Spausdinti

JAUNIMAS

VANDA GALBUOGYTĖ

     Šiandieną galima tik pasvajoti apie tėvų kraštą. Gal dabar būtų sunku atpažinti tas vietoves, kurios buvo gerai pažįstamos, kurių kiekvienas medelis ir žemės sklypas buvo ir paliko artimas. Daugeliui lietuvių, gimusių svetimuose kraštuose, tos vietos yra tik sapnus, tik vaizduotėje sukurtas paveikslas. Tas paveikslas gražus. Jame tik gėris. Jis lietuviškas ir toks brangus. Tas minties piešinys nukelia mus į tėvų gimtąją apylinkę.

     Iš didžiulio Kauno miesto išsitiesia dulkinas kelias. Jis veda tolyn į pietvakarius, į Suvalkiją. Čia senovėje, kunigaikščių laikais, kryžiuočiai atjodavo apiplėšti lietuvių ir jų brangios šalies. Į šį kraštą knygnešiai slapta atnešdavo iš Rytprūsių lietuvišką knygą, kuri buvo uždrausta spausdinti Lietuvoje.

     Arti kelio guli sodybos. Kai kur net mūriniai pastatai. Tai vakarų kultūros įtaka. Namų stogai rausvi, lyg raudonviršiai, išsiskiria iš medžių žalumo. Ąžuolas, miškų karalius, apglobęs slepia ir saugoja sodybas nuo gamtos galybių. Štai Rūpintojėlis apgaubia gyvenvietę savo ramybės spinduliais. Rūtų ir bijūnų pakvipę darželiai šypsosi saulės šviesoje. Už namų — vaismedžiai lenkia savo sunkias šakas, lyg garbindami žemę. Tų vaisių sultingumas traukia praeivį užsigardžiuoti ir kviečia pasiviešėti sode.

     Už sodybų, vėjelio glostomi, šildosi išsitiesę laukai. Geltonuoja kviečiai. Baltuoja rugiai. Lyg jūra mėlynuoja linų žiedai.

     Nuo žaliojo kalnelio vėjelis atneša ragelio švelnią muziką. Piemenėlis, atsirėmęs į medelį, groja savo mėgiamiausias daineles. Net avelės, pakreipusios galveles, klausosi širdį glamonėjančių melodijų.

     Kažkur girdėti upės liūliavimas. Ten, tarp aukštų, krūmais apaugusių, krantų plaukia šio krašto didžiausia upė — Šešupė. Atkeliavusi nuo Juodosios Ančios, ramiai vingiuojasi per Suvalkų kraštą, pro miestelius ir kaimus. Pakeliui surinkusi mažąsias upes, įteka į poetų apdainuotą Nemuną.

     Ausį pagauna merginų klegesys. Atėjo jos skalbti. Įbridusios į Šešupę, šnekučiuojasi ir kartas nuo karto pritaria piemenėlio muzikai.

     Nesunku suprasti merginų kalbą. Juk šio krašto žmonių tarmė yra artimiausia mūsų protėvių tarmei. Todėl ji buvo paimta kaip pagrindas lietuvių bendrinei kalbai.

     Kelias vingiuojasi toliau pro laukus ir sodybas. Ant kalnelio matyti baltas kryžius. Tai vaikų kapai. Jų klyksmo niekas daugiau nebegirdės. Jie nelakstys po pievas ir tarp krūmų. Jie liko amžiams saldžiai miegoti ant to kalnelio.

     Suskambo varpai. Marijampolės miestas nebetoli. Tai vienas iš jauniausių Lietuvos miestų, bet buvęs didelis lietuvybės centras okupacijos laikais. Gamtos žalumas neišnykęs iš miesto. Jį puošia balti berželiai ir žalia pievelė. Kiekvienas namas papuoštas darželiu. Lietuviui miela yra gamta ir grožis. Jis jam toks artimas.

     Basanavičiaus aikštę apsupę stovi įstaigų mūriniai rūmai ir krautuvės. Už jų — didinga bažnyčia, kuri šventadieniais būna perpildyta tikinčiųjų.

     Šio miesto gimnazija išugdė žymiuosius mūsų krašto sūnus — Basanavičių, Kudirką, Jablonskį... Iš jų gimė "Aušra", "Varpas". Šie spaudos šaukliai budino ir skatino lietuvius nepalūžti po okupanto priespaudos našta ir kovoti už tėvynės laisvę. Ir po daugelio metų štai vieno ryto aušroje suskambo laisvės varpas.

