idėjos ir žmonės
ANTANAS KLIMAS
Įdomu buvo "L.L." (1970 kovo mėn.) skaityti A. Petraičio rašinį "Lituanus" žurnalo likimas", parašytą Lituanus 15 metų sukakties proga.
Pirmiausia p. Petraitis atkreipia dėmesį į tai, kad žurnalas vėluojasi. Kai kas gal ir pagalvos, kad tai dabartinių redaktorių kaltė. Deja, vėlavimasis yra paveldėjimas iš ankstyvesniųjų redaktorių, kurį mes esame pasiryžę šiais metais atitaisyti. Šiuo metu žurnalas yra atsilikęs tik 3-4 mėnesius. Tikimės, kad 1970 metais visiškai pasivysime.
Labai teisingai p. Petraitis pastebi, kad turime nemaža angliškai mokančių lietuvių intelektualų. Deja, iš jų talkos susilaukiama vis dar per mažai. Taigi, iš tikrųjų, kad nors kiek pasivyti uždelstą leidimą, tenka kartais dėti tai, ką per didžiausius vargus išprašome. Vis viliamės, kad ateityje atsikvėpsime ir galėsime darbą planingai dirbti.
A. Grigaitis Nakties sargai
P. Petraitis kai kuriais atvejais lyg ir vartoja nevienodą mastą. Jis rašo: "Kai žurnalo numeriai užpildomi vien meno kūriniais ar filosofiniais straipsniais, žurnalas pavirsta chrestomatija ar straipsnių rinkiniu". Bet po to (103 p.) jau yra prisimenama tik 2-sis 1969 metų numeris, kuris, anot p. Petraičio, "deja, nėra jau žurnalas, o ištraukų iš A. Maceinos ir J. Girniaus knygų rinkinys..." Kodėlgi tada p. Petraitis konkrečiai nepamini, kad ir 1967 metais net du pilni numeriai buvo jau, pasinaudojant jo paties išsireiškimu, "deja, ne žurnalas, bet dramų vertimų rinkinys"? 103 puslapyje p. Petraitis pagaliau prirašė dalykų, kurie yra daugiau jo paties išvados ir receptai.
Pirmiausia, Lituanus nėra taikomas nei vien akademiniams amerikiečių sluoksniams (plg. p. 103), nei vien vidutinio išsilavinimo asmenims (plg. p. 102), nei vien žemesnio išsilavinimo žmonėms (plg. p. 102), o visiems angliškai mokantiems asmenims visame pasaulyje, kurie bent kiek galėtų domėtis mūsų problemomis. Užmiršo, tur būt, p. Petraitis, kad Lituanus yra siunčiamas į 98 valstybes visame pasaulyje, ne vien tik akademiniams amerikiečių sluoksniams. Netoli pusantro tūkstančio egzempliorių yra siunčiama už JAV ribų. Malonu pastebėti, kad vien šiais metais Kanados skaitytojų eilės paaugo visu šimtu procentų.
Iš tikrųjų, tik gana mažas amerikiečių akademikų procentas domisi Lietuvos (ir apskritai Pabaltijo) reikalais. Be to, ir tose pačiose JAV Lituanus siunčiamas ir kitų sričių darbuotojams. Galima dar pridėti, kad ir patį Lituanus prenumeruoja, remia, išlaiko ne vien akademiniai sluoksniai...
Straipsnio autorius toliau rašo: "Lietuva ir lietuviai, jų teisinga byla yra bent akademiniuose sluoksniuose gerai žinomi dalykai, ir dėl to nėra reikalo, kalbant apie tai, griebtis pigios propagandos, kuri daugiau kenkia nei padeda".
Daugiau negu 20 metų esu tuose amerikiečių akademiniuose sluoksniuose. Iš savo patirties žinau, kad, išskyrus retus atvejus, tie sluoksniai labai mažai žino apie Lietuvą ir lietuvius. Pono Petraičio straipsnyje tie akademiniai sluoksniai nuolat kartojami, tarsi, koks išganymas, o tuo tarpu tų pačių akademinių sluoksnių pagimdyti kai kurie studentai šiuo metu griauna ir naikina ne tik mokslo institucijas, bet kėsinasi pastūmėti ir pačias JAV į baisų smurto diktatūros chaosą. Todėl peršasi mintis, kad p. Petraičiui amerikiečių akademiniai sluoksniai yra terra incognita. Iš savo patirties galiu štai ką pasakyti: savo srityse JAV akademiniai sluoksniai yra gerai paruošti, geri specialistai, bet visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime tie p. Petraičio taip adoruojami sluoksniai, apskritai imant, ne ką daugiau nusimano negu anie p. Petraičio taip nemėgstami "vidutinio išsilavinimo asmenys" ir "dar žemesnio išsilavinimo žmonės". Tik toks yra maždaug skirtumas: tie "žemesnio išsilavinimo žmonės" ir "vidutinio išsilavinimo asmenys" paprastai dar toleruoja ir kito nuomonę, nes jie supranta, kad jie visko negali žinoti, o tuo tarpu daugelis akademinių sluoksnių žmonių dažnai dedasi visažinančiais.
