KNYGOS
NIJOLĖ JANKUTĖ
Tur būt, reta knyga turi taip tinkantį vardą, kaip "Poezijos Pilnatis", B. Brazdžionio kūrybos rinktinė, išleista 1970 m. Los Angeles.
Nuo seniausių laikų pilnatis lietuviui reiškė ne tik grožio ir šviesos sklidiną mėnulio fazę, bet ir visų žmogiškųjų pastangų vaisių bei kūrybinę viršūnę. Tad mūsų didžiojo poeto kūrybos rinktinė, taip tiksliai pavadinta "Pilnatim", toli prašoka leidinio ribas. Ši knyga — tai gausus kūrėjo dvasios derlius, išaugintas ir subrandintas per ilgą metų eilę. Subrandintas ir surinktas į kluoną, o kluono durys plačiai atvertos kiekvienam lietuviui įžengt, gėrėtis ir pasisemt pilnom rieškučiom gyvastingo poezijos grūdo. Nes poetas — lietuvio poetas — laimėje ar nelaimėje, džiaugsme ar liūdesy, praradime ar viltyje. Tai šaukia ("Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio..." 223 psl.), tai guodžia ("Aušra tekėjo ir užgeso, bet tėviškės dangus dar ne..." 219 psl.), tai bara ("O aš maniau, kad būsim mes kaip plienas, o aš maniau, kad bus gana klaidų..." 235) poetas lietuvį, bet myli ir sielojasi dėl jo labiausiai ("Tavęs, lietuvi, ieškau ateityje ir gimstantį gyvenimui regiu..." 235 psl.). Todėl Brazdžionio poezija, kaip anų laikų Maironio, iš knygos lapų greit įžengė į širdis ir lūpas, pasilikdama ten — dainuotine, sakytine, numylėtine...
Pavartęs "Poezijos Pilnaties" lapus, kiekvienas nustebs, kiek ten eilėraščių, kuriuos girdėjo, kaip dainas ir giesmes, dar prieš žinodamas, kieno jie parašyti. Kiekvienas čia ras eilėraščių, daug kartų skaitytų, mintinai išmoktų, deklamuotų, ras žodžių, kurie žavėjo, pranašavo, guodė... Tokiu poezijos populiarumu gali didžiuotis tik dideli poetai, o toks yra Brazdžionis.
❖ ❖ ❖
Jau su "Amžinuoju Žydu" (1931) B. Brazdžionis atvėrė lietuvių poezijai naujas gelmes, kuriose vakarietiškas modernizmas darniai pynėsi su liaudies dainų motyvais ir Senojo Testamento didingais įvaizdžiais. Jau nuo pirmųjų rinkinių Brazdžionio poezija pasižymėjo biblijiniais elementais. Jie poetui netarnavo, kaip įmantri poza, bet plaukė su jo lyrika, kaip nuoširdžiai išgyventa ir išjausta tiesa. Majestotiškame Biblijos pavėsy Brazdžionis pasiekė poetinės kultūros aukštumas, sukurdamas ne vieną meistriškos formos ir gilios minties eilėraštį.
Be religinio, Brazdžionio lyrikoj labai ryškus žmogaus motyvas. Klystančiu ir atgailaujančiu, džiūgaujančiu ir sielvartaujančiu, pilnu gyvybės ar žengiančiu mirtin, sielojasi poetas žmogumi, išgyvendamas kartu jo nuodėmes ir atgailas. Dideli žmogaus priešingumai, jo kuriančios ir griaunančios galios, Brazdžionio lyrikoje aidi skambiais garsais. Poeto mąstymai apie žmogaus gyvenimą ir mirti dažniausiai susieti su universaliuoju žmogumi, tuo per pasaulį keliaujančiu "Jedermann". Visuotinio, amžinojo žmogiškumo temomis Brazdžionis yra sukūręs puikių eilėraščių ("Amžių keleivis", 327 psl., "Žemės karalius", 329 psl., populiarusis "Per pasaulį keliauja žmogus", 166 psl.).