     Taip širdį traukia pasilikti, padūmoti ir pasisvečiuoti tėvų gimtojoje apylinkėje. Bet... išnyksta žaliuojančios pievos, medžių apgaubtos sodybos ir ramiai tekanti upė. Lieka tik paveikslas mintyje ir sapne. Jis gyvas, kaip atminimas, ir pilnas ramybės ir grožio.

     Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentė Vanda Galbuogytė, gyvenanti Anglijoje, jokios lituanistinės mokyklos ten nebaigusi (nes jos nėra), savo pastangomis ir privačia pagalba stipriai į priekį pasivariusi, ikišioliniuose mano pateiktuose darbuose yra parodžiusi gražaus su gebėjimo sklandžiai reikšti mintis. Vienas iš tų darbų (šalia kalbinių pratimų) yra ir siunčiamasis straipsnelis"Mano tėvų gimtoji apylinkė".

     Pastebėjęs tą jos sugebėjimą išsisakyti raštu ir gyvai plasdantį sveiką lietuvišką jauno žmogaus idealizmą, stengiuosi jai padėti su pirmaisiais bandymais išeiti į viešumą. Jei pirmosios pastangos neatsimuš į sieną, vėliau gali ji tapti ir visai gera spaudos talkininkė. O lietuviškosios raštijos tęstinumui tatai labai svarbu.

     Kad ir mielam Redaktoriui, o kartu ir jaunimo bičiuliui taptų ši studentė labiau pažįstama, pateikiu kai kurias ištraukas iš jos laiško "Nepažįstamam Mokytojui". Tos jos mintys, manau, bus naudingos palyginimui su Amerikoje augusio ir augančio lietuvių jaunimo nusiteikimais.

Ignas Serapinas

Gerbiamas ir Mielas Mokytojau,

     Nepažįstu Jūsų, bet kažkokia jėga verčia parašyti Jums laišką. Mano mintys keliauja kartu su traukinio ratais. Jos nelinksmos ir nedžiuginančios.

     O ar yra ko džiaugtis? Pasaulis neramus ir nelaimingas. Jame glūdi karas, mirtis ir badas. Aš nesu tas taikos balandis, nešantis alyvos šakelę. Ką galiu aš pakeisti? Aš tik nykštukė tame dideliame rutulyje ir pasaulio problemų neišspręsiu. Bet kažkoks vabalėlis drasko mano širdį. Kas man rūpi? Manyje glūdinti lietuvybė ir jos ateitis?

     Skaudi praeitis išblaškė lietuvių tautą po visą pasaulį. Tos didingos tautos vaikus jungia jų kalba. Ji palaiko ryšį tautoje ir tą tautinį gyvastingumą. Ar netekimas tėvynės ir svetima krašto aplinka mus šiandien suskaldė, kad visi, siekdami to paties tikslo, mes suskilome į grupių grupeles, neapkęsdami vienas kito. Kur yra mūsų vienybė? Kur tolerancija? Gal lietuviui tokie dalykai nežinomi?

     Užaugau tarp lietuvių, bet pažįstu tik dalelę jų ir toje saujelėje sutikau visokių. Mačiau ir blogų, ir gerų, bet, nežiūrėdama į blogybes, pasiliksiu jų tarpe. Jų kalba — mano kalba; jų papročiai — mano papročiai. Bet ar mano meilė tėvynei yra jų meilė?

     Esu lietuvaitė ir niekas to nepakeis. Bet laukiu aš paramos, kad kas palaikytų tą gyvastingumą.

     Noriu išmokti kalbą tos tautos, kurios aš esu dalis: tą gražią, skambią ir turtingą protėvių kalbą. Savo tėvynės nemačiau, bet trokštu ją pažinti taip, kaip mano tėvai ją pažino ir mylėjo. Noriu, kad kas man atskleistų turtingą ir gilų lietuvišką literatūrinį pasaulį, kad galėčiau padūmoti ir pasidžiaugti juo.

     Noriu likti ištikima savo tėvų kraštui. Didžiuotis gimtąja kalba. Kartą rašė giminaitis: ar susirašinės kada dvi seserys savo gimtąja kalba — viena giliose tundrose, kita laisvajame pasaulyje. Ta mintis sudužo. Tas klausimas buvo nereikalingas. Širdis troško susirašinėti. Tai buvo malonumas ir įdomumas, nes buvome nepažįstamos taip, kaip Jūsų nepažįstu, gerbiamas Mokytojau.

     Nenoriu būti tautos atskalūne. Nenoriu patekti į nurašytųjų skaičių. Tai būtų skaudu ir man, ir likusiems anoje pusėje. Todėl turiu išlikti ištikima tautos dalis, kad naują laisvės rytą nesijausčiau svetima, bet labai artima savo protėvių žemei.