Spausdinti

DR. VLADAS JUODEIKA

     Nors nuo krikščionybės pradžios ir nuo katakombų laikų poetai ir menininkai visaip bandė atvaizduoti Kristaus veidą ir jo sielos charakterį, bet tai buvo neįmanoma. Iš tikrųjų, ar gali dailininkas, paprastas mirtingasis, nupiešti Gyvojo Dievo portretą? Tur būt, jam tai nepasisektų, jeigu ir pats Kristus pozuotų. Jeigu ir pasisektų nupiešti fizinį Kristaus veidą, tai tikrai nepavyktų atvaizduoti Kristaus dieviškosios dvasios, kuri kalbėtų per jo fizinį veidą. Kyla klausimas, ar yra kokių nors duomenų, nusakančių, kaip Kristus atrodė, koks buvo jo paveikslas.

PUBLIUS LENTULUS LIUDIJA

     Judėjos valdytojas Publius Lentulus, viešpataujant imperatoriui Tiberijui, yra nusiuntęs savo valdovui į Romą gana tikslų Kristaus išvaizdos aprašymą. Šis aprašymas randamas šv. Anzelmo iš Kanterbury raštuose. Lentulus taip rašo:

     "Šiuo metu Judėjoje yra aukštos dorovės vyras. Jo vardas — Jėzus Kristus. Barbarai vertina jį, kaip pranašą, o jo pasekėjai myli ir garbina jį, kaip kilusį iš nemirtingojo Dievo. Jis savo žodžiu ir palietimu prikelia mirusius iš kapų ir gydo visokios rūšies ligas. Jis yra aukšto ūgio vyras, dailaus sudėjimo, malonaus ir pagarbaus žvilgsnio. Jo plaukų spalva vargiai yra panaši į kitų žmonių plaukų spalvą. Plaukai perskirti galvos priešakyje ir gražiomis garbanomis krenta ant pečių, panašiai kaip nazariečiai nešioja. Jo kakta aukšta, didelė ir įspūdinga. Jo skruostai yra rausvi ir gražūs, be dėmių ir be raukšlių. Jo nosis ir burna nepaprastai simetriškos formos. Jo barzda tos pačios spalvos, kaip ir plaukai. Jo akys yra šviesiai mėlynos, aiškios ir ramios, atrodo nekaltos, didingos, vyriškos ir subrendusios. Jo kūno ir rankų proporcija yra visiškai tobula. Jis atsako su didingu kilnumu, pataria švelniai, jo kreipimasis žodžiu ar veiksmu yra rimtas ir iškalbingas. Niekas nematė jo juokiantis, bet jo manieros yra nepaprastai malonios. Jis yra verkęs kitų akivaizdoje. Jis yra kuklus, susivaldąs ir išmintingas. Tai nepaprasto grožio ir dieviškos tobulybės vyras; jis pralenkia žmonijos kartą visais atžvilgiais" ("Twin Circle", 1970, sausio 11).

     Šitoks yra žodinis Kristaus aprašymas. Publius Lentulus yra davęs idealaus žmogaus paveikslą, kuris savo dievišku tobulumu buvo daugiau negu žmogus, jis "pralenkia žmonijos kartą".

TORINO DROBĖ

     Stebėtino grožio paveikslas.Šiaurės Italijoje, Torino mieste, vienoje bažnyčioje yra saugojama Drobė, į kurią buvęs suvyniotas Kristaus kūnas, kai buvo paguldytas grabe. Toje Drobėje yra atspaustas visas Kristaus kūnas. Tai yra lyg Kristaus fotografija, kuri išėjo kaip negatyvas, t. y. tamsios vietos yra šviesios, o šviesios vietos — tamsios. Kitaip sakant, nufotografavus Drobę, gaunasi iš karto filme ar plokštelėje pozityvas.

Torino Drobės Kristaus veido fotografija

     Drobė yra šiurkštaus nebaltinto lino 14 pėdų ilgumo audeklas. Per daugelį šimtmečių audeklas patamsėjo, bet aiškiai matosi atsispaudęs žmogaus išvaizdos šešėlis, geltonos - rudos spalvos, su įvairiomis raudonos spalvos dėmėmis. Šis vaizdas fotografijoje pasidaro dar tamsesnis, nes geltona spalva fotografijoje išeina tamsi.

     Koks yra tas Kristaus portretas Drobėje? Į tai atsako Šv. Drobės draugijos narys. Dievo žodžio misijonierius ("The Shroud of Christ", Birmingham, England, 1960):

     "Torino Drobė atidengia mums nepaprasto grožio gyvą paveikslą. Čia prieš akis stoja ne migloti mistiškos asmenybės šešėliai, bet stiprūs bruožai vyro su aiškiais tikslais, galinga valia ir valdomais jausmais. Niekad lig šiol joks dailininkas, nežiūrint savo garso ir dvasinio įsisąmoninimo į savo meną, negalėjo sukurti Kristaus atvaizdo, kuris bent iš tolo galėtų prilygti šiam didingam žmogaus paveikslui, iš kurio trykšta paniekintos didybės, pasigailėjimo ir meilės jausmai. Tai veidas mirusio žmogaus, dėl to negali būti jokių abejonių. O vis dėlto tai nėra lavono veidas. Jame pastebima tam tikra paslaptinga gyvybės prasmė. Burna su suspausta apatine lūpa atrodo vis tebesimeldžianti. Už uždarų akių vokų galima jausti aktyvų vidaus gyvenimą, gilų meditacijos susikaupimą ir iškilmingą mirties miego poilsį.

