idėjos ir Žmonės
JONAS JASAITIS
AR BENDRAUTI, AR NE?
Bendravimo ar bendradarbiavimo su Lietuva ir ten gyvnančiais lietuviais klausimas dar tebėra labai aktualus. Jis mus labiausiai skaldo ir silpnina. Apie tai jau įvairiuose laikraščiuose buvo nemaža rašyta. Deja, tie rašiniai dažniausiai būdavo persunkti neapykanta kitaip manančiam ir stengimasis įrodyti savo tezę abejotinos vertės argumentais. Manome, kad gal bus naudinga į šį klausimą iš dviejų priešingų polių pažvelgti, kad galėtume susidaryti, jeigu galima, teisingą vidurio nuomonę. Buvo prašytas Henrikas Žemelis parašyti straipsnį už bendravimą, o Jonas Jasaitis— prieš bendravimą. Čia ir dedame jų straipsnius, tikėdamiesi, kad į juos reaguos ir kiti skaitytojai, kad išsivystys naudingos ir kultūringos diskusijos, kurios gal duos šiek tiek daugiau šviesos šiam taip diskutuojamam klausimui.
Redakcija
Sovietams Antrojo Pasaulinio karo laimėjimo džiaugsmą temdė sovietinei okupacijai artėjant pasitraukusieji iš jų okupuotų kraštų. Vakariečių aiškus nusistatymas dėl grįžimo į Sovietų okupuotus kraštus leisti laisvai apsispręsti patiems iš tų kraštų pasitraukusiems ir sudarymas sąlygų, pirmiausia laikinam pagyvenimui ir vėliau emigravimui į kitus kraštus, sovietams tapo nenugalima kliūtimi pasitraukusiuosius prievarta susigrąžinti. Beliko tik veikimas į pasitraukusiųjų apsisprendimą, panaudojant visas Sovietams prieinamas priemones.
Kai vakarų valstybių specialios misijos iš sugriautos Vokietijos rinko savus piliečius, kad jiems padėtų grįžti į gimtines. Sovietų misijos važinėjo po stovyklas , ragindamos su pažadais ir net grasinimais pasitraukusiuosius grįžti į jų kilmės kraštus. Šių ragintinų tarpe buvo ir mūsų tautos dalis pasitraukusi iš savos žemės, antrąjį kartą Sovietams Lietuvą okupuojant.
KAD NEBŪTŲ LIUDIJANČIŲ
Nuo Sovietinės okupacijos iš Lietuvos pasitraukusieji okupuotos Lietuvos valdžios oficialiai buvo smerkiami: hitlerininkais, fašistais, karo nusikaltėliais ir visokiais kitokiais sovietinio režimo priešams pritaikintais vardais vadinami. Grįžti ragintojai giedojo kitokią giesmę. Kalbėjo, kad pasitraukusieji tėra tik keletos asmenų suvedžioti, kad jiems grįžus negresia joks pavojus, kad jie reikalingi iš karo griuvėsių atsistatančiam kraštui.
Kyla klausimas, kokia gi esminė priežastis vertė Sovietus dėti visas pastangas nuo okupacijos pasitraukusiesiems susigrąžinti, nežiūrint, kad pasitraukusieji buvo laikomi nusikaltėliais ir kraštui nevertingais?
Pirma, nuo sovietinės okupacijos pasitraukusieji tapo į laisvę išėjusiais liudininkais Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo, sovietinės okupacijos žiaurumo ir tautos naikinimo. Kiekvienas nusikaltėlis stengiasi nusikratyti nusikaltimo liudininkais arba sudaryti tokias sąlygas, kad liudininkai negalėtų pasireikšti.
