PARUOŠĖ A. J.

     Dažnai skaitome spaudoje ir girdime bažnyčioje apie II Vatikano Susirinkimą, bet turime prisipažinti, kad daugelis mūsų mažai arba beveik nieko nežinome apie pagrindinius jo nutarimus, nors per tuos paskutiniuosius penkerius metus visi pastebėjome daug permainų Katalikų Bažnyčioje. Manau, kad būtų labai naudinga suruošti diskusijas parapijose apie II Vatikano Susirinkimo dokumentus. Jas turėtų suorganizuoti asmuo, gerai su susirinkimo nutarimais susipažinęs ir pajėgus atsakyti į įvairius klausimus. Tikrai daugelis tuo labai susidomėtų.

     Šiame trumpame rašinyje nebandysime apžvelgti susirinkimo nutarimų, bet tik iškelsime kelis reikšmingesnius klausimus, dominančius šių dienų krikščionis. Koks pagal II Vatikano Susirinkimą turėtų būti moderniųjų laikų krikščionis? Keičiasi laikai, o su jais keičiasi ir žvilgsnis į krikščionį, į jo vietą ir veiklą pasaulyje. Kaip jis turi gyventi ir veikti, kad atliktų Evangelijos misiją?

     Krikščionis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, neturi užmiršti, kad Kristus negyveno užsidaręs tarp keturių sienų. Jis buvo žmonių tarpe. Jis matė jų gyvenimą, jų kasdieninius rūpesčius ir vargus. Jis su visais kalbėjosi, pradedant kunigais ir baigiant prostitutėmis bei nusikaltėliais. Jis visur dalyvavo, kur tik jį kvietė, jis klausėsi jų skundų, bandė juos suprasti, apginti, parodyti jų nesupratimą. Nesityčiodamas rodė jų silpnybes ir mokė, kaip reikia elgtis. Jis buvo visų draugas: vargšų, ligonių, paniekintųjų, nelaimingųjų, nusidėjėlių. Jis neprotegavo nė vienos grupės, neišskyrė nė vieno žmogaus, nė vieno nepaniekino. Jis niekam neužmetė savo valios. Kiekvienam leido apsispręsti. Jis ne tik kalbėjo, bet ir klausėsi. Bendradarbiavo su žmonėmis.

     Užtat ir II Vatikano Susirinkimas liepia krikščionims nesilaikyti nuošaliai nuo šių dienų įvykių, bet visur eiti, dalyvauti, su visais kalbėtis ir ieškoti teisingesnių sprendimų, kad žmonėms būtų geriau gyventi. Reikia įsijungti į bendrus visuomeninius ir socialinius darbus, kad per juos įlietume daugiau evangeliškos, krikščioniškos dvasios į žmonių galvojimą, papročius, veiksmus, įstatymus ir tarpusavio santykius. Modernusis krikščionis neužsidaro, bet aktyviai reiškiasi gyvenime. Daugelis to paraginimo paklausė. Net ir lietuviai susikūrė būrelius, kur skirtingų tikybų krikščionys susirenka pasikalbėti, drauge pasimelsti, padiskutuoti ir geriau vieni kitus pažinti. Tik ieškodami vienybės, labiau vykdysime Dievo valią ir Kristaus mokslą. Visi esame įpareigoti vykdyti krikščionio misiją, nes Kristus pasakė: "Jūs esate pasaulio šviesa. Negali būti paslėptas miestas, pastatytas kalne. Taip pat nedegama žiburio ir nededama po saiku, bet į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose” (Mato 5, 14-15). Jeigu sąmoningi krikščionys leis įstatymus, tai jie neis prieš Dievo įsakymus (abortų leidimas), jie nesuks pornografiškų filmų, nerašys veikalų, rodančių tik žiaurią, iškreiptą gyvenimo pusę.

     Krikščionis neprivalo būti svajotojas, tik svajonėse matąs gražesnį gyvenimą. Jis turi veikti, kad tikrai gyvenimas taptų gražesnis. Nereikia, kad toji veikla būtų kažkas nepaprasto. Jau daug padarysi, jeigu pradėsi veikti čia pat, savo aplinkoje. Čia nieko daugiau nereikia, tik noro. Kiek čia pat, prieš mūsų akis, yra nelaimingų, vienišų, užmirštų žmonių! Ar mes juos aplankome, ar kartais pasakome geresnį žodelį? Kai matome vargą ar kokį nors blogį, neužtenka laikinai padėti, bet stengtis surasti priežastį, kas tai sukelia. Suradus — stengtis ją pašalinti. Neužtenka vargšą sušelpti ar aplankyti tik Kalėdų ir Velykų proga, numetant keletą centų, ir galvoti, kad jau atlikta krikščionio pareiga.

