietuvos nepriklausomybės ir carą laikanti savo valdovu. Tas jo kaltinimas, tiesa, skiriamas Jakštui Dambrauskui ir Tumui Vaižgantui, bet kadangi tos mintys buvo skleidžiamos dvasininkijos leidžiamoje spaudoje — "Apžvalgoj” ir "T. Sarge”, tai šis kaltinimas sunkia našta gula ant visos dvasininkijos.

    Šis kaltinimas išvilktas iš minėto 1900 m. "T. Sargo” ir 1895 m. "Apžvalgos”. Tačiau dvasininkija savo pažiūrą į carą ir Lietuvos ateitį, nevyniodama į vatą, visai aiškiai dėstė savo spaudoj žymiai anksčiau, negu Vėbros nurodytas 1900 m. "nusikaltimas”, taip pvz. 1891 m. 24 "Apžvalgos” nr. rašoma: "Valdžia, kuri Dievo ir prigimimo įstatymus po kojų pamynusi savo paduotuosius visu baisiausiu būdu skriaudžia,... pareina ne nuo Dievo, bet... nuo liucipieriaus arba velnio”, o su velniu reikia tik kariauti. 1893 m. "Apžvalgos” nr. 1 rašoma, kad "tamsesniuose broliuose reikia pažadinti tautiškus jausmus,... supažindinti su kitų tautų kova už nacionalinę nepriklausomybę, kad kuomet išmuš Maskolijoje visotinė liuosybės valanda”, lietuviai "visi drąsiai galėtų parodyti savo norus ir geidavimus”.

    1894 m. "Apžvalgos” nr. 1 skelbia savo veiklos vedamąjį šūkį: Lietuva lietuviams — "Lietuva dėl lietuvių, užtenka pakęsti įvairius "nuomininkus” (autorius taip vadina okupantus rusus, M. K.), "šalin nuo mūsų tinginystė ir per didi baimė ir tegul mums visada pribūna kantrybė, stiprybė ir drąsybė”. Tų padų 1894 m. "Apžvalgos” nr. 3 caras vadinamas Neronu, žudžiusiu krikščionis, ir šaukiamasi į Dievą, kad jis išgelbėtų iš caro ir jo budelių. Taip "Apžvalga” reagavo į Kražių skerdynes. O kun. Žebrys, rašydamas apie tas pačias Kražių skerdynes, padarė tokią galutinę išvadą: "Kol bus caras, bus vykdoma Muravjovo politika ir niekas nepasikeis” (Vėbra, 122 psl.). Tų pačių metų "Apžvalga” (7 nr. 53 psl.) nurodo ir caro okupacijos sunkios priespaudos priežastį: "Rusijoj todėl tokia nuožmi priespauda ir katalikai persekiojami, kad čia caras su neribota valdžia. Prūsijoj, esą, žymiai lengviau, nes čia kaizerio valdžia apribota parlamento”. Vėbra čia daro savo tokią pastabą: "Klerikalai manė, kad monarchistinio režimo apribojimas suteiktų laisvės ir katalikų dvasininkijai” (121 psl.).

    1895 m. "Apžvalga” redakcijos straipsnyje teigė, kad Rusijos imperija, kaip ir Romos imperija, turės žlugti ir jos tautos... "padarys savystovias viešpatystes, kuriose bus liuosybė tikėjimo ir sąžinės”. Tokie laikai, redakcijos nuomone, "rasit jau visai netoli bėra” (nr. 1, psl. 2). Vėbra randa reikalinga pabrėžti, kad "Apžvalga” čia kalba apie Lietuvos nepriklausomybę, tačiau šio pareiškimo reikšmę stengiasi sumažinti, pažymėdamas, kad "Apžvalgai” ir čia svarbiausia tikėjimo ir sąžinės laisvė (Vėbra, 192 psl.).

    Tad iš čia mano paduotų gausių citatų kiekvienam turi būti visai aišku, kad Vėbros pateikti Jakšto Dambrausko ir Tumo Vaižganto kaltinimai nieku nepagrįsti, tendencingi. Jis čia atidavė duoklę Kremliui.

    Steponas Kairys savo atsiminimų "Lietuva budo” tome pradeda atrasti katalikų spaudoj bei veiksmuose ir teigiamybių. "Iš visų "T. Sargo” nuopelnų katalikybei ir tėvynei būčiau linkęs laikyti bene svarbiausia tai, kad jis paskatino ir padėjo mūsų kunigijai persiorientuoti iš lenkiškai poniškojo į lietuviškai kaimiškąjį frontą. Tas nuopelnas derėtų pažymėti pomirtinio laikraščio paminklo granite” (360 psl.). Sveikintinas ir šis Kairio objektyvumo spindulėlis. Bet gaila, kad Kairys nepanorėjo mesti akies kiek atgal. Lietuvybę kunigai pradėjo ginti ir skleisti gyvu žodžiu bei raštu jau tada, kai kitų pažiūrų žmonės tylėjo, o vienas kitas labai nedrąsiai jos reikalu prabildavo. Apie tai jau buvau rašęs šiame straipsnyje anksčiau. Tai patvirtina ir Juozas Lingys savo straipsniu "Kultūrinės priešaušrinės gadynės uždaviniai”. Siame savo straipsnyje Lingys rašė: "Liaudies švietimo uždavinį atlikti priešaušrio laikotarpis yra davęs nemažą būrį švietėjų, kurių didesnę grupę sudarė kunigai”. Jis nurodo tokius to laikotarpio vyrus: Lauryną Ivinskį, kun. A. Kairį, kun. Baranauską, vysk. M. Valančių, kun. T. Juzumą, kun. Skrodskį, kun. Katelę, kun. Tatarę-Totoraitį, kun. M. Sederevičių (Lingys čia paduoda klaidingą jo pavardę, rašydamas Sidaravičius. Pats Sederevičius pasirašydavo zanavykiškai Sederevicia)ir kun. Silvestrą Gimžauską. Baigdamas savo straipsnį, Lingys rašo: "Čia suminėti liaudies žiburiai yra tik nedidelė saujelė tų pasiryžėlių, kurių daugelį mes šiandien jau užmiršome, bet kurie atliko didelį kultūrinį darbą. Jie, nesiekdami jokios garbės, nesiekdami jokių politinių tikslų, mokė lietuvį skaityti, lotynų raidėmis spausdintu žodžiu žadino tautos sąmonę, darė liaudį atsparią prieš rusinimo ir lenkinimo politiką. Iš jų be jokių pretenzijų pasėtos sėklos ilgainiui išaugo ne vienas tų didžiųjų patriotų, kurie paskui ant savo pečių vilko visą tautos atgimimo ir valstybės atstatymo darbą”. (B. d.)