Sovietinės Rusijos nusikaltimas Pabaltijo kraštų atžvilgiu II-jo karo išvakarėse Vakaruose nesulaukė didesnio dėmesio. Nuo sovietinės okupacijos pasitraukusieji naujai atkreipė vakariečių dėmesį į Pabaltijo kraštus. Nors tai nebuvo išryškinta, bet tikrovė rodė, kad pabaltiečiai nebuvo pripažinti sovietiniais piliečiais ir tuo pačiu, kad Pabaltijo kraštų klausimas neužmirštas.
Antra, sovietams ypatingai rūpėjo lietuviai. Senoji mūsų išeivija Jungtinėse Amerikos Valstybėse stipriai susiorganizavusi ir nuo pat pirmos okupacijos dienos reikalaujanti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, sujungta su pasitraukusiųjų jėgomis, buvo aišku, kad pastoviai ieškos būdų kelti Lietuvos laisvės klausimą laisvajame pasaulyje. Tuo būdu Lietuvos okupacijos reikalas bus laikomas gyvu ir nuolatos atnaujinamu.
Nežiūrint didelių pastangų. Sovietams pasitraukusiųjų susigrąžinti nepavyko. Gyvi ir laisvi sovietinės okupacijos liudininkai liko laisvajame pasaulyje.
NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMAS
Nepavykus nuo sovietinės okupacijos pasitraukusiuosius susigrąžinti į sovietinėje valdžioje esančią teritoriją, pradėti vykdyti nauji būdai, kad pasitraukusiųjų, o kartu ir visos lietuvių išeivijos, balsas būtų bereikšmis.
Atsižvelgiant į tai, kad dalis lietuvių, anksčiau išvykusių ar nuo sovietinės okupacijos pasitraukusių, pateko į sunkias gyvenimo sąlygas, jie buvo parinkti nauja sovietų auka susigrąžinimui į gimtinę. Taip pat nebuvo atsižadėta veikti ir į visą lietuvių išeiviją. Šiam reikalui Berlyne buvo sudarytas vadinamasis Michailovo komitetas. Komiteto tikslas buvo rūpintis, kad ko daugiau lietuvių iš kitų kraštų grįžtų į okupuotą Lieuvą. Tam reikalui komitetas leido laikraštėlį "Tėvynės Balsą". Jis buvo siuntinėjamas daugumai svetimuose kraštuose gyvenančių lietuvių.
Šio laikraštėlio tikslas buvo dvejopas:
a. Nusivylusius gyvenimu svetur raginti grįžti į gimtinę. Todėl jame buvo iškeliama Lietuvos medžiaginė gerovė, kultūrinė veikla ir apskritai gyvenimas okupuotoje Lietuvoje buvo nušviečiamas auksinėmis spalvomis. Be to, jame buvo spausdinami grįžusiųjų laiškai, šviesiai pasisakantys apie gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.
b. Juodžiausiomis spalvomis nupiešti išeivijos lietuvių gyvenimą ir ypatingai išeivijos lietuvių organizuotumą ir pastangas Lietuvai laisvę atgauti. Vadovaujančios institucijos ir jose dirbantieji buvo vadinami tik komunistiniame žodyne randamais vardais. Be raginimo grįžti, bene pirminis tikslas buvo vadovaujančių institucijų sujuodinimas svetimuose kraštuose gyvenančių lietuvių tarpe taip, kad jos neturėtų pasitikėjimo ir kad be užnugario taptų neveiksmingomis.
Lietuvos okupantui yra gerai žinoma, kad organizuota, savo vadovybe pasitikinti, išeivija yra stipri jėga, prieš kurią kovoti labai sunku, nes ji laisva. Todėl nauju Lietuvos okupanto taikiniu tapo svetimuose kraštuose gyvenančių lietuvių organizuotos jėgos sunaikinimas.
Deja, "Tėvynės Balso" vesta grįžimo į gimtinę ir vadovaujančių institucijų suniekinimo veikla Lietuvos okupantui nedavė lauktų rezultatų.
