JUOZAS PRUNSKIS
Po visą pasaulį nuskambėjo garsas apie lietuvių kunigų laišką Sovietų Sąjungos vyriausybei, prašant, kad būtų laikomasi Sovietų konstitucijos ir teikiama piliečiams didesnė religinė laisvė. Šitoks tikybos laisvės šauksmas paskutiniu metu skamba visoje Sovietų Sąjungoje. Apie tai nemaža informacijų suteikia naujas eilės profesorių, rusų literatūros ir filosofijos dėstytojų, paruoštas veikalas "Religion and the Soviet State". Jį išleido Praeger leidykla, o redagavo "Dr. Zhivago" į anglų kalbą vertėjas M. Hayward bei Religinių Studijų Genevoje centro direktorius W. C. Fletcher.
DVIEJŲ STAČIATIKIŲ DVASININKŲ RAŠTAI
Buvęs Sorbonos universiteto lektorius N. Struve savo veikale duoda straipsnį apie dviejų stačiatikių dvasininkų atvirą laišką Maskvos patriarchui ir apie pareiškimą vyriausybei, siekiant religinės laisvės. Tie raštai atsirado 1965 m. gruodžio 15 d. Juos pasirašė stačiatikių dvasininkai Nikolai Ešliman ir Gleb Jakunin. Abudu jau gimę po revoliucijos. N. Ešlimanas yra buvęs kalinamas vergų darbo stovykloje. G. Jakuninas yra baigęs gyvulių globos institutą Irkutske ir paskui studijavęs Maskvos teologijos seminarijoje. Metus pabuvęs seminarijoje, išstojo, ketverius metus tarnavo zakristijonu šv. Trifono bažnyčioje, kol buvo įšventintas diakonu. Yra žinių, kad buvo ir trečias tų raštų autorius, nepasirašęs. Tai esąs F. Koerelin, buvęs koncentracijos stovyklos kalinys, ten tapęs krikščioniu. Kaip šis, taip ir N. Ešlimanas yra buvę komunistų partijos nariai.
ATVIRAS LAIŠKAS MASKVOS PATRIARCHUI
Pirmasis jų paskelbtas dokumentas buvo atviras laiškas Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Aleksiejui, protestuojant prieš stačiatikių Bažnyčios pasyvumą ir teisių negynimą. Protestuojama prieš besąlyginį paklusnumą žodinėms sovietų pareigūnų direktyvoms. 1. Patriarchas savo raštu 1964 m. gruodžio 2 d. įteisino neteisėtą reikalavimą pranešti valdžios įstaigoms apie krikštus ir kitas panašias apeigas, tuo būdu dvasininkus padarant informuotojais prieš savo ganomuosius. 2. Aukščiausioji bažnytinė administracija ir dauguma stačiatikių vyskupų laikomi iš dalies atsakingi už masinį (apie 10.000) bažnyčių, vienuolynų ir seminarijų uždarymą. 3. Vyriausioji bažnytinė vadovybė neprotestavo prieš uždraudimą apeigų privačiuose namuose ir kapinėse. 4. Nebuvo protestų prieš panašius draudimus dalyvauti vaikams pamaldose bažnyčiose. 5. Nebuvo protestų prieš valdžios kišimąsi į kunigų skyrimą.
Suprantama, kad šį atvirą laišką pasirašiusieji stačiatikių dvasininkai žinojo, kiek galimybių turi aukštoji dvasininkija Sovietijoje kelti protestus. Bet jie tą savo protestą ir padarė atviru laišku, einančiu iš rankų į rankas ir paskelbtu vakarų spaudoje, tam, kad būtų spaudimas Sovietų vyriausybei ir būtų stiprinamos pozicijos dvasinei vyriausybei pasiekti daugiau laisvės.
DEKLARACIJA SOVIETŲ VYRIAUSYBEI
Antras minėtųjų stačiatikių dvasininkų pasirašytas dokumentas, vadinamas Deklaracija, nukreiptas į vyriausybės narius ir į generalinį prokurorą. Raštas parašytas teisininko stiliumi. Čia primenama, kad Sovietų vyriausybė įvairiais atvejais savo teisiniuose nuostatuose paskelbė Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės (1918 m. dekretas) ir kulto laisvę (1936 m. konstitucija). Taip pat yra aiškūs nuostatai, reguliuojantieji santykius tarp valstybės ir Bažnyčios. Toliau pažymima, kad rusų stačiatikių bažnytinių reikalų taryba, kurios uždavinys yra budėti, kad būtų vykdomi įstatymai, reguliuoją valstybės ir Bažnyčios santykius, iš tikrųjų nuo 1957 metų paversta neoficialiu Maskvos patriarchato kontrolės įrankiu. Tas neteisėtas uždavinys atliekamas skandalingu Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo principo pažeidimu ir yra vykdomas žodinėmis, neoficialiomis instrukcijomis, daugeliu atvejų laužant įstatymus.
