Spausdinti

REGINA KUTKA

     Perskaičius balandžio mėn. numeryje jaunimo pastabas apie Vasario 16-tosios minėjimus, pasidarė liūdna. Žinoma, Gintaro Plačo pastabos labai teisingos. Bet liūdna, kad mūsų jaunimui tie minėjimai yra tik farsas. Bent tokia yra panelės Daivos Matulionytės nuomonė. Nors Matulionytė prisipažįsta tebuvusi vos keliuose minėjimuose, bet ji jau duoda receptus, kaip tie minėjimai turėtų būti organizuojami. Vis dėlto jos pateiktas planas neblogas.

     Sąmoningi ir susipratę lietuviai eina ten, kur juos šaukia bendras reikalas. Taigi tie lietuviai, kurie jautė ir tebejaučia pareigą minėjimuose dalyvauti ir iki šiol dalyvavo, gali pasakyti, kad minėjimų būta visokiausių: gerų, vidutinių, blogų ir net tokių įkyrių, kur dantis sukandus reikėjo išsėdėti ilgas valandas. Vis dėlto, ten sėdėdami, nenumirėme ir nepasiryžome daugiau į juos neiti. Tačiau yra visuomenės teisė ir pareiga kelti balsą bei reikalauti reformų — reikalauti, kad būtų skaitomasi su publikos laiku ir kantrybe.

     Štai pavyzdėlis iš minėjimų, kurie dilginte dilgina tautiečių nervus. Prisikviečiama nemaža svetimtaučių svečių. Jie vienas kitą pristatinėja ir visi kalba. Paskui kalba visų trijų Pabaltijo valstybių konsulai, o kartais ir jų organizacijų pirmininkai. Paskui dar kalba L. Bendruomenės pirmininkas ir kitų mūsų organizacijų pirmininkai. Pagaliau prabyla pagrindinis kalbėtojas. Po šių kalbų klausytojų nervai jau taip būna pertempti, kad jeigu po to būtų ir gražiausia meninė programa, jau ji įspūdžio nedaro. Visų nuotaika sugadinta. Tą sugadintą nuotaiką pašvenčiam tėvynei, bet vis tiek murinam, dejuojam ir kitais metais vėl einame į tuos minėjimus su kankinių išraiškomis veiduose, numatydami, kad vėl bus taip, kaip pernai. Gal tokie minėjimai stipresniuosius dar labiau užgrūdina, bet silpnesniuosius atstumia, jie nutrupa. Tikrai jau atėjo metas pagalvoti ir tą įsisenėjusią rutiną pakeisti. Turėtume į juos eiti ne tik iš pareigos jausmo, bet ir tikėdamiesi ką nors savo dvasiai gauti.

     Tokie minėjimai turėtų tęstis ne ilgiau kaip dvi su puse valandos. Oficialioji minėjimo dalis turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad nebūtų eilės kalbėtojų. Juk pakaktų vieno gero ar dviejų: vieno lietuvio, kito svetimtaučio. Konsulo ar Bendruomenės pirmininko žodžiai (jeigu jie nėra pagrindiniai kalbėtojai) neturėtų užsitęsti ilgiau kaip penkias minutes. Kitus svetimtaučius svečius pakaktų iššaukti pavardėmis ir paploti, jiems atsistojus. Jeigu yra sveikinimų raštu ar telegramų, reikėtų tik paminėti, iš kur gauta ir pranešti, kad tai bus paskelbta spaudoje.

     Svetimtaučių kalbos kartais esti labai nuobodžios, bet negalima paneigti, kad su jais pažintys mums nebūtų reikalingos. Jie turi būti kviečiami, bet nėra reikalo jiems visiems kalbėti. O jeigu jau toks reikalas būtų, tai nieko daugiau neliktų, kaip suruošti jiems atskirą minėjimą su trumpa programėle. Tada jie galėtų kalbėti, kiek tik nori. Tokius minėjimus gal turėtų ruošti vietos lietuviai konsulai.

     Jau dvidešimt metų lankau Toronte minėjimus. Gal visų geriausias buvo tada, kai minėjome Lietuvos nepriklausomybės 49-tąsias metines. Buvo geri lietuviai kalbėtojai, iš kurių tikrai pasisėmėme ir žinių, ir stiprybės. Ypač neužmirštamas bus H. Nagys. Jo kalba poezijos forma "Dainuok, jaunime", ne vienam ašaras išspaudė. Pernai programa buvo didinga, deja, labai perkrauta — tęsėsi daugiau kaip 4 valandas. Konsulas šiame minėjime nedalyvavo, bet buvo skaitoma jo kalba lietuviškai ir angliškai. Argi neužtektų skaityti tik viena kalba?

     Reikia žodį tarti ir dėl meninių programų. Nors ir kažkaip mes savo tautinius šokius mylėtume ir jais žavėtumės, bet kiekviename minėjime vis juos matyti jau nusibodo. Choras ir tautiniai šokiai Toronte jau yra tapę kiekvieno minėjimo programa. Pasiliko užmiršti mūsų gerieji poetai, negirdime jų patriotinių eilėraščių nei montažų. Nematome gyvųjų paveikslų. Choro dirigentai taip pat nerūpestingai parenka dainas. Vasario 16-tosios minėjime traukia liaudies daineles apie šienelį, dobilėlį ir mergelę, nieko nesakančias nei apie tėvynės meilę, nei apie laisvę. O juk tokių dainų mes turime.

     Tokią dieną iškilminga kantata būtų beveik būtinybė. Taip pat reiktų patriotinių dainų bei eilėraščių, kurie derintųsi su minėjimo prasme. Pavyzdžiui, šiais metais minint Motinos dieną Toronte, tik vienas studentas perskaitė savo kūrinėlį apie motiną, o kiti eilėraščiai ir dainos nieko bendra neturėjo su motina. Net ir kalbose nebuvo minima motina, o tik pranešta apie šeštadieninių mokyklų konkurso laimėjimus.