Tačiau, dainuodamas apie apibendrintąjį žmogų ir žmoniją, poetas niekada nepasidaro abejingas savo tautai ir savo tautiečiui. Jo kūryba — gilios meilės Lietuvai bei lietuviui manifestas, tai triumfališkai skelbiantis krašto istorijos garbę, jo grožį ir gajumą, tai sielvartaujantis jo nelaimėse, tai pranašo balsu grasinąs ydingam žmogui, valdžiai ar visuomenei. Gilus poeto žodis, vilties ir jėgos kupina pa-triotika, pasitikėjimas Apvaizda ir tikėjimas žmogumi, neliko Lietuvoje be atgarsio. Brazdžionis tapo visos tautos POETU. O tokį titulą nusipelno reti kūrėjai.
* * *
Lietuvių poezija Brazdžionio įtaką pradėjo jausti su jo "Krintančiomis Žvaigždėmis" (1933). Ta įtaka augo ir stiprėjo taip, kad greitu laiku susidarė net visa Brazdžionio stiliaus mokykla, suformavusi eilę nepriklausomos Lietuvos poetų.
Tačiau Brazdžionio poezija nepasiliko uždarame literatų rately. Nepakartojama ir dramatiška savo kontrastais tone, turiny ir formoj, kur subtilus poeto žodis persimaino į griaudžiantį pranašo balsą, kur grožio ir gėrio vizijos pinasi su kataklizmose merdėjančio pasaulio agonija, pasklido ji po kraštą žavėdama, sukrėsdama ir stebindama visus.
Pirmąjį rinkinį, "Baltąsias Dienas", sekė kiti, vis stiprėjantys rinkiniai ("Krintančios žvaigždės", "Ženklai ir Stebuklai'', "Kunigaikščių Miestas"), atnešę poetui ne vieną premiją (Valstybinė — už "Kunigaikščių Miestą" 1940 m.) ir entuziastingą pripažinimą.
B. Brazdžionis — nepriklausomos Lietuvos išaugintas ir subrandintas poetas, savo įkvėpimą sėmęs iš lietuviškų tradicijų ir senųjų religinių raštų, dar ir dabar, nors peržengęs šeštąją dešimtį, nors toli nuo įkvėpimų šaltinio, paliko kūrybiškai gyvas ir gaivalingas. Ypatingas jo poezijos charakteris bei forma, dramatiška įtampa tarp Dievo ir žmogaus, tarp tautų, tarp melo ir tiesos, skaitytoją tebestebina savo jėga.
Dar labiau negu išeivijoj ši poezija traukia ir gaivina lietuvį Lietuvoj. Nors nespausdinami ir okupanto uždrausti Brazdžionio eilėraščiai keliauja ten iš rankų į rankas nurašyti, nes didelės kūrybos neįstengia numarint įsakymai ir panaikint draudimai.
B. Brazdžionio poezijos rinktinės pasirodymas yra džiugus įvykis mūsų literatūroj. "Poezijos Pilnatis", puošnus ir skoningas leidinys, bus ne tik brangus lietuviškos knygos mylėtojo turtas, bet įsirikiuos į mūsų kultūros liudininkų eiles. Nes kuo gi gali maža tauta iškovoti sau "vietą po saule", jei ne savo dvasios lobiais.
"Poezijos Pilnatį" sudaro paties poeto atrinkta kūryba iš visų iki šiol išleistų jo poezijos knygų. Dvylika knygų — dvylika "Pilnaties" skyrių, papuoštų senųjų rinkinių viršeliais ir jų metrika.
Sumanymas šį rinkinį išleisti kilo Los Angeles lietuvių tarpe. Šio didelio užsimojimo sumanytojai ir įvykdytoj ai ne tik mus visus apdovanojo nesenstančia dovana, bet kartu užtvirtino paties poeto pranašystę, kad "lietuviškas žodis amžiais degs ir bus gyvas, kol bus gyvas bent vienas lietuvis".