HENRIKAS ŽEMELIS

     Jau kelinti metai lietuvių visuomenėje vyksta gyvos diskusijos ir ginčai dėl ryšių su Lietuva palaikymo reikalingumo. Šiuo klausimu nuomonės žymiai skiriasi ir ginčai kartais pasiekia labai aštrų pobūdį, pavirsdami eiline demagogija ar patriotizmo matavimu, nes ginčijamasi ne dėl klausimo esmės, bet dėl klaidingų ar nesuprastų tvirtinimų bei išvadų. Patriotinė gražbylystė, šauksmai ir nepagrįsti apkaltinimai — tai dažniausiai vartojami argumentai.

     Ką nors apkaltinti komunistu, siekiančiu bendradarbiavimo su okupantais ar jų agentais, arba apšaukti laisvės kovos išdavikais — nėra jau toks sunkus darbas, bet vis tiek klausimo neišsprendžia ir nieko neįtikina, kad iš tikrųjų visi tie, kurie vienu ar kitu būdu siekia su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis ryšių, susitikimų, apsilankymų, pasikeitimų ir paramos, yra tokie, kaip anie, save pasivadinę patriotais, juos apšaukia.

     Tos visos kontroversijos jau pradeda peržengti bet kokių rimtų diskusijų ribas. Jos sukelia ne tik susirūpinimą, bet iššaukia ir šypsnį, kai pvz. vadinamieji veiksniai, užuot atlikę savo tiesioginius uždavinius, pradeda piliečiams įsakinėti, į kokį koncertą ar kiną eiti, su kuo galima susitikti, o su kuo ne, arba save pasivadinusieji tarptautinės teisės žinovais aiškina, kad, girdi, susitikus su iš anapus atvykusiu asmeniu, JAV automatiškai atšauks mūsų pasiuntinybės pripažinimą. Tokie gąsdinimai tiktų feljetonams, o ne rimtoms diskusijoms.

PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS

     Tų ginčų įtampai didėjant ir visokiems kraštutinumams imant viršų prieš sveiką protą ir logiką, verta bent trumpai pažvelgti į mūsų tarpusavio santykių ir galvojimo evoliucinį procesą, kuris, palikus gimtąjį kraštą, palaipsniui tolo nuo realybės ir visą mūsų visuomeninę bei politinę veiklą paženklino energijos ir lėšų eikvojimu nerealiems planams ir veiksmams vykdyti. Mes palaipsniui pradėjome maišyti sąvokas, nesusikalbėti pagrindiniais klausimais, sirgti priešų apsupimo liga iki tokio laipsnio, kad pasidarė visiškai neįmanoma vesti protingą ir faktais pagrįstą dialogą.

S. Mercedes  Prie vandenyno

     Priežasčių buvo daug ir jos prasidėjo nuo tos dienos, kai mes buvome priversti palikti Lietuvą ir prieš savo norą pasirinkti emigrantų gyvenimą, kurio visiškai nepažinome ir nenumatėme, kokie sunkumai mūsų laukia ateityje. Psichologinis persilaužimas ir susigaudymas įvykių realybėje kiekvienam, netekusiam savo krašto, asmeniui yra be galo sunkus, skausmingas ir daug protinių bei fizinių pastangų reikalaująs veiksmas, ypač kai jis nesugeba savęs įtikinti, kad mes esame politiniai emigrantai ne dviems ar trims mėnesiams, kaip Vokietijoje mūsų politiniai pranašai skelbė, ir ne dešimtmečiui, bet gal visam gyvenimui. Dėl šios priežasties praradome realybės pajautimą ir nemokėjome įvertinti naujų sąlygų nei prie jų prisitaikinti.

     Mūsų politiniai veiksniai tą padėtį dar pablogino, nes jie nuo pirmųjų emigracijos dienų pasidarė didžiausiu ginčų objektu. Užuot vadovavę pasimetusiai visuomenei ir nurodę naujus uždavinius, jie pradėjo visą savo veiklą grįsti partiniais ginčais, atstovavimais, tęstinumais, kompetencijų pasisavinimais ir kitomis ambicingomis užmačiomis, nieko bendra neturinčiomis su pagrindiniais laisvėje gyvenančių lietuvių siekimais.

     Juk Vliko bėdos ir prasidėjo nuo to, kai jis, atsidūręs emigracijoje, neprisitaikė prie naujų sąlygų, o stengėsi būti vyriausiuoju tautos organu su partijomis, seimais, vyriausybėmis ir t. t. Tuo būdu pamažu buvo sudaryta pradžia didėjančiai prarajai tarp ateinančios kartos ir tos visuomenės dalies, kuri gyveno praeitimi ir kurios laikrodis buvo sustojęs prieš 25 metus. Jau ir pasirinkimas žodžio "kova" ilgainiui pasidarė pretekstu nesusipratimams, nes kiekvienam darėsi aišku, jog čia nėra pilna žodžio prasme kova, o tik laisvėje gyvenančių lietuvių pastangos padėti priešo užimtam kraštui.

