Spausdinti

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

ANTANAS PAŠKUS

 (Tęsinys)

GERĖJAM AR BLOGĖJAM?

     Vargu ar galima šitokiam klausimui duoti kategorišką, taip ar ne, atsakymą. Prisiminę anskčiau aprašytas moralės plotmes, pamatysime, kad instinktyvinėj etikoj pasipriešinimas įstatymui vyksta savanaudiškais sumetimais. Varžtų atleidimas šitame dorinio gyvenimo laipsnyje reikštų ne ką kita, tik moralinę anarchiją. Priešingai, įstatymų bei institucinių reformų reikalavimas asmeniškos moralės laipsnyje gali rodyti etinę bendruomenės pažangą. Faktai, atrodo, patvirtina ir vieną, ir kitą prielaidą. Šiandien pastebėsime aplink save daug dorinio nuosmukio apraiškų, bet taip pat surasime ir moralinio atgimimo ženklų.

     Yalos universiteto psichologijos profesorius K. Keniston bandė patyrinėti radikaliųjų studentų (protestuotųjų) moralę (The Critic, Sept.-Oct., 1969). Jis pastebėjo, kad maištininkų studentų, priklausančių vadinamajai prieškonvencinei moralei, skaičius yra tris kartus didesnis už neprotestuojančiųjų kolegų skaičių. Vadinas, protestantuojantieji pasireiškia ryškiu etiniu suprimityvėjimu, doriniu nuosmukiu savanaudiško hedonizmo linkme. Tas pats Keniston taip pat patyrė, kad keturis kartus daugiau studentų maištininkų pasiekė personalistinį doros lygį už jų tyliuosius (neprotestantuojančiuosius) draugus. Ši doros pakopa maždaug atitinka mūsų minėtą antrąjį, humanistinį laipsnį. Dorybės, kaip pvz. tiesumas, garbingumas, čia stipriai akcentuojamos. Užtat pvz. tik vienas procentas šios grupės universiteto studentų nusirašinėjo egzaminų metu. Šie daviniai jau kalbėtų už dorinę pažangą.

     Davinių, rodančių moralinį nuosmukį, visur pilna. Pvz. per paskutiniuosius devynerius metus šiame krašte nusikaltimai pakilo 131 procentu, kai tuo tarpu gyventojų skaičius tepakilo 13 procentų. Spėjama, kad praėjusiais metais krautuvėse prekių pavogta už tris milijardus dolerių. Didesnis to grobio kiekis tenka tarnautojams. O kiek prekių pražūva transporto metu! Visuomenė vagystėm yra visiškai apatiška ir be jokių skrupulų perka vogtus daiktus. Kolegijų ir universitetų bibliotekos taip pat kenčia nuo vagysčių. Pražūva ištisi knygų tomai, išplėšiami straipsniai iš knygų bei žurnalų. Tai dažnas reiškinys ir katalikiškose kolegijose. Liūdniausia, kad nė vienas nenori kišti nosies į "kitų reikalus". Nepraneša ir nesudraudžia piktadario. Nenori būti skundikais. "Neįsivėlimo" filosofija kartais pasiekia pasibaisėtinas proporcijas. 38 žmonės žiūrėjo pro langus, kaip užpulta moteris (K. Genovese) šaukėsi pagalbos. Daugiau negu pusė valandos truko žudikui pribaigti savo auką, bet nė vienas iš 38 kaimynų nepakėlė telefono ragelio pašaukti policijai. Aštuoniolikos metų telefonistė, sumušta ir išprievartauta (Bronxe), išbėgo į gatvę kruvina ir nuoga, besišaukdama pagalbos. 40 žmonių būrys stebėjo, kaip prievartautojas ją vėl pasigavęs įsitempė į namus. Niekas piršto nepajudino jai pagelbėti. Arba vėl 17 metų peiliu subadytas berniukas paliekamas mirti tramvajuje. Keleiviai, požeminiam traukiniui sustojus, ramiai pasišalina, net policijai nepranešę. Tokių skaudžių istorijų būtų galima pririnkti daugybę. Dar liūdniau darosi pagalvojus, kad tokių nenorinčių "įsipainioti" žiūrovų tarpe pasitaiko ir ne vienas "geras" krikščionis. Pridėjus prie to dar smurtą mokyklose, brangių elektroninių instrumentų daužymą universitetuose, miestų deginimą, viešųjų įstaigų sprogdinimą, krautuvių plėšimą, gąsdinančią narkotikų epidemiją, panieką autoritetui, tai ir turėsime apytikrį dorinio nuosmukio vaizdą.

