Spausdinti

VANDA FRANKIENĖ-VAITKEVIČIENĖ

     Deivę Žemyną ir dievaitį Rugių mūsų proseneliai mylėjo ir garbino. Gi labai bijojo dievo Deverikso, kurį vėliau vyriausiuoju dievu Perkūnu pavadino. Štai kas atsitiko tais žilosios senovės laikais.

     Tolimoje šalyje prie sraunios Nemuno upės, prie puikių pušynų, buvo kelios sodybos. Čia nuo senovės gyveno kadaise garsios Rugio giminės ainiai. Ir toji visa apylinkė buvo pavadinta jų vardu — Rugeliais. Tenai, prie tolumoje matomo didžiulio pušyno — girios stovėjo sena, apgriuvusi, prie žemės palinkusi trobelė. Ji buvo be durų ir langų, tik apačioje buvo anga, pro kurią senovėje žmonės įeidavo į vidų arba išeidavo lauk. Ji atrodė daugiau panaši į lokio urvą, negu į žmogaus gyvenamą namą. Tačiau didelėje pagarboje ji buvo laikoma visos Rugių giminės, nes joje gimė pirmasis Rugius, davęs garbę ir vardą tolimesnėms kartoms. Jo laikais žmonės nemokėjo žemės dirbti. Visi gyveno iš medžioklės ir žvejybos, todėl vertėsi gana vargingai. O prosenelis Rugius savo drąsa ir sumanumu pralenkė visus ir buvo išrinktas visos giminės kunigaikščiu — netgi karo vadu. Žilos senatvės sulaukęs, jis baigė amžių gražioje Panemunės pilyje. Juo todėl ir didžiavosi visa plačioji, Rugio vardą gavusi, giminė.

     Vos tik šimtmečiui tepraėjus nuo garbingojo Rugio mirties, viskas pasikeitė. Sumanaus žmogaus rankomis pastatytos, išaugo daug geresnės trobos. Jos buvo iš rąstų, šiaudiniais stogais, su durimis ir mažais langeliais, su skyle stoge dūmams išeiti. Išmoko Žmonės žemę dirbti, laukinių gyvulių prisijaukino, sodus užsiaugino ir pradėjo geriau gyventi.

     Ant kalvelės iš tolo matėsi Rugio viensėdis. Nauja troba, gyvulių kūtė, šulinys su svirtimi, o aplinkui sodybą — liepų liepos augo. Gražus tai buvo ūkis. Jame gyveno Rugius su žmona Vijūne. Juodu turėjo penketą vaikų: keturis sūnus — Vakarį, Dobilą, Liną, Audrį — ir dukrą Aušrinę. Prie jų gyveno ir Rugio seni tėvai. Šimtametis senis Rugius, vadinamas seneliu, ir nekiek tejaunesnė motinėlė Gifūnė, meiliai visų vadinama močiutėle. Didelė tai buvo šeima, tačiau labai gerai visi sugyveno ir vieni kitus nuoširdžiai mylėjo. Visi kaimynai juos gerbė ir mėgo, o ypač senį Rugių, nes jis tiek daug įdomių atsitikimų iš praeities mokėjo papasakoti. Jis tebeatmena, kaip atsirado rugiai. Jis yra matęs deivę Žemyną ir dievaitį Rugių ir su jais kalbėjęs.

Rasa Arbaitė  Sodo fantazija (grafika)

     Buvo graži vasaros diena. Saulė dievaitė maloniai šildė žemę. Prinokusių rugių laukai švelniai lingavo, vėjelio glostomi. Rugius su šeima ruošėsi rugelių piauti. Vyrai apsivilko švariais lininiais marškiniais, persivilko švarutėliai ir moterys. Tada vyrai išgalando pjautuvus ir linksmai išėjo į laukus. Juos nusekė motina Vijūne, o senelį ir močiutėlę, vos bepaeinančius, vedė Aušrinė. Pasiekę rugių lauką, visi džiaugėsi, nes rugiai buvo kaip mūras aukšti; jų sunkios, pilnos grūdų varpos linko žemyn.