     Taip pat pasaulio politinė padėtis ir II-jo pasaulinio karo pabaiga su savo politinėmis ir teritorinėmis pasekmėmis turėjo įtakos mūsų galvosenai ir laikysenai, nes mes neturėjome nė mažiausio supratimo, kokia linkme vystysis pokarinė politika, priešingai — tikėjome stebuklui, kad kažkas pasuks istorijos ratą atgal mums pageidaujama linkme.

     Tuo pačiu metu, vykstant tai visuomenės diferenciacijai, keičiantis supratimams bei didėjant nuomonių skirtumams, į visokias veiklos viršūnes iškilo asmenys, kuriems nekompetentingumo žodis būtų per švelnus. Visokie buvę raštininkėliai, paštininkai, viršaičiai ar vargonininkai pradėjo duoti toną mūsų visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui. Su jais ne tik susikalbėti buvo neįmanoma, bet pradėjo trūkti paprastos minties komunikacijos — vieni nesuprato, ką kiti įrodinėja, tvirtina ar neigia, pvz. kad ir ryšių su Lietuva klausimu.

     Taip mums besiginčijant, kartais net nežinant dėl ko, dažniausiai užsidarius lietuviškuose getuose ir ten sprendžiant karo bei taikos problemas, ne visai žinant, kur tas pasaulis politiškai ir kariškai dabar stovi, kokia yra padėtis dabartinėje Lietuvoje ir kokie ten yra įvykę pasikeitimai — mūsų visuomenė buvo užklupta naujų problemų, galimybių ir pavojų, visiškai nepasiruošus tų problemų spręsti.

     Tokiose aplinkybėse iškilo mūsų minėtas ryšių su Lietuva klausimas, kuris kai kurių veikėjų bandomas perstatyti, kaip likiminis lietuviškosios emigracijos apsisprendimas: ar už laisvės kovą, ar už tautos prievartos pripažinimą ir įteisinimą. Visai panašiai, kaip dar Vokietijoj išleistas "Kryžių" romanas buvo sukėlęs panašius ginčus: ar į Maskvą, ar į Romą...

NE BENDRADARBIAVIMAS, O RYŠIAI

     Pradžioje norėtųsi pasisakyti dėl šio klausimo terminologijos. Visi tie, kurie yra priešingi bet kokiems ryšiams su Lietuva, primeta savo oponentams "bendradarbiavimo" terminą. Girdi, jie siekia bendradarbiavimo su krašto pavergėjais. Iš tikrųjų, niekas to žodžio nevartoja ir niekas to bendradarbiavimo nesiekia. Čia tik eina kalba apie ryšius, apie santykius įvairiomis formomis ir, jei galima, apie tų santykių plėtimą su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis — su mūsų tėvais, broliais, seserimis, atseit, su mūsų gimtuoju kraštu. Tai kiekvieno lietuvio natūrali teisė ir pareiga — padėti ir susisiekti su savo broliais, ypač kai jie gyvena svetimųjų užimtame krašte, kur įvairūs neprašyti Maskvos įgaliotiniai bando nurodinėti, ką jie turi skaityti, matyti, su kuo sustikti ar ką aplankyti.

     Mes, gyvendami laisvojo pasaulio pusėje, turime daug pirmenybių, didesnę judėjimo laisvę ir įvairių priemonių savo tikslams siekti. Tad šiuo klausimu mes turime rodyti iniciatyvą, turime būti ofenzyvoje, o ne priešingai — bėgti nuo brolio, nuo progų susitikti arba kažko bijoti, lyg mus, laisvus žmones, sutikęs koks nors iš anapus atkeliavęs pilietis, tegu ir komunistas, tuoj nuginkluotų, o mes, pakėlę rankas, pripažintume jam visas teises į mūsų gimtąjį kraštą.

     Kur yra baimė, ten toks pavojus atsiranda. Yra tokių ir mūsų tarpe, bet tai tokia mažuma, dėl kurios neverta kalbėti ir rezoliucijų rašyti. Visais laikais, visų okupacijų metais nuotrupų turėjome ir turėsime. Čia reikia griežtai skirti ryšių palaikymo klausimą nuo mūsų laisvės siekimo pastangų.

     Ir šia prasme mūsų vadinamieji veiksniai padarė klaidą, kai tuos du skirtingus dalykus sumaišė ir pradėjo šaukti suvažiavimus nerimtom rezoliucijom rašyti. Tos kompromituojančios rezoliucijos davė kaip tik priešingų rezultatų — ryšiai plinta, o veiksnių autoritetas mažėja, nes sąmoningoji visuomenės dalis pasijuto įžeista, kai jai buvo parodytas toks nepagrįstas nepasitikėjimas.