     Visi šie suminėti faktai rodo žmonių savanaudiškumą ir perdėtą savimeilę. Yra tačiau kitos rūšies simptomų, už kurių slepiasi ideologinis bei vertybinis chaosas. Šie simptomai apreiškia daug pavojingesnes tautos ar žmonijos žaizdas. Paminėsime keletą tos ideologinės ligos apraiškų. Katalikiškos kolegijos profesorius prisikabinęs ant savo raštinės durų paveikslą, rodantį didžiulę kaukuolių krūvą su užrašu: "Amerikos demokratija". Žymiam filosofui (A. J. Ayer) moralinis sprendimas neišreiškia nei gėrio, nei blogio; nei tiesos, nei klaidos, o tik subjektyvinį kalbėtojo stovį. Pasakymas "tu pavogei pinigus" reiškia nei daugiau, nei mažiau, o tik kalbėtojo nepritarimą. "Aš nemanau, kad yra leista nubrėžti linijas tarp gėrio ir blogio", teigia Amerikos aukščiausiojo teismo teisėjas (J. Douglas). "Gyvybė ir taika yra galutinės vertybės", sugestijuoja Jungtinių Amerikos Valstybių senatorius (William Fulbright). "Geriau raudonas, negu lavonas" taip pat reiškia moralę, kurios aukščiausia vertybė yra biologinis išlikimas. Labai taikliai mūsų filosofas J. Girnius pastebi: "Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi". Vakarų žmogui jau darosi nebeaišku, nei dėl ko gyventi, nei už ką kovoti. Iš tikrųjų, jei nėra objektyvaus masto, kuriuo būtų galima atskirti gerą veiksmą nuo blogo, tiesą nuo klaidos, jei pacifistinis taikos vertinimas pavirsta į nihilistinį nieko nevertinimą, tada nebegalima atskirti pavergtojo nuo pavergėjo, užpultojo nuo užpuoliko, kovos už laisvę nuo brutalių žudynių.

     Pravėrę Bažnyčios duris, pastebėsime ir joje daug suirutės. Apie ją nemažai rašoma ir lietuvių spaudoje (pvz. dr. A. Maceina "Tėviškės Žiburiuose"). Linksniuojamos katalikų dvasiškių ir vienuolių vedybos, vieši pasisakymai prieš vyskupus ir net prieš popiežių, liturginiai išsišokimai, opozicija, prielankumas komunizmui ir t.t. Šalia šių nusižengimų drausmei, pradeda rodytis vis daugiau nukrikščionėjimo žymių. Pvz. dažnai sutiksi studentų (taip pat ir katalikiškose kolegijose), kurie save laiko "buvusiais katalikais". Tik apie 50% katalikų studentų dalyvauja sekmadieniais mišiose. Šių metų statistika parodė, kad Baltimores katalikiškųjų gimnazijų 30% mokinių nelanko sekmadieniais bažnyčios. Kalėdinis studentų laikraščio numeris katalikų kolegijoje nė vienu žodžiu nepriminė Kristaus gimimo šventės. Jis būtų galėjęs būti išspausdintas ir Maskvoje. Tos pačios kolegijos studentai reikalauja, kad mergaitėms būtų leista pasilikti berniukų bendrabutyje per visą naktį, tada jie būsią naktimis labai ramūs.

     Katalikų Bažnyčios prieauglis praėjusiais metais buvo pats mažiausias per paskutiniuosius dvidešimt penkerius metus. Sakoma, kad apie 1% protestantų pastorių ir apie 4% katalikų kunigų Amerikoje kasmet pasitraukia iš pareigų. Katalikų vienuolės bėga dar didesniais būriais. Per paskutiniuosius ketverius metus beveik 1000 katalikiškųjų pradžios mokyklų buvo uždaryta dėl pinigų stokos. Dosnumas bažnyčiai labai sumažėjęs. Visos krikščioniškosios bažnyčios, neišskiriant nė katalikų, galvotrūkčiais metasi į socialinį politinį aktivizmą. Visos jos nori būti žemės druska. Tuo tarpu 75% Gallupo instituto apklausinėtų amerikiečių mano, kad religija praranda įtaką Amerikos gyvenimui. Koks tragiškas paradoksas!