     — Vai, bus duonelės su kaupu, — sušuko linksmai šeimininkas Rugius.

     —    Pirmiausia padėkokime deivei Žemynai už puikias varpas, o už derlių — dievaičiui Rugiui, — pratarė pagarbiai senelis Rugius. Tuos žodžius išgirdę, visi suklaupė, pabučiavo žemę ir ėmė melstis:

     —    Žemyna, Žemynėle, duonelės ir vaisių augintoja, vargingų žmonelių maitintoja, dėkojame tau už duonelę. Ir tau, Rugiau, dėkojame už gražų derlių, už sunkias .grūdų pilnas varpas. O čia mūsų dovanos: šviežios duonos gabalėliai ir rugių auksinės varpos.

     — Tai tarę, kiekvienas užkasė į žemę po duonos gabalą. Tuoj pat seniausias šeimos narys — senelis Rugius — nukirto rugių saują ir užkasė į žemę gerųjų dievų — Žemynos ir Rugio — garbei.

     Tada šeimininkas įsibrido į rugius ir piovė. Nupiovęs tiek, kiek buvo numatęs, surišo pirmąjį pėdą ir pastatė. Po to visi šeimos nariai išsirovė po rugį ir susijuosė juo per pusiaują, kad piaunant nugaros neskaudėtų. Ir prasidėjo sunkiausias, bet maloniausias žemdirbio darbas — rugių piovimas — rugiapiūtė. Vyrai piovė, moterys, juos sekdamos, rinko, rišo į pėdus ir statė į gubas. Dirbo, plušėjo visi linksmai, kol pagaliau išalkę užsimanė pavakarių pavalgyti. Susėdo visi prie pirmosios gubos ir užkandžiaudami linksmai šnekučiavo. O aplinkui kaip stogų stogeliai stovėjo auksinių rugių gubos. Staiga virš jų pasirodė didelis gandras. Jis skrido neaukštai. Baltas, tik sparnuose tejuodavo kelios tamsios plunksnos; jis buvo ilgakaklis, ilgasnapis, ilgakojis. Jį mylėjo visi žemdirbiai, nes tikėjo, kad jis laimę atneša tam ūkiui, kuriame apsigyvena. Kur jis gyvena, tų namų niekados neuždega debesų dievas Deveriksas, kad ir labai įpykęs būtų. Ir kitokios baisios nelaimės aplenkia tą ūkį. Todėl ūkininkai įtaisydavo gandralizdį ant trobos stogo ar ant sodyboje augančio didelio medžio ir su džiaugsmu stebėdavo jame apsigyvenusių gandrų porą. Rugio ūkyje, šventojoje didžiulėje liepoje, buvo gandralizdis.

     —    Tai mūsų gandras! — sušuko senelis. Gal dėl to taip ilgai gyvenu, kad jis saugo mūsų sodybą; tai ir baisioji mirtis mus aplenkia. Jis šiemet taip rūpestingai išperėjo ir užaugino du vaikelius, tai reiškia, kad būsime sveiki ir bus geri metai. Ar atsimenat, vaikeliai, kai jis vieną pavasarį išmetė iš lizdo kiaušinį?

     —    Atsimenam, atsimenam! — atsiliepė visi.

     —    Užtai ir labai menko derliaus tesulaukėm tais metais.

     —    Tikrai, taip buvo! — pasakė Rugius.

     Tuo tarpu gandras visai netoli nusileido ir ėmė išdidžiai vaikščioti.

     —    Vaikeliai, gandras stebi jūsų darbą. Jis žino, kad netrukus po rugiapiūtės jam teks palikti gimtąjį lizdą ir skristi į šiltuosius kraštus, — atsiliepė močiutė.

     —    Aš jį perspėsiu, kad ruduo jau čia pat, kad turi ruoštis tolimai kelionei, — linksmai pasakė Aušrinė. Palietusi rugių gubą, mergaitė rodė ją gandrui dainuodama:

     — Gandre, gandreli, skubėk į lizdelį. Varyk iš jo vaikelius, ilgakaklius gandrelius.