SKIRTUMAI IR RIBOTI PASIKEITIMAI

     Tie ryšiai neprasidėjo šiandien ar vakar. Po Stalino mirties, kai sovietai pradėjo pamažu atleidinėti varžtus, tada ir prasidėjo kontaktai — pradžioje laiškų rašymas, o vėliau milžiniška materialinė parama siuntiniais. Ir tada, kaip ir šiandien, niekas nelaukė įsakymo iš viršaus. Kai buvo leisti apsilankymai, metai iš metų turistų skaičius didėjo.

     Kokia linkme tas ryšių palaikymas plėsis, labai sunku spėlioti, tačiau, ste-bint ir analizuojant postalininę Sovietų Rusijos politiką krašto viduje, matosi, kad ir mažas, bet palaipsnis sovietų gyvenimo normalėjimas mums žinomų sąvokų prasme. Tiesa, ten dar nėra spaudos, žodžio ir tikėjimo laisvės, ten dar komunistų partija yra visagalis valstybės įrankis, ten dar tikima utopinėm Markso - Lenino idėjom, bet XX-tojo amžiaus technikos ir ekonomijos pažanga negali neturėti įtakos į Sovietų Rusijos gyvenimą. Toji įtaka ateina įvairiais keliais, ypač šiame technikos amžiuje, kai įvykiai beveik tuo pačiu metu matomi ir Maskvoje, ir Kaire, ir Melburne, ir Vašingtone.

     Jokia valstybė negali uždaryti visų langų — atsiranda plyšiai, ir šviesa ateina. Lygiai ir Sovietų Rusija negalės nuo tų išorės įtakų apsisaugoti. O viena iš tų priemonių laisvės idėjų sklidimui ir yra ryšių palaikymas bei plėtimas, o ne izoliacija ir įvairių barikadų statymas.

     Į tą ryšių palaikymo kompleksą turime žiūrėti realiai ir be jokių sentimentų, nes priešingoji pusė, be abejo, tą ryšių palaikymą nori išnaudoti savo tikslams. Tai labai aišku iš oficialios jų propagandos, pasikalbėjimų ir kitokios siunčiamos medžiagos. Jie nemėgsta skirti lietuvių tautos interesų nuo rusų, o mes tuos dalykus mokame labai gerai skirti. Mes gerai žinome, kad tie visi ryšiai dar yra vienpusiški, kaip amerikiečiai pasakytų "One Way Street". Mes gauname viską: knygą, laikraštį, plokštelę ir kitokią metai iš metų besikartojančią propagandą, o pasiųsti į Lietuvą nieko negalime. Jie vis dar bijo ir mūsų, ir Maskvos. Yra ir kitokių varžymų, pvz., nuvažiavus į Lietuvą, negalima aplankyti savo gimtosios vietovės, mat, kaip aiškina oficialūs asmenys, pasitaiko daug šnipų, lyg kiekvienas Lietuvos kaimas būtų apstatytas raketomis...

     Tai yra faktai, kurių niekas neginčija, bet tie faktai ne mažiau akis bado tiems tarpininkams Lietuvoje, kaip ir mums.

RYŠIAI IR LIETUVIŲ EMIGRACIJOS MISIJA

     Reikia neužmiršti, kad Lietuva yra ne čia, emigracijoje, bet ten, ir Lietuvos likimas bus sprendžiamas taip pat ten tų pačių lietuvių, kurie sugebės išlaikyti tautinę sąmonę ir laisvės troškimą, kurio nei metai, nei priespauda, nei persekiojimai negali užslopinti. Mes Lietuvai nereikalingi, bet Lietuva mums reikalinga, jei norime išlaikyti lietuvybę emigracijoje. Čia, kaip sunkiai sergančiam ligoniui, yra reikalinga nuolatinė kraujo transfūzija ir ją gali suteikti ne tušti žodžiai, bet gyva tautos dvasia, jos kūrybinė galia ir gimtojo krašto žemė.

     Ryšių su Lietuva palaikymas ir stiprinimas pasitarnauja taip pat pagrindinei laisvos lietuvių emigracijos misijai — išlikti lietuviais ir išlikti laisvais. Siekiant tų ryšių, neišvengiamai reikia turėti reikalų su tais tarpininkais, Maskvos patikėtiniais, kurie, kaip krautuvės svarstyklės, sveria, kiek vieniems ir kitiems galima duoti... duonos ir žaislų.

     Bet tie tarpininkai yra lietuvių tautos mažuma, o mūsų tikslas yra ne jie, o toji tautos dauguma, kuri po ilgų priespaudos ir izoliacijos metų rodo gyvastingumą, meilę ir tikėjimą ateitimi. Todėl, man atrodo, jau yra praėjęs laikas kalbėti apie ryšių palaikymo reikalingumą, bet reikia galvoti ir svarstyti, kaip juos plėsti, kad kuo didesnės abipusės naudos susilauktų lietuvis Lietuvoje ir išeivijoje.

     Mūsų pareiga būtų visomis priemonėmis ir visais keliais tas dirbtines užtvaras griauti, o ne visokiais šūkiais ir rezoliucijomis jas statyti ir save apgaudinėti.