iš tėvynės

Mano Tėve,

     Velykų varpai šiuo momentu skamba pas jus, ar dar dega karsto žvakės? O gal jau pilka kasdienybė eina pro užrakintas Meilės duris? Aš nežinau — pagaliau tai ir nesvarbu — aš tik visa širdimi veržiuosi ten — paklausyti nors ir tylinčio varpo, paklūpėti nors ir prie uždarytos bažnyčios. Jūsų laiško žodžiai paguodžia, bet, mano Dieve, kas atstos altoriaus artumą?

     Šiandien penktadienis. Kaip ir visados, penktadieniais gavėnioje mes renkamės giedoti Kryžiaus kelių. Skaitome gautus iš Lietuvos. Jie tokie artimi mūsų širdžiai ir visai suprantami. Ir mūsų kelias neatrodo toks sunkus, nepakeliamas ar neturįs prasmės. Tada nei kančia, nei ilgesys neatrodo toki ilgi.

     Ne, Tėve, čia nėra mano vyro, ir net vilties nėra, kad jis galėtų kada nors čia atvykti. Tai tik gandai kartais sužadina vieną kitą vilties kibirkštėlę. Širdies gelmėje nujaučiu, kad mes visi susirinksime tik Namie. Anapus. Kartais Dievas atrodo godus, bet jis niekada nebūna šykštus: jis visados duoda daugiau, negu paima. Jeigu niekada nesutiksiu daugiau savo šeimos ir jeigu niekada daugiau negrįšiu prie mėgiamo darbo, vis tiek surasiu šimtus nežinomų ir nematomų laimės valandų, ir tai ne kažin kada ir ne kažin kur, o čia pat, šitoje ištrėmimo žemėje.

     Dabar aš dirbu lentpiūvėje. Drauge su kita mergina nešiojame rąstus, balkius, lentas. Seniau ten dirbo vyrai arba keturios moterys. O dabar mudvi atliekame tą darbą, ir atrodo visai nesunku. Norėdama galėčiau prašytis kito kokio nors darbo, bet apie tai nė negalvoju. Jau trys mėnesiai neišmoka man atlyginimo, bet dar nė vieną dieną nebuvau alkana, nė vieną dieną neišėjau į darbą be duonos. Tėve, kaip kitaip tai galima išaiškinti, jeigu ne Viešpaties gerumu, kuris ir per taigas atseka žmogų, kuris nepamiršta nei varniukų lizduose, nei ant uolos išdygusio augalo. Ir tai yra taip džiugu galvoti bei jausti. Ne, man nieko nereikia atsiųsti. Produktų gauname nusipirkti, o pinigų užsidirbame. O ten, aplink save apsidairę, Jūs tikrai surasite daugiau vargo. Nebent, jei norėtumėte mane palepinti, tai viena kita knyga suteiktų daug džiaugsmo. Iliatos giesmė. Brandas, Goestas — tik ištraukas jų teskaičiau, o su dideliu malonumu vėl skaityčiau ir skaityčiau iš naujo. Ir dar — tik nesijuokit — ar nebūtų įmanoma gauti rėžtuvėlį stiklui? Tada eičiau stiklinti langų — lengvas ir neblogai apmokamas darbas, ypač dabar, kai pas mus prasidės didelė statyba.

     Jūs galite niekados nesakyti, kad rašote nesusitelkęs, kad mintys išblaškytos. Jūsų laiškuose visados surandu naujų minčių, naujos šviesos. Ir taip gera, kai yra apie ką pagalvoti darbo metu. Juk užimtos tik rankos, o mintis turi visišką laisvę.

     Rytoj yra proga išsiųsti laiškus, todėl rašau Jums, nors ir vėlu, nors ir esu išsiblaškius. Už poros dienų sekmadienis. Gal būt, nedirbsime. Tada Jums dar parašysiu. Dabar, Tėve, pasakykite Velykų Kristui, kad einame ir skubame pas jį. Vis tiek kokiais keliais, vis tiek kaip vargani ir dulkėti, vis tiek sugrįšime Namo. Tegul nepavargsta, Tėve, Jūsų rankos niekad, tegul jos vis kelia mūsų dalią.

ONA