     Gubos puošia jau laukus, rudenėlis tuoj čia bus,

     Medžių lapai nubyrės, lizde vėjai švilpt pradės.

     Varyk iš jo vaikelius, skriskit į šiltuosius kraštus.

     Tarytum supratęs dainos žodžius, gandras pakilo ir nuskrido. Visi ėmė linksmai juoktis. Užkandę ir vėl puolė prie darbo, tik senelis su močiute sėdėjo ant žolės ir stebėjo piovėjus. Dirbo, skubėjo visi. O kai deivė Saulė, užsivilkusi rausvąjį rūbą, ėmė leistis poilsiui už kalvų ir kalvelių, užbaigę darbą, piovėjai ruošėsi namo. Čia ir vėl seniausias jųjų — senelis Rugius —    pasiėmė pirmąjį pėdą, kurį Aušrinė apkaišė rugiagėlėmis ir ramunėmis. Tada visi dainuodami ėjo laukais į namus, nešdami "šeimininką", —    taip jie vadino pirmąjį rugių pėdą. Suėję į trobą, pastatė jį pagarbiai kampe, idant niekados toje troboje, toje šeimoje duonos nepritruktų. Juk deivė Žemyna pamatys, kaip žmonės jos dovanomis džiaugiasi ir gausiai savo gėrybėmis apdovanos dėkinguosius. Šeimininkė Vijūne skubėjo ruošti vakarienę, Aušrinė dengė stalą, o vyrai susėdę šnekučiavo.

     Staiga vyriausias Rugio sūnus Vakaris pasakė:

     —    Pagerbiam kasmet deivę Žemyną ir dievaitį Rugių, bet niekados jie mums nepasirodė. O gal tokių dievų visai nėra?

     —    Vaikeli, nekalbėk taip, nes išgirs dievaičiai ir supykę, kad netiki jais, Devariksą mums prisius ar mirtį atneš. Yra tie dievaičiai, tikrai yra! Aš juos pats kadaise mačiau ir su jais kalbėjaus. Tik pasiklausykit.

     Ir pradėjo senelis pasakoti:

     —    Buvau aš tada dar visai nedidukas. Gyvenome prie didžiulės girios, kurioje buvo pilna įvairiausių žvėrių ir žvėrelių. Mano tėtė buvo geras medžiotojas. Niekados negrįždavo namo be grobio. Tai kiškį, tai stirną ar briedį parsinešdavo, todėl ir maisto mums netrūko. Išėjome kartą su tėtuku medžioti. Visą dieną prasibastėme girioje, o nė vieno žvėries nematėme. Nusiminė ir nustebo tėvas, nes galvojo, kad piktosios dvasios mudu seka, ir dėl to susislapstė žvėreliai. Ėmė jis nerimauti, nes namuose maistas jau buvo išsibaigęs. Ten mudviejų nekantriai laukė mama ir trys maži mano broliai. Žemės tuo metu niekas dar nedirbo, tai ir duonos nebuvo. Tik laukinių žvėrių mėsa ir žuvimis žmonės mito, na, ir įvairiomis žolelėmis ir šaknelėmis. Kiek pagalvojęs, tėvas tarė:

     —    Matau, kad nieko čia nelaimėsim. Eime, sūnau, prie Nemuno žuvauti. Tai nors žuvų mamai parnešim.

     Ėmėm skverbtis pro medžių tankynę, norėdami iš girios išeiti. Buvo be galo sunku pro tankiai susipynusias medžių šakas praeiti, nes didžiuliai seni medžiai buvo taip tankiai suaugę, kad ir saulės šviesos nesimatė. O kadugių krūmai badė rankas, įvairiausi augalai vyniojosi apie kūną. Pagaliau šiaip taip išlindom iš girios tankynės į aikštę. Pradžiugom abu. Staiga išsigandau, nes pajutau, kad grimztu, žemė linguoja, o tėvas sušuko:

     —    Rajūne pelkė! Užkerėta vieta! Praris mudu žemė. Jau įkritau iki kelių. Piktosios dvasios mus čionai atvedė.