Dar toliau p. Petraitis rašo (šias eilutes rašančiojo adresu): "Iš jo ligšiolinių pasireiškimų atrodo, kad geriausia propaganda bus, jei išsijuosęs girsi lietuvius ir visa, kas lietuviška, ir kuo smarkiausiai peiksi priešus bei jų nedorybes". Man rūpėtų sužinoti, kur taip esu parašęs? Kur esu peikęs ar gyręs lietuvius vien kaip lietuvius? Esu iš tikrųjų gyręs ir girsiu Lietuvos laisvės kovotojus partizanus, nes tikiu, kad jie ne vien tik man, bet ir kiekvienam žmogui — ir "gryno mokslo", ir "akademinio pristatymo", ir visais kitais atvejais — yra tokie heroizmo simboliai, kaip kad Leonido vadovaujami Termopiles gynę graikai, kaip garsioji anglų lengvosios kavalerijos brigada, kaip mūsų 1941 metų sukilėliai, kaip mūsų 1918-1919 metų savanoriai - kūrėjai, mūsų knygnešiai, 1863 ir 1831 metų sukilėliai. Jie kentėjo ir mirė ne už ką kitą, o už Lietuvą ir už mus.
Smerkiau ir smerksiu Sovietų Sąjungos rusus bolševikus, kurie smurtu okupavo Lietuvą ir tebelaiko ją okupuotą ir prispaustą. Tad įdomu, kaip čia šiuo atveju prasižengiama "grynam moksliu" ir "akademiniam pristatymui"? Grynas mokslas pataikavimo nepažįsta.
Atrodytų, kad p. Petraitis atidžiai neperskaitė mano straipsnio "Balto-Slavic, or Baltic and Slavic" (Lituanus, 1967, No. 2). Jeigu jis tą straipsnį būtų nuodugniai perskaitęs, tai būtų supratęs, kad jokių priešų ten nėra ieškoma. Kaip kalbininkas, su daugiau negu 20 metų patyrimu šioje srityje, straipsnyje pristačiau išstudijuotus duomenis šiuo klausimu. Šio "Balto-Slavic, or Baltic and Slavic" straipsnio dėka Lituanus susilaukė keliasdešimt laiškų iš įvairių pasaulio kraštų kalbininkų. Su kai kuriais iš jų tebesusirašinėjame įvairiais kalbotyros ir kitais klausimais. Tarp kitko, nė vienas iš tų keliasdešimt kalbininkų, kurie laiškais atsiliepė į minėtą straipsnį, net tie, kurie nesutiko su autoriaus nuomone, straipsnyje nerado jokio "priešų ieškojimo".
Neperskaitė, matyt, p. Petraitis nuodugniau ir kito mano straipsnelio: "English and Lithuanian: Two Candidates for the International Language" (The English Record, vol. XIX, No. 4. April, 1969). Dabar kiekvienas gali tą patį straipsnį pasiskaityti, nes jis buvo perspausdintas Lituanus (Vol. XV, No. 3, 1969, pp. 25-34). Šiame straipsnelyje yra svarstomos tik šių dviejų kalbų galimybės, o jeigu kurią ir siūlau, tai tik anglų kalbą, o ne lietuvių. Galėčiau dar pridėti, kad tą straipsnį specialiai užsakė vienas The English Record redaktorių, norėdamas į šį gana pedantišką anglistikos žurnalą įnešti ko nors gyvesnio. Teisybė, ir redakcijos prierašas buvo pridėtas, man paprašius... Gi tuo tarpu apie 19.000 anglistų (tiek tas žurnalas turi prenumeratorių) šį tą galėjo sužinoti apie lietuvių kalbą. Įdomu, kur čia p. Petraitis įžiūrėjo pigią propagandą? Tikrai pigi ji buvo ta prasme, kad jokiam lietuvių "veiksniui" nė cento nekainavo.
Tikiu, kad tik stebuklas išlaikė Lituanus gyvą 15 metų (gal stebuklas ir keletas pasišventėlių bei apie 1500 ištikimų Lituanus prenumeratorių ir keliasdešimt nuolatinių rėmėjų: pavienių asmenų ir organizacijų...).
Kad Lituanus, jau paaugęs į jaunikaitį ir beeinąs 16-sius metus, sustiprėtų, reikia visų, pajėgiančių tokiam žurnalui rašyti, bendradarbiavimo. Tada ir vėlavimasis išnyks, ir atkris reikalas žurnalą užpildyti gaunama medžiaga (kadangi tada bus galima pasirinkti). Tada Lituanus viena ar kita savo dalimi taptų visiems jo skaitytojams ir būsimiems skaitytojams įdomiu ir naudingu. O jau skaitytojai patys pasirinks, ką jie pagal savo skonį skaitys: vieni ras daugiau įdomių dalykų viename numeryje, kiti — kitame.
Ponas Petraitis savo straipsnyje pasirinko kelti (jo nuomone, esamas) Lituanus blogąsias puses. Vienintelė "prošvaistė" — tai iš p. Dambriūno straipsnio Akiračiuose cituojama išeitis, "kad Lituanus žurnalą, gal būt, galėtų pasiimti globon dabar jau organizuojama Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugija".
Lituanus administracija ir redakcija su džiaugsmu perleistų žurnalo leidimą šiai ar bet kuriai sugebančiai tą darbą dirbti draugijai. Deja, Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugija tuo tarpu dar neturi nė Valdybos, dar nėra suorganizuota...