idėjos ir Žmonės
F. JUCEVIČIUS
Į šį klausimą yra begalės atsakymų. Tautos supratimas įvairuoja pagal žmogaus pažiūras, įsitikinimus ir turimus mitus. Kiekviena filosofinė srovė, kiekviena politinė ideologija, kiekviena sociologinė mokykla turi savą tautos sampratą. Ji gali būti skirtingai suprasta, nes į ją galima žiūrėti iš skirtingų taškų. Istorikas tautą nusako vienaip, lingvistas — kitaip. Vieniems ji yra empirinė, o kitiems labiau idealistinė kategorija. Vieniems ji yra savos rūšies socialinis konglomeratas, o kitiems — net metafizinė būtybė. Patriotas žiūri į tautą vienaip, o šovinistas kitaip. Kaip yra skirtingų tautos sampratų, taip yra ir skirtingų laikysenų josios atžvilgiu. Vieni jai yra abejingi, o kiti ją garbina, lyg kažkokį dievą. Vieni dėl jos miršta, kiti ją išduoda. Vieni jos išsižada be jokio sąžinės graužimo, o kiti jos gerovei paaukoja net visą savo gyvenimą. Kiti nueina taip toli, kad vardan savo tautos meilės išžudo milijonus kitos tautos žmonių. Po pirmojo pasaulinio karo turkai išžudė beveik milijoną armėnų, o paskutiniojo karo metu vokiečiai išžudė beveik šešis milijonus žydų. O kiek rusai komunistai išžudė lietuvių, latvių ir estų!
Mylėti savo tautą yra vienas dalykas, o neapkęsti kitų tautų — kitas. Kai savos tautos meilė gimdo neapykantą kitoms tautoms, tai tada jau nėra meilė, o isterija. Kad tautos meilė gali tapti isterija, tai akivaizdžiai paliudija mūsų laikų įvykiai. Kaip prie to buvo prieita — tai ilga istorija. Pradžios reikėtų ieškoti nacionalizme, kuris gimė renesanso laikais. Naują poveikį jis įgijo Napoleono karų metu ir romantizmo laikotarpiu. Nors prisirišimas prie gimtosios žemės, tradicijų, savos kalbos buvo artimas visų laikų žmogui arba, kaip Mikalojus Daukša sako, "įgauna polinkį iš motinos krūtinės", tačiau visa tai buvo apgaubta misticizmo šydu paskutiniaisiais amžiais. Nacionalizmas pasiekė liguistumo laipsnį šio amžiaus pirmojoje pusėje, kai vokiškasis nacizmas sudievino rasę, o itališkasis fašizmas — valstybę. įgimtoji tėvynės meilė buvo pakeista savosios rasės sudievinimu, o patriotizmas išsigimė į kraštutinį nacionalizmą — šovinizmą. Tai mus turi tikrai stebinti, nes tai įvyko XX amžiuje, kai žmogus tikėjosi esąs išsilaisvinęs iš prietarų ir stabmeldystės.
Pirmiau ir dabar V. Kaulius, S. J
Liguistojo nacionalizmo filosofija prieštarauja prancūzų ir amerikiečių revoliucijų principams. Prancūzų revoliucijos tėvas Rousseau skelbė, kad visi žmonės yra laisvi ir lygūs, ir jeigu atsiranda žmonių nelaisvės grandinėse, tai yra dėl to, kad saujelė išprievartauja daugelį. Pati revoliucija atėjo su laisvės, lygybės ir brolybės šūkiais. Nors revoliucijos tėvai nedaug parodė brolybės, kai giljotina kapojo savo priešininkų galvas, bet revoliucija kartais nestokojo ir idilinių momentų, atskleidusių tautų broliškumą. Vienas tokių momentų buvo 1790 m. birželio 19 d., kai Nacionalinėje Asemblejoje pasirodė tautiniais rūbais apsirengę arabai, prūsai, šveicarai, syrai ir kiti. Jie meldė Prancūziją leisti jiems dalyvauti laisvės ir brolybės šventėje. Drauge jie prižadėjo skelbti ateinantį išlaisvinimą savo tautoms. Amerikietiškosios revoliucijos principai, kuriuos Jeffersonas laikė amerikietiškosios sąžinės balsu, yra surašyti Nepriklausomybės Deklaracijoje. Antrasis paragrafas prasideda šiais žodžiais: "Mes laikome savaime aiškiomis tiesas, kad visi žmonės yra sutverti lygiais, kad Tvėrėjas juos apdovanojo nepaneigiamomis teisėmis, kaip gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas, ir kad šioms teisėms užtikrinti žmonės sudaro valdžias".
