Spausdinti

Gerbiamas Redaktoriau,

     Turiu keletą labai opių klausimų:

     1.    Lietuviškoje išeivijoje sklinda žinios, kad katalikų tikėjimas norimas padaryti panašus į žydų ar protestantų tikėjimą.

     2.    Tėvai Jėzuitai prieš keletą metų išleido labai gerą mišiolą, kurį tuoj įsigijau ir iki šiol juo naudojuosi. Girdėjau, kad dabar išleistas kitas mišiolas. Kažin ar vertėtų taip dažnai juos leidinėti? Ar nebūtų geriau palaukti, iki galutinai bus nustatytos mišių ceremonijos?

     3.    Teko matyti, kad kai kur, ypač jaunavedžiams, duodama komunija abiem pavidalais — duonos ir vyno. Kažin ar tai yra higieniška, kai visi geria iš tos pačios taurės?

     4.    Kai kuriose bažnyčiose mišių metu žmonės sveikinasi. Sako, kad gal bus įvestas paprotys ir bučiuotis. Ar tai ne keista? Prie ko visa tai gali privesti?

     Būčiau dėkingas, jeigu į šiuos klausimus "Laiškuose Lietuviams" atsakytumėte. Manau, kad jie įdomūs ne tik man, bet ir kitiems.

Su pagarba B. B.

Gerbiamasis,

     Jūsų klausimai yra gana aktualūs, dabar daug kas juos kelia. Pasistengsime trumpai paaiškinti.

     1. Nors po II Vatikano Susirinkimo yra įvesta daug reformų į liturgiją, bet joje jokio "sužydinimo" ar "suprotestantinimo" nėra. Apie šių reformų motyvus ir priežastis jau esame rašę, tad čia nekartosime. Tos reformos įvestos dėl to, kad žmonėms liturgija būtų prasmingesnė ir suprantamesnė. Pagrindiniai mūsų tikėjimo dėsniai yra tie patys, jų niekas nekeitė ir nekeis, nes jie yra paties Kristaus paskelbti. Įvairūs disciplinariniai nuostatai yra Bažnyčios įvesti. Kaip ji juos įveda, taip gali ir keisti, kai yra reikalas. Bažnyčios gyvenimas negali būti amžiais sustingęs, jis turi eiti ir keistis su besikeičiančiais laikais.

     Gandai, kad katalikai artėja prie žydų ar protestantų gal kyla dėl to, kad II Vat. Susirinkimas kalbėjo apie ekumeninį sąjūdį, apie bendravimą su kitomis tikybomis, apie visų krikščionišką meilę. Tačiau reikia gerai įsidėmėti, kad, bendraujant su kitomis tikybomis, mums nėra reikalo atsisakyti savo pincipų ir savo tikėjimo dėsnių. Jeigu mes savo tikėjimo atsisakytume ir priimtume kitą, tai čia nebūtų joks bendravimas, o tik savo tikėjimo pakeitimas kitu.

     2. Tikrai yra nemalonu, kai vos prieš keletą metų išleistas mišiolas jau laikomas pasenusiu. Bet kito mišiolo tikintiesiems dar nėra. Romoje yra išleistas nepilnas mišiolas kunigams, o Putname kas mėnesį leidžia mažas knygeles žmonėms, kuriose yra sekmadieninių mišių kintamosios dalys. Pilno lietuviško mišiolo dar neturime ir, tur būt, negreit jį turėsime. Minėtas Romoje išleistas kunigams mišiolas yra dar gana netobulas. Reikia tikėtis, kad, leidžiant jo antrąją laidą arba ruošiant pilną mišiolą, tie netobulumai bus pašalinti, peržiūrint vertimą ir į talką pasikviečiant kokį nors gerą kalbininką ir stilistą.

     Šias problemas jaučiame ne tik mes, bet ir kitos tautybės. Paskelbus liturgines reformas (o jos buvo skelbiamos dalimis), tuoj buvo norėta įvesti tikinčiuosius į naują liturgiją, tad buvo ruošiami mišiolai ir kiti liturginiai leidiniai. Darbas dažniausiai būdavo atliktas paskubomis. Tad suprantama, kad toks darbas negalėjo būti tobulas. Atrodo, kad dabar jau bent didesnių pakeitimų nebus, tad bus galima galvoti apie mišiolų išleidimą ir kunigams (mišių atnašavimui), ir žmonėms, dalyvaujantiems mišių aukoje.

     Gaila, bet iki šiol mes, lietuviai, nepakankamai rimtai į šį klausimą žiūrėjome. Galima sakyti, kad beveik niekad neturėjome geros liturginės komisijos. Tiesa, dar esant gyvam vysk. Braziui, buvo šiaip taip sulipdyta liturginė komisija, bet joje labai trūko ir kalbininko, ir stilisto. Negalime mes pasigirti, kad daug turėtume ir Šv. Rašto specialistų. Romoje išleistas mišiolas buvo paruoštas labai paskubomis, beveik "partizaniniu" būdu. Gaila, kad jame be kitų įvairių netobulumų yra sugrįžta ir prie kai kurių senų išsireiškimų, kurie buvusios liturginės komisijos buvo pakeisti ir Romos patvirtinti.

     3. Pirmaisiais amžiais komunija paprastai buvo duodama abiem pavidalais. Paskui, praktiškais sumetimais, buvo vartojama tik duona — ostija. Dabar vėl norima bent iš dalies grįžti prie pirmųjų amžių papročio. Kai kuriais atvejais yra leidžiama tikintiesiems priimti komuniją abiem, duonos ir vyno, pavidalais.

     Pirmiausia reikia neužmiršti, kad kiekvienu atveju yra priimamas tas pats Kristus, nesvarbu ar komuniją priimsi duonos, ar vyno, ar abiem pavidalais. Problemą gali sukelti tik priėmimo būdas. Paprasčiausias ir natūraliausias būdas būtų visiems gerti iš tos pačios taurės, bet, kaip klausime minėta, toks būdas atrodo nehigieniškas ir neestetiškas, išskiriant tuos atvejus, kai komunijos eina tik kokia nedidelė draugų grupelė arba jauna-vedžiai. Vartoti šaukščiuką taip pat nebūtų geriau. Tad, duodant komuniją abiem pavidalais didesnei grupei, telieka gal vienintelis būdas — įmerkti ostiją į konsekruotą vyną ir duoti priimantiems.

     4. Jau ir pirmiau iškilmingose mišiose prieš komuniją kunigas apsikabindavo diakoną ir sakydavo: "Pax tecum — ramybė tau!" Paskui ir kiti mišių tarnautojai vienas kitam tokiu pat būdu linkėdavo ramybės. Tai yra gražus ir prasmingas paprotys. Tuo būdu norima parodyti, kad mes visi esame broliai, visi esame vienas su kitu taikoje ir ramybėje. Dabar norima, kad visi mišių dalyviai vienu ar kitu būdu vienas kitam pareikštų tą broliškumą ir taiką. Tai yra tikrai gražu ir prasminga, bet čia vėl susiduriame su praktišku šios ceremonijos atlikimu. Gal ir čia sunku išgalvoti gerą, visiems priimtiną, estetišką būdą. Paprasčiausia būtų vienas kitam paduoti ranką. Ne visiems tai patinka. Neteko girdėti, kad kur nors būtų bučiuojamasi, nors rusai jau nuo senovės Velykų metu bučiuojasi. Nemanome, kad į mūsų bažnyčias būtų įvestas pasibučiavimas. Priežastys kiekvienam aiškios.

Redakcija