     Kristaus grožis nėra fizinis patrauklumas, nėra paviršutinis grožis, lyg scenos artisto, bet labiau dvasinis, nepretenzingas grožis, nepalyginamas su nieku, nes tas grožis skleidžiasi iš jo kilnumo ir sielos didybės.

     Tokio išraiškos subtilumo niekas ligi šiol negalėjo perduoti paveiksle. Veidas rodo galybę, sujungtą su švelnumu. Viršutinė nosies dalis yra patinusi, taip pat ir dešinysis žandikaulis. Veide pastebimas gailestis, bet neapykantos nėra nė mažiausios žymės.

     Kuo ilgiau žiūri į tą paveikslą, tuo labiau didėja patrauklumas".

     Torino Drobės istorija.Per pirmuosius dešimt šimtmečių randame tik retas ir trumpas užuominas, kad Kristaus Drobė yra saugojama. Tai suprantama, nes ją reikėjo slėpti nuo žydų ir nuo romėnų persekiojimų, o taip pat nuo sunaikinimo ikonoklastų metu. Kryžiaus karai, gaisrai, Konstantinopolio bibliotekos sudeginimas galėjo bet kokį likusį įrodymą sunaikinti. O viduramžių metu nuogo Kristaus paveikslai taip pat nebuvo populiarūs.

     Pats ankstyviausias Drobės paminėjimas yra patekęs į dabar jau dingusią "Evangeliją žydams" ir buvo cituojamas šv. Jeronimo IV amžiaus pradžioje. Be to, įdomu paminėti, kad yra sukurtos apie Drobę dvi legendos. Viena legenda yra koptų kilmės iš IV šimtmečio. Ji buvo atrasta tik 1956 m. viename Etiopijos vienuolyne. Kita legenda yra iš VII šimtmečio apie frankų piligrimą vyskupą Arculf, kuris papasakojo apie Drobę Ionos vienuoliams.

     Tikresnių įrodymų apie Drobę randame tarp 1092 ir 1203 metų Konstantinopoly. Viename pranešime minima, kad tas audeklas, kuris dengė Kristaus kūną, dar kvepėjo mira. Kitas pranešimas sako, kad Drobė, įstatyta į relikvijorių, buvo parodyta Amaury I-jam, Jeruzalės karaliui. Jis buvo lydimas garsaus kronikininko Vilhelmo iš Tyro.

     Kryžiuočių kronikininkas Robert de Clari 1203 m. rašė, kad "Drobė kiekvieną penktadienį buvo ištiesta taip, kad kiekvienas galėtų matyti Viešpaties figūrą". Kai Konstantinopolis buvo niokojamas. Drobė buvo slaptai išnešta ir paslėpta.

     Apie 1356 metus Drobė pateko į prancūzų generolo Geoffrey de Chorny rankas, kuris ją patalpino specialiai jo pastatytoje bažnyčioje Savojoje. Šios bažnyčios kunigai dažnai ją viešai išstatydavo ir sutraukdavo daugybę maldininkų. 1452 m. Drobė perėjo į Savojos kunigaikščių rankas, kurių palikuonys ją laiko savo nuosavybe iki šių dienų.

     1480 metais popiežius Sikstas IV suteikė kunigaikščio koplyčiai, kur Drobė buvo laikoma, "Šventosios Koplyčios" vardą dėl to, kad "mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo suvyniotas į ją, kai gulėjo grabe". Nuo 1578 metų Drobė buvo perkelta į Toriną, kur ji ir dabar tebėra. Šv. Karolis Borromeo ir šv. Pranciškus Salezietis buvo dideli Drobės gerbėjai.

     Drobės fotografijos.Nors Drobės istorija nėra pilna nė pakankama, vis dėlto tai nepakeičia įsitikinimo, kad ji yra ta pati, į kurią buvo suvyniotas

     Kristaus kūnas, nuimtas nuo kryžiaus. Žinoma, tas įsitikinimas nėra paremtas neginčijamais istoriniais įrodymais, tačiau, moksliškai ištyrus Drobę ir jos fotografijas, neabejotinai buvo įrodyta, kad joje esąs paveikslas nėra žmogaus rankų darbas. Dėl to svarbiausi Drobės šalininkai iki šiol buvo ne istorikai, bet mokslininkai.