     Išsigandau baisiai! Vanduo kliuksėjo aplinkui, ir jau virš kelių buvau įklimpęs.

     —    Dievai galingieji, padėkit! — šaukė tėtis. — Skęstam!

     Užsimerkiau iš išgąsčio ir nežinau, iš kur kilo maldos žodžiai, bet ėmiau garsiai maldauti:

     —    Žemele šventoji, pasigailėk, nepraryk mudviejų. Žemele dievaite, pasigailėk, išgelbėk mudu.

     Staiga šalia manęs iškilo miglos stulpas ir pasigirdo balsas:

     —    Kabinkis už medžio šaknų. — Ir čia pat pamačiau medžio šaknis. Nusitvėriau už jų ir iššokau. Tą patį padarė tėtė. Ir kaip nustebome abu. Iš miglos išėjo moteris. Ji buvo nuostabi, bet jos veido nesimatė, tik girdėjosi švelnus balsas, o jos ištiestose rankose buvo niekados dar mudviem nematyti rudi ir juodi grūdeliai. Ji kalbėjo:

     —    Esu Žemyna — Žemynėlė. Žemės deivė. Aš jums užauginsiu vaisių ir duonos. Būsit sotūs, nebereikės žvėrių medžioti, pelkėse klampoti. Tik žiūrėkit! — Tai tarusi numetė sėklas ar grūdus žemėn. Staiga ėmė augti aikštėje medžiai, tuoj prasiskleidė lapai, pražydo baltais ir rausvais žiedais ir bematant pasipuošė įvairiausiais vaisiais. Ji skynė juos, ragavo ir liepė mudviem valgyti. O kokie neišpasakytai skanūs tie vaisiai buvo! Tai buvo jau dabar žinomi obuoliai, kriaušės, slyvos ir vyšnios. Aplinkui ant žemės žolėje atsirado žemuogės ir kitokios uogos. Nespėjome prisiskinti tų gėrybių nei deivei Žemynai padėkoti, kai staiga viskas dingo. Mudu su tėte atsiradome pagiryje.

     —    Tai, tur būt, buvo sapnas, — sušuko tėtė, trindamas akis. Tačiau abu buvome šlapi ir purvini, tai aišku, kad buvome įkritę į pelkę. Ir aš pajutau saujoje beturįs kažką. Pažvelgiau. Tai buvo įvairių įvairiausios sėklelės ir grūdeliai, kaip ir kauleliai.

     —    Tėte, žiūrėk, ką man deivė Žemyna nematant įdėjo į delną! — sušukau pradžiugęs ir ištiesiau sėkleles tėčiui. Ir abu pralinksmėjom, nes matėm, kaip dievaitė, lygiai tokias pat sėklas pabėrusi žemėn, užaugino vaisinius medžius. Linksmi pasileidom namų link. Netoli namų mūsų laukuose pamatėm keistą, dar niekados nematytą jaunuolį. Jis buvo labai gražus, o jo plaukai buvo geltoni, lyg saulės

Rasa Arbaitė Burtininkė (grafika)

spinduliai, ir tokie pat drabužiai, lyg iš žibančių geltonų žolių išausti. Jis vaikščiojo labai greit nuo vieno lauko galo iki kito ir pavėjui barstė auksinius grūdus ar sėklas. Nustebę sustojom, ir tėtė mandagiai užklausė:

     —    Kas esi ir ką čia barstai mano laukuose?

     —    Esu Rugius, derliaus dievaitis, Žemynos brolis, — atsakė ir pabėrė virš mūsų galvų auksiniai geltonus grūdus.

     —    Juos auginkit ir valgykit. Tai jūsų duona. Nebūsit alkani. Ir dar pakartojo:

     —    Tai bus jūsų duona, duona, — ir išnyko.