Tačiau XIX amžiuje ant prancūzų revoliucijos liberalizmo griuvėsių Napoleonas kraujuje statė savo sapnų imperiją, amerikietiškasis humanizmas turėjo persirgti civiliniu karu, o likusią Europą užliejo romantinis nacionalizmas su šovinizmo, militarizmo bei imperializmo filosofija. Juo užsikrėtė anglai ir italai, vokiečiai ir slavų tautos. Rasės meilė ir instinktas nustelbė protą, herojų kultas ir tautinė savimeilė iškilo aukščiau už broliškumą. Nors romantinis nacionalizmas išbudino ne vieną tautą iš dvasinio miego, bet kartu jis nuvedė Vokietiją ir Italiją į totalitarizmą ir barbarizmą, Angliją — į imperializmą, o slavų tautas, pvz. rusus ir lenkus, — į šovinizmą, kuris baigėsi imperialistiniu komunizmu.
Romantinio nacionalizmo ligos priežastys glūdi klaidingoje žemės, rasės, kalbos ir herojų interpretacijoje. Kad geografiniai, biologiniai, lingvistiniai bei sociologiniai veiksniai turi įtakos tautos susiformavimui, tai yra tiesa. Bet reikia laikyti mitu nacionalistinę tezę, pagal kurią šie veiksniai pagimdo tautas, apsprendžia jų charakterį, sukuria "tautos dvasią" ir kad, tautai tai praradus, ji taip pat praranda savo individualybę, o tuo pačiu ir savo tapatybę. Kitaip sakant, priklausyti kuriai nors tautai reiškia gyventi tam tikroje vietoje, kalbėti tam tikra kalba, turėti tam tikrus rasinius bruožus.
Kad romantinio nacionalizmo filosofija neišlaiko kritikos, tai rodo gyvenimas ir istorija. Jos krašto, rasės bei kalbos mistika kokybiniai skiriasi nuo savo tėvynės, savo tėvų bei savo gimtosios kalbos meilės. De Gaulle buvo teisus, kai sakė, kad tautinis faktas labai skiriasi nuo nacionalizmo". Iš tikrųjų, šie dalykai turi tiek bendra vienas su kitu, kaip Fernstenliebe ir Naechstenliebe, apie kurias kalba Nietzsche savo knygoje "Also sprach Zarathustra". Gimtinės meilė nėra tas pats dalykas, kaip savo krašto meilė. Tėviškės berželiai, kalvos ir miškeliai mus maloniai nuteikia, nes sukelia jaunystės prisiminimus. Tačiau tolimesnės krašto vietos mums nieko nebesako, nes nieko nebeprimena. Gal būt, Voltairas buvo teisus, kai patriotizmą siejo su maža teritorija, nes kuo kraštas didesnis, tuo sunkiau jį mylėti. Tėvynės meilė labiau siejasi su gimtąja žeme, o ne su savuoju kraštu. Žmogus natūraliai myli savo gimtąją kalbą, nes tai yra iš tėvų perimtieji simboliai, kuriais nusako savo santykius su pasauliu. Neabejotinai ji yra vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių tautą. Bet ar ji yra, kaip Daukša sako, "vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas", tai yra diskutuotinas klausimas. Kai žinome, kad kalba yra simbolių rinkinys, ar, kaip struktūralistai sakytų, simbolių santykių visuma, tai atrodo, jog nėra visai tikslu ją laikyti kažkokia mistine būtybe, kuri sergi, pilietina ir vienija žmogų su jo bendradarbiais. Ne kalba, o žmogus vienijasi ar nesivienija, pilietinasi ar nesipilietina, sergi ar nesergi. Čia reikia prisiminti, kad iki XVII amžiaus Europos šviesuomenėje vyravo lotynų kalba, kuria buvo rašomi laiškai ir mokslo veikalai. Tačiau tai nė kiek nekliudė prancūzui būti prancūzu, vokiečiui — vokiečiu, anglui — anglu. Romantinis nacionalizmas ne mažiau klysta, sutapatindamas tėvų meilę su tautos meile. Mylėti tėvus nėra tas pats dalykas, kaip mylėti savo tautietį, kuris gyvena už daugelio šimtų mylių ir kurio gyvenime niekada nesutiksi. Aišku, romantinį nacionalizmą reikia skirti nuo rasistinio nacionalizmo apaštalų, kaip Joseph Arthur, Paul de Legarde, Houston Stewart Chamberlain, Richard Wagner, Alfred Rosenberg, kurie skelbė kraujo mistiką.