     Pirmosios Drobės fotografijos buvo padarytos 1898 metais Torine Religinio Meno parodos metu. Jas padarė archeologinių vertybių fotografas Signor Pia. Šis faktas sukėlė pasaulinį dėmesį. Vėliau buvo padarytos dar dvi nuotraukos, kurios davė tuos pačius rezultatus. 1931 m. G. Enrie padarė naujas nuotraukas, kurios buvo dar aiškesnės. Bene didžiausia staigmena ponui Pia buvo, kai tradicinis Kristaus veidas išėjo ant plokštelės, t. y. ant negatyvo. Tai buvo fotografinė anomalija, kai pozityvus paveikslas buvo gautas ant negatyvo.

     Paveikslas nėra pieštas.Gal svarbiausias Drobės tikrumo įrodymas yra tas, kad sėkmingai nupiešti rankomis negatyvą ant drobės yra neįmanoma net ir labiausiai įgudusiam dailininkui. Tai būtų neįmanoma net ir tuo atveju, jeigu jis turėtų tikrą Drobės fotografiją ir vartotų visokias įmanomas technikos priemones gauti ant drobės reikiamam efektui. Negatyvus paveikslas Drobėje negalėjo būti "apverstas" be fotografijos aparato, kurio tada nebuvo.

     Kai kas mano, kad paveikslas Drobėje galėjo būti padarytas pozityviai, t. y. natūraliai, ir tik ilgainiui spalvos pačios "apsivertė" — tamsiosios pasidarė šviesios, o šviesiosios — tamsios. Tačiau ir tai negalėjo įvykti, nes Drobės paveiksle nėra baltos spalvos, o tik tuščios vietos tarp geltonų dėmių. Be to, toks tobulai natūralistinis žmogaus veido ir kūno atvaizdavimas to meto dailininkams nebūtų buvęs įmanomas, net jeigu jį palygintume su didžiojo Giotto darbais XIII-tame šimtmetyje. Nėra abejonės, kad tokio masto dailininkas negalėjo būti nežinomas. Medicinos ekspertai tvirtina, kad fiziologinės detalės, pvz. kraujo dėmės, taip yra nupieštos, kad joks dailininkas nebūtų piešęs tuo būdu. Tam būtų buvęs reikalingas specialus žinojimas, kurio tada (XIV šimtmetyje) dar trūko.

     Labai svarbus Drobės tikrumo įrodymas yra ir tas, kad ant jos nerasta nė mažiausio dažų pėdsako, kai mokslininkai ją atidžiai tyrinėjo su padidinamaisiais stiklais 1931 ir 1933 m. pasaulinių parodų metu.

     Moksliniai tyrinėjimai.Ives Delage, žymus Sorbonos biologas ir agnostikas, 1900 m. leido naudotis savo laboratorija mokiniui Paul Vignon ir grupei specialistų, kad ištirtų Drobę. Intensyvūs tyrimai vyko 18 mėnesių. Delage buvo įsitikinęs, kad paveikslas Drobėje atsirado nuo kūno garavimo. Nors jo teorija šiandien nepripažįstama, bet šie argumentai dar ir dabar kartais vartojami.

     Drobės tyrinėjimai buvo tęsiami Vignon'o, prancūzų ir ypač italų gydytojų bei kitų mokslininkų. Bet nežiūrint didelių pastangų ir specialistų sugebėjimo, gauti rezultatai, darant įvairius bandymus su lavonais, buvo labai menki, nes nebuvo nė mažiausio panašumo, palyginus su Drobės paveikslo detalėmis ir subtiliu švelnumu. Dr. J. Cordiglia 1960 m. pareiškė, kad Drobės atspaudų kilmė iki šiol pasilieka paslaptinga, ir mokslas dar nesurado atsakymo, kaip tas paveikslas natūraliu būdu būtų galėjęs atsispausti Drobėje.

     Bažnyčia palieka visišką laisvę tikėti ar netikėti Drobės tikrumu. Vis dėlto ji jau nuo seniai žiūrėjo į Drobę, kaip į svarbią relikviją šalia Kryžiaus relikvijų.

     Lankydamasis Torine 1965 metais, buvau užėjęs į bažnyčią, kur saugojama Drobė. Jos pamatyti negalėjau, nes tik ypatingomis progomis ji išstatoma viešai pagarbai. Simpatiškas prižiūrėtojas paaiškino, kad dėl Drobės autentiškumo neverta abejoti. Paminėjo du įrodymus. Pirmiausia, kad senovės laikais dailininkai nevaizdavo kūno tokiu natūralistiniu būdu, kaip jis atspaustas Drobėje; jų piešimo stilius, technika ir kūno proporcijų vaizdavimas buvo kitoki. Antra, mokslininkai yra nustatę, kad Drobės paveikslui nevartota jokių dažų.

     Kaip minėjome pradžioje, Publius Lentulus savo raštu atvaizdavo nepaprastą Kristaus paveikslą. Torino Drobė patvirtina šio talentingo Romos pagonio žodžius. Mirusiojo Kristaus paveikslas Drobėje išėjo ne mažiau didingas ir tobulas, ne mažiau kilnus ir šventas.