     Pasižiūrėję į šiandieninio moralinio gyvenimo šešėlius, dabar paieškokime dorinio atgimimo prošvaisčių. Pasekę doros vystymąsi istorijoje, rasime pagrindo ir optimizmui. Dorinis jautrumas senovėje buvo kitoks. Dar ir šiandien sutiksime primityvių genčių, kurių sūnūs užmuša senus savo tėvus, išsivedę į mišką. Yra tautelių, kur svečiui nakčiai atiduodama žmona ar duktė. Ne taip jau seniai anglai panaikino našlių deginimą Indijoje. Žydų ir krikščionių patriarchas Abraomas savo žmoną "paskolino" Egipto kunigaikščiui. Saliamonas turėjo didžiulį pagoniškų gražuolių haremą. Mozė negailestingai išskerdė visus, kurie buvo apkaltinti stabmeldyste. Žydai, Dievo išrinktoji tauta, grįžę iš Egipto, užėmė miestą ir išžudė visus gyventojus. Platonas, didžiausias senovės filosofas, vergiją ir pederastiją laikė visai normaliu dalyku. Kryžiaus karų dalyviai ramia sąžine kabino skaistybės diržus namie pasilikusioms žmonoms. Tie patys kryžininkai sunaikino Konstantinopolį, patį gražiausią to meto miestą pasaulyje. Inkvizicija taip pat nerodo ano meto moralinio jautrumo. Vargu ar kas iš dabartinių krikščionių drįstų šiandien tiesą ginti ir skleisti prievarta. Nepaisant nuostabios filosofinės ir teologinės sintezės, kažin ar kas šiandien susižavėtų religija persunktu niūrių viduramžių eternizmu. Anuomet dar aštresni paradoksai kryžiavosi krikščionio gyvenime. "Religinė ekstazė keistai siejosi su žiaurumo aistra: su lygiu entuziazmu buvo dalyvaujama ir religinėse procesijose, ir viešose egzekucijose" (J. Girnius). Religija buvo ir aukštinama, ir profanuojama (pvz. atlaidų leidimas loterijon). Žadinama privati išmalda vargšams, bet nekreipiama dėmesio į katedrų ir pilių šešėlyje klestintį skurdą. Anuomet žmogus privalėjo tarnauti institucijoms, o ne institucija žmogui. Vos prieš šimtą metų daugumui katalikų demokratija atrodė "politinė bedievybė" (J. Girnius). Grigalius XVI sąžinės laisvę pavadino maru ir pamišimu. O II Vatikano susirinkimas ją pavadino neliečiama individo teise.

     Praeities perspektyvoje kai kurios dabartinės etinės prošvaistės rodosi labai šviesiom spalvom. Suminėtina pvz. tolerancija, pastangos sumažinti skurdą ir ligas pasaulyje, bandymas pasiekti rasinę lygybę, autentiškas pacifizmas, noras reformuoti institucijas asmens gerovei, siekimas švietimą padaryti visiems prieinamu. Tai vis šviesūs pragiedruliai šiandienos rūkuose. Pagaliau pasišalinimas iš formalaus priklausymo religinei bendruomenei ne būtinai reiškia moralinį nuosmukį. Pastebėta, kad jaunimas pradeda mestis į vadinamąsias mistines grupes, primenančias ankstyvųjų amžių vienuolius. Ar tai nėra ženklas, kad Bažnyčios nesugebėjo pasotinti jų religinio alkio? Ar ne laikas ir bažnytinėms bendruomenėms formalų organizuotumą ir šablonišką ritualizmą pakeisti autentiška, krikščioniška mistika? Atrodo, kad religinis jaunimo ilgesys nėra miręs. Gal tik mes nesugebame į jį prakalbėti. Kur tik pvz. pasirodo garsus teologas ar filosofas, salė užsikemša klausytojais. Atidžiai sekamos jų mintys, gyvai su jais diskutuojama. Tokio reiškinio nebuvo pastebėta, sakysime, prieš 5-7 metus. Pernai šiaurės vakarų valstybinėj kolegijoj buvęs apklausinėjimas, regis, šia prielaidą bus patvirtinęs. Iš 2000 į anketą atsakiusiųjų studentų beveik visi tiki į Dievą. Beveik visi nori daugiau religijos, daugiau laiko praleisti šeimoje, glaudesnio bendravimo su tėvais. Panašių balsų vis daugiau ir daugiau pasigirsta taip pat ir lietuviškojo jaunimo tarpe. Ir jie pasisako prieš katalikiškų organizacijų suplokštėjimą, ir jie ieško prasmingesnio bei turiningesnio žmogiško gyvenimo. Hipių protestą prieš vakarų materializmą taip pat reikia laikyti pozityviu reiškiniu.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