     Dažnai, pašalinus vargo ar blogio priežastį, žmogus pats sau pasidės. Pvz. senas žmogus vargingai gyvena. Jis galėtų gauti didesnę pašalpą, bet jis arba visai to nežino, arba nežino, kur kreiptis. Jaunamečiai mažiau nusikalstų, jei galėtų naudingai ir įdomiai praleisti savo atliekamą laiką. Jiems reikėtų steigti daugiau klubų, sporto aikščių, reikėtų prityrusių vadovų. Kartais vienam neįmanoma ką nors padaryti, tai reikia jungtis, organizuotis, priklausyti draugijoms, organizacijoms. Modernūs laikai yra organizuotos veiklos laikai.

     Mūsų tikėjimas remiasi dviem pagrindais: Dievu ir artimu. Prie Dievo galima priartėti tik per žmogų. Jei nėra meilės žmogui, nebus nė tikros meilės Dievui. Kas iš mūsų išpažinčių, pasninkų, atgailos, jeigu nenorime artimui atleisti, padėti, parodyti meilės? Tokiu būdu mes tik save apgaudinėtume. Kristus pats pasakė, kad atėjęs tarnauti, o ne tam, kad jam kiti tarnautų, tad ir jo sekėjai turi išmokti tarnauti ir bendradarbiauti su visų tautų, rasių, tikėjimų žmonėmis, kad būtų nugalėtos dar visame pasaulyje esančios negerovės: vergija, badas, neraštingumas, nelygus turtų padalinimas.

     Visi tie įsakymai yra Evangelijoj, bet krikščionys visais amžiais juos savaip suprato ir aiškinosi. II Vatikano Susirinkimas į juos pažvelgė šios epochos akimis. Ilgus amžius krikščionys galvojo, kad krikščioniškoji religija apima žmogaus santykius su Dievu, kuriuos galima taip išreikšti: Dievas ir aš. Žmogus galvojo tik apie save, apie savo išganymą. Bet, laikantis to principo, beveik po 2000 krikščionybės metų pasaulis nedaug pagerėjo. Jį valdė ir tebevaldo egoizmas. Dabar pradedama suprasti, kad Evangelija įsakmiai pabrėžia Dievas ir mes dėsnį. Kiekvienas krikščionis, turi rūpintis ne tik savo, bet visos žmonijos išganymu. Juk Dievo ir artimo meilė yra krikščionybės esmė.

     Pasaulis staiga pasikeitė. Šiandien jis nėra toks, koks buvo prieš 10 metų. Taip pat ir pažiūros į kai kuriuos tikėjimo klausimus pasikeitė. Ir mūsų Bažnyčioje dabar sutinkame du katalikų tipus. Vienas — konservatyvus, senų pažiūrų, susirūpinęs ir susijaudinęs, matydamas, kas dabar vyksta Bažnyčioje. Jam atrodo, kad viskas griūva. Jis labai skaudžiai pergyvena šį pereinamąjį laikotarpį, nes čia daug kas prieštarauja jo asmeniniam uždaram tikėjimui. Antrasis tipas, galėtume pasakyti, yra pionieriškas. Jis su džiaugsmu žiūri į atsinaujinančią Bažnyčią, kuri nori visiems tarnauti, su visais dirbti ir bendradarbiauti. Jis žino, kad tiesiausias ir vienintelis kelias į išganymą yra ne užsidarymas savyje, bet vienybė su visais ir meilė kiekvienam Kristaus atpirktam žmogui.

     Kiekvienas mūsų priklauso vienai ar kitai grupei. Bet kaip mes be jaustume ir kuriai grupei bepriklausytume, negalime likti šalti ir abejingi visa tam, kas dabar vyksta pasaulyje. Gyvename erdvių tyrinėjimo amžiuje. Visas pasaulis staiga sumažėjo, visi žmonės, rasės ir tautos suartėjo. Mes negalime iš pasaulio pabėgti, užsidaryti tarp keturių sienų ir sakyti, kad kitų pagalba mums nereikalinga, tad ir mes jais nesirūpinsime. Pasaulio tobulėjimas, pagal Dievo planus, eina vienybės ir socialinio bei kultūrinio bendradarbiavimo keliu.

     Mūsų lietuvių tauta priklauso tai žmonijos daliai, kuriai yra atimta teisė laisvai gyventi ir tikėti. Tad ypač mes turėtume pasižymėti tolerancija ir pagarba žmogaus laisvei gyventi, tikėti ir galvoti, kaip diktuoja jo paties sąžinė.