     Parpuolėm abu ant kelių ir meldėmės nežinomam Rugiui dievaičiui, kuris mums pasėjo duoną. Buvome nepaprastai nustebę, pradžiugę ir susijaudinę. Parėję namo, pasodinome į žemę iš deivės Žemynos gautas sėklas ir kelis atrastus Rugio dievaičio grūdus. Papasakojom mamai ir kaimynams apie nuostabų įvykį ir kasdien laukėm pasirodant nepaprastų vaisinių medžių, bet niekas neaugo. Buvo puikus ruduo; dar šilta ir lietus lijo, bet neišdygo iš dievų gautos sėklos; neaugo nei medžiai, nei duonelė. Atėjo ir šaltoji žiema, vargome ir vis maitinomės, bemedžiodami, bežuvaudami. Užmiršome Žemynos sėklas ir Rugio grūdus, o kaimynai neretai pasijuokdavo iš tėčio:

     — Ei, kaimynėli, tai kadagi pavaišinsi gardžiais vaisiais ir duonele?

     Tėvas nusiminęs tylėjo, o aš pykau ir galvojau: kai užaugsiu, kaip nors ir aš iš jų pasijuoksiu.

     Atėjo pavasaris, atšilo oras. Sužaliavo giria ir žolė. Vieną rytą, išėję į laukus, pamatėm visą lauką sužaliavusį nematytais švelniais daigais, kur buvo pabėręs sėklas dievaitis Rugius. O ir prie sodybos buvo gražiai sudygusios pasodintos vaisių sėklos. Iš jų po kelerių metų išaugo puikūs vaisiniai medžiai, o laukuose dar tą patį rudenį pribrendo varpose grūdai, kuriuos ir pavadino tėtis dievaičio Rugio vardu — rugiais. Sušaukęs visos apylinkės žmones, jis tarėsi, kaip maitintis jais, bet niekas nežinojo. Visi bandė valgyti grūdus, bet jie nebuvo skanūs. Pagaliau išmintingasis Žynys, dievų tarnas, patarė, kad reiktų grūdus sutrinti, sumaišyti su vandeniu ir ant ugnelės kepti. Iškepus paplotėlius valgyti. Pabandėm ir mums patiko. Taip moterys ėmė kepti mažus apvalius paplotėlius, o mes, vyrai, grūdus pasidėję ant akmens, trynėm kitu akmeniu, kol jie pavirto miltais. Ilgainiui vietoje mažų paplotėlių ėmė kepti vis didesnius — taip ir atsirado dideli kepalai. Visi ragavo, džiaugėsi ir davė jiems duonos vardą. Nuo to laiko žmonės meldėsi geriesiems dievams: Žemynai, žmonių maitintojai, ir derliaus dievaičiui Rugiui. Ir visada, nuėmę nuo laukų rugius ar soduose vaisius, nešė į šventus alkų kalnelius ir aukojo ant aukuro mylimiems dievams. O soduose ir laukuose užkasdavo į žemę rugių pluoštą ir kelis vaisius, atsidėkodami dievams geradariams — Žemynai ir Rugiui. Kaip matot, yra deivė Žemyna ir dievaitis Rugius — tikrai neabejotinai, — užbaigė savo pasakojimą šimtametis senelis Rugius. Visi jam įtikėjo, o Vakaris pasiryžo niekados nebeklausti tokio neišmintingo klausimo.

     Gaila, kad tuo metu, seneliui pasakojant, niekas neišėjo į kiemą. Kieme tyli ir susimąsčiusi, rūko apsiaustu apsigaubusi, stovėjo nepaprasto grožio moteris. Iš jos rankų vėjas nešė ir barstė įvairiausias sėklas, medžių šakos lingavo ją sveikindamos, šaknys iš po žemės tik jai vienai suprantamai kalbėjo:

     —    Būk pagarbinta, Žemyna, mūsų augintoja, viso pasaulio žmonių ir gyvių maitintoja!...

     —    Žemyna, Žemyna, — ūbavo vėjas. Jos vardą kartojo skrendą paukščiai, kartojo upės, ežerai, girių žvėrys, gėlės ir netgi uogos ir grybai. O žmonės ilgus šimtmečius ją garbino, meldėsi jai ir už josios gėrybes dėkojo.

(Iš spaudai ruošiamos knygos "Užburtos kanklės").