     Straipsnį pradėjome klausimu, ar dabarties maišatis veda į etinį atgimimą, ar į nuosmukį. Atsakymo beieškodami, aprašėm tris pagrindinius moralinio gyvenimo laipsnius: instinktyvinį, humanistinį (natūralų, paremtą protu) ir krikščioniškąjį. Matėme, kad pirmojoj pakopoj vyrauja baimė, antrojoj — protas, o trečiojoj — meilė. Bręstantis žmogus ir žmonija stengiasi tuos slenksčius pereiti. Tačiau perėjimas gali būti ramus ir lengvas arba audringas ir skaudus. Kurią iš tų galimybių individas ar bendrija pasirinks, priklausys nuo autoriteto ir individo santykių. Romos krikščionybėje šis keitimasis reiškiasi gana aštrokom formom, nes per ilgai jos "viščiukai" buvo laikomi po paternalizmo sparnais.

     Pasikeitimai Bažnyčioje yra viso pasaulio evoliucijos dalis. Bažnyčia čia pasirinkimo neturi. Istorijos vyksmo nesustabdysi. Jei kas tai bandytų, būtų nuo istorijos kelio nušluotas (šis dėsnis tinka ir komunizmui). Taigi visuotinis vakarų žmogaus veržimasis į laisvę tapo ir krikščionio dalimi. Ir jis nori pats apsispręsti už gėrį ar už blogį, už Dievą ar už velnią. Iš tiesų, jam Tvėrėjas tokią galią ir buvo davęs. Šis veržimasis personalizmo link sukėlė daug maišaties ir pasaulyje, ir krikščionybėje. Atleidus autoriteto varžtus, metamasi ir pažangos, ir atžangos pusėn. Toks sąmyšis yra kiekvieno staigaus pasikeitimo neišvengiama dalis. Nauja statyba be šiukšlių ir griuvėsių neapsieina. Neapsieina be jų ir krikščionybė. Už tų šiukšlių ir griuvėsių pamažu rodosi ir naujo pastato siluetas. Tiesa, tai tik smaigalys, dar labai ribotas, vienpusiškas ir silpnas. Bet jis, lyg žibintas, rodys masei kelią. Jo likimas priklausys nuo krikščionių pastangų, ne tik nuo Dievo apvaizdos.

     Lygindami kai kurias praeities dorines apraiškas su dabartimi, nenorime smerkti praeities. Į istorinius veiksmus reikia žiūrėti istorijos perspektyvoje. Negi juoksies iš kūdikio, kad jis kūdikiškai elgiasi? Negi smerksi vaiką, kad jis vaikiškai galvoja? Minėjome praeitį, norėdami parodyti etinės žmonijos sąmonės vystymąsi. Turint tai galvoje, bus lengviau suprasti dabartį ir pažiūrėti į ateitį. O dabarties krikščionis neklausys auksinę praeitį apverkiančių raudų nei dabarties klaidas aprašančių aimanų. Šiandieninis k ikščionis ieško pranašų, kurie parodytų naują Jeruzalę ir drįstų jį ten vesti. Šiandieninis krikščionis ieško protų, kurie mokėtų skaityti laiko ženklus. Kažin ar laiko ženklai per šiandieninę maišatį ir nekviečia mūsų į krikščioniškosios moralės pakopą geresnei Dievo ir žmogaus tarnybai?