JUOZAS MASILIONIS
Katalikų Bažnyčia savo esme yra tarptautinė. Jai neturėtų rūpėti nei lietuvybės, nei lenkybės, nei airiškumo išlaikymas, o tik tikybinių ir moralės tiesų mokymas. Tai teorija. Ir ši teorija liktų gyvenimo tiesa, jei jos skelbėjais būtų angelai, o ne žmonės, priklausą kuriai nors tautai ir kalbą kuria nors kalba. Arba kad tikybinių ir moralės tiesų skelbėjai turėtų apaštalų, gavusių Šv. Dvasią, galią: jie kalbėtų tokia kalba, kurią geriausiai moka arba kuri jiems labiausiai patinka, o klausytojai girdėtų savąja kalba. Tada nekiltų jokių problemų.
Iš tikrųjų vaizdas visai kitoks. Tiesa, kad Katalikų Bažnyčia yra tarptautinė, skiriama visoms tautoms, betgi ir taip pat tiesa, kad ją reikia skelbti tam tikra kalba. Jei tikėjimas skelbiamas žmonių vartojama gimtąja kalba, tai jau tuo pačiu stiprinamas ir jų tautiškumas, tautinė savigarba; jei svetima kalba, jau tuo pačiu pažeminama gimtoji kalba ir iškeliama tikėjimo skelbėjo vartojama.
Todėl praktikoje pasidaro ne Bažnyčios santykis su bet kokia tauta, o jos tarnų, jos mokslo skelbėjų santykis. Užtat tiksliau kalbėti ne apie "Bažnyčią ir lietuvybės išlaikymą", o apie "Kunigus ir lietuvybės išlaikymą".
Beveik visų tautų literatūra prasideda religiniais raštais, religinėmis knygomis. Ne išimtis ir lietuviai. Pirmąsias knygas gamino protestantų kunigai ar dar į juos besiruošią — Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, katalikų — Daukša ir Širvydas. Atimk visą tą religinę literatūrą, pagamintą 16, 17 ir 18 a. kunigų, ir nebeturėsi labai vertingų lietuvių kalbos paminklų. Gerai, kad 16 a. pabaigoj ir 17 a. pradžioj turėjom šviesų žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, gerai kad 19 a. pradžioje turėjome kitą šviesų vyskupą Juozapą Arnulpą Giedraitį, kuris pats vertė Šv. Raštą į lietuvių kalbą, ragino kunigus steigti parapines mokyklas, rašyti joms vadovėlius. Geriausia, kad 19 a. viduryje turėjome vyskupu lietuvybės ąžuolą Motiejų Valančių. Jis savo pečiais atlaikė didžiausius lietuvybei pavojus.
"Jei Mindaugas davė pradžią politinei ir militarinei Lietuvos valstybei, o Vytautas sustabdė ilgaamžę kryžiuočių invaziją, tai vyskupas Valančius, pastodamas kelią rusiškajam genocidui, ne tik apsaugojo tautą nuo dvasinio sunaikinimo, bet tuo pačiu padėjo tvirtus pamatus bręstančiam tautiniam atgimimui" (D. Velička, Liet. lit. II d. 261).
Buvo betgi ir antroji medalio pusė. Krikštą gavome iš lenkų. Jie ilgai tikėjimą skelbė ne žmonių mokamąja kalba, vadinasi netarnavo lietuvybei, o ėjo prieš ją. Prieš gimtosios kalbos mindžiojimą stoja jau mūsų minėtas kan. Daukša savo garsiaisiais žodžiais, kad "ne žemės derliumi, ne drabužių įvairumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą". O savosios kalbos išlaikymu nesirūpino net taip mūsų gerbiamas Vytautas, nes jo kanceliarija kalbėjo ir rašė gudiškai, lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai, bet ne ta kalba, kuria kalbėjo tautos branduolys. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalba liko svetima ir seminarijose, ruošiančiose kunigus. Pačioje Žemaitijos širdy, Varniuose, iš tikriausių lietuvių padarydavo sulenkintus kunigus ir net vyskupus, kokiais buvo A. Baranauskas, Paliulionis, Cirtautas. Lenkinimo darbą tęsė ir iš Varnių į Kauną perkelta seminarija, kol ją, tapęs rektorium, atlietuvino Maironis. O tai buvo tik 1909 m. Nuo to laiko seminarija išleido patriotus kunigus, o prieš tai patriotiškai nusiteikę buvo išimtys, mažuma.
Pereinant į Amerikos gyvenimą, tenka pasakyti, kad ir čia turėjome dvejopų kunigų. Pirmieji kunigai, pradėję steigti čia lietuviškas parapijas, kaip kun. Burba, Kriaučiūnas ir eilė kitų, patys gimę dar pavergtoje caristinėje Lietuvoje, pilni lietuviškos dvasios, darbavosi katalikybei ir lietuvybei. Iš jų paminėtini kun. Milukas, daugelio liet. knygų leidėjas, kun. Savukynas, kazimieriečių steigėjas, kun. Karalius, prel. Balkūnas, prel. Albavičius ir daug daug kitų, kurių nuopelnų lietuvybės išlaikyme Amerikoje niekas negali nuneigti.
Betgi ir čia, kaip ir kadaise Lietuvoje, yra ir antroji medalio pusė. Ir reikia suprasti, kaip ta tamsioji pusė atsiranda. Daugumas jų yra jau čia, Amerikoje, gimę, čia mokęsi, čia seminarijas baigę. Jei kadaise turėjom Lietuvoje sulenkintus kunigus, tai čia turim suamerikietintus. Iš vardo lietuviai, bet dvasioje daugelis jau ne. Jiems jau mielesnė anglų kalba, nors dar pakankamai ir lietuviškai moka. Padėtis dar buvo pakenčiama lietuviškose parapijose, kol pamaldoms buvo vartojama tarptautinė lotynų kalba: mišios visur vienodos, o pamokslo jei ir nesupratai, tiek to. Dabar jau nei pamokslo, nei mišių nebesupranti ne sava kalba. O sava kalba lietuviškose parapijose jau beveik visur podukros vietoje.
Grynų lietuviškų parapijų nebeturime. Visur daugiau ar mažiau mišrios, angliškosios persveria ar skaičiumi, ar laiko patogumu. Nenorima vaikų lietuviškai katekizuoti, neleidžiamos tada lietuviškos mišios, neva kad nebūtų ardoma vienybė. Mano išmanymu, mišrioje parapijoje, kokiomis dabar yra vadinamos lietuviškosios, kol jos tokiomis vadinasi, pirmenybė turėtų būti lietuvių kalbai, arba mažių mažiausia lygybė, arba proporcingas patarnavimas. Jei tokiose parapijose 99 nori prieiti prie pirmosios Komunijos lietuviškai, o 1 angliškai — arba priešingai — geras parapijos ganytojas turėtų abiems lygiai patarnauti. Tada jis bus tikras kunigas. Juk ir gerasis Ganytojas, palikęs 99, ėjo ieškoti vienos. O dabar jau neieškoma nei dviejų, nei dviejų dešimčių avių, jei tik jos kalba ne angliškai, o lietuviškai. Tokiu būdu dirbamas nutautinimo darbas ir kenkiama katalikybei.