Tos deklaracijos pabaigoje išskaičiuojami atvejai, kuriais valdininkai laužo įstatymus: 1. Pasisavino teisę atleisti ir skirti dvasininkus. 2. Įsijungė į masinę veiklą uždarinėti stačiatikių bažnyčias bei vienuolynus. 3. Įvedė neteisėtą sistemą valdžios įstaigose registruoti krikštus ir kitas religines apeigas, tuo versdami Sovietų Sąjungos piliečius deklaruoti savo religinius įsitikinimus. 4. Neteisėtai kliudo religinio kulto laisvę. 5. Pažeidžia sąžinės laisvę, drausdami vaikams dalyvauti bažnytinėse pamaldose. 6. Neteisėtai kišasi į religinių bendruomenių administratyvinius ir finansinius reikalus. 7. Neteisėtai apribojo asmenų skaičių, kurie gali turėti įvairias kulto vietas. 8. Neteisėtai imasi apriboti tikybinių bendruomenių dvasininkų skaičių.
Deklaracijos autoriai pareikalavo, kad būtų atsisakyta tų neteisėtų veiksmų, kad būtų atstatyta religinio kulto laisvė, garantuota konstitucijoje, kad būtų sugrąžintos visos bažnyčios, vienuolynai, seminarijos, kurios buvo neteisėtai uždarytos 1961-1964 metais. Pagaliau pareikalavo, kad būtų viešai kontroliuojamas rusų stačiatikių bažnytinių reikalų tarybos valdininkų veikimas.
Toje deklaracijoje aiškiai pareikšta, kad Sovietų valstybė laužo savo įstatymus ir kad rusų stačiatikių bažnytinių reikalų taryba "diskredituoja teisinius Sovietų Sąjungos pagrindus visuomenės akyse ir tuo būdu labai kenkia mūsų tėvynei". Taigi, ši deklaracija sumaniai reikalauja grįžti į teisinę santvarką, o to reikalauja ne remdamasi kokiais nors bažnytiniais motyvais, bet pačios valstybės garbe.
Prie šio atviro laiško patriarchui ir deklaracijos vyriausybei pridėtas dar trečias dokumentas — priedas, kur primenama, kaip 1965 metų vasarą aštuoni stačiatikių vyskupai, vadovaujami Kalugos arkivyskupo Jermogeno, pasiuntė patriarchui deklaraciją, kurioje jie kritikavo 1961 m. vyskupų Soborą, nusilenkusį vyriausybės spaudimui ir pakeitusį parapijos struktūrą. Dvasininkas jau nebeliko parapijos galva, o tik tartum parapijos tarybos kviečiamas tarnautojas.
Tai buvo taip pat religinės laisvės šauksmas, bet už tai vadovaujantis šio sąjūdžio asmuo arkiv. Jermogenas
1965 m. lapkričio mėnesį buvo priverstas palikti Kalugą, neduodant jam kito paskyrimo.
BAUSMĖ DVIEMS RYŽTINGIEMS DVASININKAMS
Buvo nubausti ir tie du dvasininkai, pasirašę atvirą laišką patriarchui ir deklaraciją vyriausybei. Juos 1966 m. gegužės 12 d. buvo pasikvietęs metropolitas Krutickis ir pareikalavęs pasiaiškinti. Jie pasiaiškinimą parašė, bet atsisakė tuos paskelbtus raštus atšaukti. Praslinkus keturioms dienoms, metropolitas įteikė jiems patriarcho vardu sprendimą, kad jie yra atleidžiami nuo pareigų ir uždraudžiama pamaldos, kol jie "neatliks atgailos". Ir dar pagrasinta, kad jeigu jie užsispyrę laikysis savo nuomonės, gali sekti sunkesnės bausmės. Tiedu dvasiškiai pareiškė paklusnumą, bet pridūrė ir savo nusistatymą apeliuoti į Soborą (bažnytinį susirinkimą). Jų apeliacijos raštas buvo pasiųstas Rusijos vyskupams ir į užsienį.
Suprantama, kad spaudimas į tuos dvasiškius buvo vyriausybės padiktuotas. Minėtieji kunigai tai pramatė ir savo laiškuose įdėjo sakinį: "Pramatydami, kad kai kurie jūsų patarėjai, turintieji negryną sąžinę, vers jus į šį laišką atsakyti bausmėmis, norime jums priminti tuos Viešpaties žodžius: 'Jei aš netiesą sakiau, įrodyk, kad tai netiesa; jeigu gi tiesą, kam mane muši?' '(Jono XII, 23)."
