Spausdinti

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

     Seniai širdyje nešioju susikaupusius klausimus, tai dabar drįstu prašyti, kad paaiškintumėte. Gal ir kitiems skaitytojams tai bus naudinga.

     Nuo mažų dienų man vis buvo skiepijama, kad meluoti galima, tik kad nebūtų artimui kokios nors medžiaginės ar dvasinės skriaudos. Tad esą galima meluoti pasakose, balandžio pirmosios juokuose, o ypač tada, kai koks nors šnipas teiraujasi apie slaptus valstybės reikalus. Bet jau senokai teko klausytis vieno pamokslininko, kuris, atrodo, be jokių išimčių draudė meluoti.

     Tas pats pamokslininkas mane visiškai sumaišė, sakydamas, kad nuodėmės prieš Šv. Dvasią niekad nebus atleistos. Čia man visiškai nesuprantama. Juk mes kalbame: "Tikiu nuodėmių atleidimą", o taip pat ir Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams davė galią atleisti nuodėmes, sakydamas: "Kam nuodėmes atleisite, bus atleistos". Tas pamokslininkas plačiau šio klausimo nepaaiškino, taip pat neteko nė knygose apie tai skaityti, tad laukiu Jūsų paaiškinimo.

Susirūpinusi Aleksoto Žibuoklė

Mieloji Aleksoto Žibuokle,

     Apie melą jau buvo "Laiškuose Lietuviams" rašyta prieš daugelį metų. Gal Jūs tada dar jų neskaitėte, o gal užmiršote. Keliais žodžiais į šį klausimą atsakyti neįmanoma, reikia platesnio paaiškinimo, tad apie melą paruošime platesnį straipsnį, o čia atsakysime tik į antrąjį Jūsų klausimą apie nuodėmes prieš Šv. Dvasią.

     Kad nuodėmės prieš Šv. Dvasią nebus atleistos, tai apie tai mini trys evangelistai: Matas, Morkus ir Lukas. Matas ir Morkus plačiau aprašo aplinkybes, kuriose Kristus šiuos žodžius ištarė. Kai jis gydė ligonius, išvarinėjo piktąsias dvasias ir atleidinėjo žmonėms nuodėmes, fariziejai pradėjo murmėti ir piktžodžiauti, kad Kristus šiuos darbus atliekąs piktosios dvasios galia. Jie sakė, kad jis išvarąs velnius per Belzebubą, velnių vyriausiąjį. Tada Kristus ištarė tuos žodžius, kad nuodėmės prieš Šv. Dvasią nebus atleistos.

     Mes žinome, kad įvairūs stebuklai ir nuodėmių atleidimas yra vykdoma Šv. Dvasios galia, o fariziejai tai priskyrė velniui. Šis jų piktžodžiavimas buvo nuodėmė prieš Šv. Dvasią. Kaip jiems tokia nuodėmė galėtų būti atleista, kad jie atleidimo visiškai neprašo, mano, kad Kristus čia yra bejėgis, o jeigu jis ką padaro, tai padaro piktosios dvasios galia. Tad tokios nuodėmės neatleidimas priklauso ne nuo Dievo, bet nuo paties žmogaus — žmogus to atleidimo neprašo, nenori, nes jį laiko piktosios dvasios darbu. Bet, be abejo, jeigu tokie žmonės paskui susiprastų, apsigalvotų, už tas savo nuodėmes gailėtųsi ir prašytų atleidimo, tai Dievas ir atleistų, nes nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jeigu žmogus gailisi ir prašo atleidimo.