KULTŪRINIS BENDRADARBIAVIMAS
Apčiuopiamą skaičių svetur gyvenančių lietuvių grįžti į okupuotą Lietuvą nesuviliojus ir "Tėvynės Balso" vestai linijai nuvertinti išeivijos lietuviams vadovaujančioms institucijoms nepavykus, buvo pakeista linija. "Tėvynės Balso" paskutiniame puslapyje, kur buvo žymima, kad laikraštis skirtas grįžimui į tėvynę ir kultūriniams ryšiams su užsienio lietuviais palaikyti, grįžimas į tėvynę tapo nubrauktas. Dar toliau "Tėvynės Balsas" sustabdomas ir vietoj jo pradėtas leisti "Gimtasis Kraštas", kur po antrašte jau aiškiai pabrėžta "Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto laikraštis".
"Tėvynės Balso" ir "Gimtojo Krašto" redakcijos sudėtyje randame tuos pačius asmenis. Jeigu leidėjai ir redaktoriai yra tie patys, tai ir tikslas yra tas pats.
"Gimtajame Krašte" mažai randame Lietuvos praeities juodinimo, mažai randame plūdimosi išeivijos atžvilgiu, bet randame tą patį, ką ir "Tėvynės Balse", organizuotos išeivijos nuvertinimą ir vadovaujančių institucijų niekinimą. Taip pat randame kultūrinio gyvenimo apraiškų iškėlimą, bet tik pavienių asmenų. Vengiama organizuoto pasireiškimo parodymo. Pvz. minimi atskiri rašytojai, dailininkai ar muzikai, bet apie organizuotą kultūrinį pasireiškimą nutylima.
Svetimuose kraštuose gyvenantiems lietuviams Lietuvos okupanto skirtuose "oficiozuose" linijos pakeitimą lydėjo pirmieji okupuotos Lietuvos kultūrininkų apsilankymai Jungtinėse Amerikos Valstybėse.
Pirmieji atvyko rašytojai Eduardas Mieželaitis ir Mykolas Sluckis. Asmuo nemažai valandų praleidęs su minėtais rašytojais su užsidegimu pasakojo, kad jiems nerūpi politika, nenori turėti jokių ryšių su "Vilnies" ir "Laisvės" žmonėmis, bet siekia užmegzti ryšius su nuo sovietinės okupacijos pasitraukusiais, kad galėtų išvystyti kultūrinį bendradarbiavimą. Jie buvo pirmosios kregždės iš okupuotos Lietuvos, ieškantys santykių kultūriniam bendradarbiavimui.
Pravartu pažvelgti, ar šiems asmenims galėjo rūpėti lietuvių tautos reikalai, ar jie vykdė tai, kas buvo pradėta "Tėvynės Balso".
Eduardas Mieželaitis, pirmą kartą Lietuvą okupavus bolševikams, tapo "Komjaunimo Tiesos" redaktorium. 1941 m. pabėgo į Sovietų Sąjungą ir dirbo Lietuvos komunistinio jaunimo centre.
Mykolas Sluckis, žydų kilmės, Rusijoje brendęs, aktyvus komunistų partijos veikėjas.
Abejotina, kad šiems asmenims būtų rūpėję lietuvių tautos reikalai. Taigi, kokiam tikslui jie kultūrinio bendradarbiavimo ieškojo?
Aišku, kad kultūriniu bendradarbiavimu siekiami tie patys tikslai, kurių siekė Michailovo komitetas, tai yra lietuvių išeiviją padaryti susiskaldžiusia, savų institucijų nepripažįstančia, nekovojančia už Lietuvos išlaisvinimą išeivių mase.
Jei tu galėtum pažvelgti į mano širdį, išsigąstum. Pasaulyje nėra nelaimingesnio žmogaus už mane. Daugelis man pavydi laimės. Bet aš pats nežinojau, kas yra laimė, nė vieną dieną, nė vieną valandą, nė vieną minutę.
Anatole France savo draugui