VIEŠŲJŲ RAŠTŲ ATGARSIAI
Tie stačiatikių dvasininkų raštai susilaukė plataus atgarsio Rusijoje. Pvz. Anatolijus E. Krasnov-Levitin, rašydamas bažnytiniais klausimais, pareiškė: "Mes nepripažįstame tų dviejų kunigų atleidimo iš pareigų; patriarcho nutarimui bei įsakymams mes nepriskiriame jokios galios".
Tų dviejų dvasininkų drąsus žodis paskatino ir kitus ryžtingiau pasisakyti. Pvz. yra žinomas arkikunigo Vsevolodo Špillerio raštas metropolitui Nikodimui. Šio laiško rankraštis sklinda Rusijoje, o laisvajame pasaulyje jis yra išleistas prancūziškai. B. Talantov paskelbė atvirą laišką apie Bažnyčios padėtį Kirove. Šis laiškas yra pasirašytas dar vienuolikos parapiečių. Jame skelbiami dokumentuoti faktai apie aštuonerių metų persekiojimus Kirovo apygardoje. Tame laiške taip pat pažymima, kad po juo pasirašiusieji visiškai pritaria dviejų stačiatikių dvasininkų laiškams.
Vėliau pasirodė Kronikininko slapyvardžiu pasirašytas laiškas apie įvykius Nikolo-Kuznecki šventovėje, Maskvoje. Tai vis balsai, reikalaujantieji religinės laisvės Rusijoje. Tik porai metų praslinkus, pasigirdo ir stipresnis balsas, reikalaująs žodžio laisvės rašytojams. Šį žodį tarė Solženicynas.
BAPTISTŲ LAISVĖS ŠAUKSMAS
Ilgiau sustojome prie tų stačiatikių laisvės šauksmų, nes jie išaugo pačioje rusų tautoje, sudarančioje Sovietų Sąjungos branduolį. Tačiau tų religinės laisvės šauksmų yra ir kitur. Pvz. minėtame veikale "Religion and the Soviet State" sovietinio gyvenimo ekspertai M. Bourdeaux ir P. Reddaway (Londono politinių mokslų mokyklos lektorius) plačiai rašo apie Sovietų Sąjungos baptistų kovas, siekiant religinės laisvės: jie turi savo slaptus susirinkimus, bendras maldas miškuose, siunčia masines delegacijas pas Brežnevą, prašydami religinės laisvės. Pvz.
1966 m. į Maskvą buvo suvažiavę net 500 jų delegatų, atstovaujančių 130 miestų. Areštai ir teroras nesustabdo jų ryžto. Net Sovietų laikraštis "Soveckaja Kirgizija" praneša, kaip Sokuluke, Kirgizijoje, Elena Čemeckaja į tikybos pamokas įstengė sutelkti net 80 vaikų. Reguliariai pasirodo slaptas baptistų mimiografuotas laikraštis "Bracki Listok".
Nemažai religinės minties ir pasaulėžiūrinės laisvės minčių atrandame slaptai Sovietuose leidžiamuose žurnaluose. Apie tai galima įsitikinti, pa-sklaidžius itin įdomų leidinį "Russia's Underground Poets", išleistą Praeger leidyklos. Pvz. V. Kaluginas rašo:
Žmonės kovoja už šviesos nuotrupas.
Aš paslėpiau saulės dalelę
Savo širdyje.
Ir man taip šilta.
SVARBUS RINKINYS
Dar gausiau religinės laisvės šauksmų yra sutelkta šiais metais naujai pasirodžiusioje knygoje "In Quest of Justice". Čia tuo klausimu yra net specialus skyrius "Religious Dissent". Galima tik paminėti, kad čia išspausdintas P. S. Overčuko prašymo tekstas
Ukrainos prokurorui; penkių baptistų moterų religinės laisvės prašymas, pasiųstas Jungtinėms Tautoms, Tarptautinei Juristų komisijai ir Kosyginui; duodamas atviro laiško tekstas, kurį 1968 m. paskelbė Kievo evangelikai ir baptistai; skelbiama Butenko deklaracija, 1967 m. pasiųsta Brežnevui; išspausdinta Maskvos parapiečių peticija Kosyginui; duodamas tekstas slaptame žurnale "Phoenix" Galanskovo aprašymo apie įvykius Počaevskio vienuolyne ir t. t.
Tai vis įdomūs dokumentai, galingi religinės laisvės šauksmai, tačiau, norint juos smulkiau aptarti, jau reikėtų atskiros knygos.