Rasistinis nacionalizmas yra ne kas kita, kaip biologinis vitalizmas, kuris dvasinės jėgos šaltiniu laiko kraujuje suformuotą instinktą. Rassenseele ir Lebensgefuehl yra tautą formuojančios galios. Kraujas ir charakteris, rasė ir siela yra vieno ir to paties dalyko skirtingi pavadinimai. Nėra jokio aukštesnio principo už kraują. Nepriklausomas ir savarankiškas dvasinis pasaulis tėra tik fikcija. Rasistiniai nacionalistai nenori turėti nieko bendra su nemirtingumu, o tik su "instinkto revoliucija". Tautos esmę sudaro kraujas ir žemė. Gryno kraujo išlaikymas yra visų nacionalistų aukščiausias tikslas. Ar vokiškųjų nacių pasaulis nesirėmė tiktai krauju, instinktu ir jausmu? Kad jiems tikrai trūko proto, tai niekas geriau neliudija, kaip jų darbai. Nacistinį pragarą galėjo sukurti tik instinktu, o ne protu besivadovaują žmonės. Tačiau nemanykime, kad rasistinis nacionalizmas yra jau tik praeitis. Nors ir ne tokia aštria forma, kaip nacių laikais, mes su juo susiduriame ne tik Rodezijoje ir Pietų Afrikoje, bet taip pat ir Nigerijoje. Jo bacilomis yra užsikrėtę Black Power ir tie mūsų tautiečiai, kurie išpažįsta "substancinės lietuvybės" dogmą.
II
Romantinio ir rasistinio nacionalizmo tezė yra labiau fikcija, o ne mokslas. Ją formulavo ne mokslininkai, o biblistai, poetai, pseudofilosofai ir publicistai. Panašiai yra ir su mūsų tautinių švenčių kalbėtojais bei publicistais ar žurnalistais, kurie sprendžia "tautines problemas". Dažnai jie stokoja ne tik paprasčiausios logikos, bet taip pat ir elementaraus pažinimo tų dalykų, apie kuriuos kalba. Paprastai jie vadovaujasi Hitlerio propagandos principu, kad kuo mažesnis mokslinis balastas ir kuo didesnis apeliavimas į jausmus, tuo didesnis pasisekimas. Anksčiau pamokslininkai laikydavo savo pareiga pravirkdinti klausytojus, o šiandien to siekia mūsų tautinių švenčių kalbėtojai. Štai kodėl "patriotinėse kalbose" yra tiek daug jausminio patoso, o tiek maža tikrovės analizės, istorinio įžvalgumo ir racionalaus galvojimo.
Racionalesnio apibrėžimo taip pat šaukiasi ir kai kurios sąvokos, kuriomis išsakome tautinės būties aspektus. Imkime kad ir taip dažnai linksniuojamą lietuvybę. Šis žodis mūsų tautiniame žodyne tapo savos rūšies aristoteline kategorija ar fizikų konstantu. Kaip kategorijos pažymi pirmines būties padalas, o konstantai nesikeičiančias fizines ar matematines kiekybes, taip lietuvybė — mūsų tautinę būtį.
Tačiau kiek šia sąvoka nusakome tikrovę, ir kiek mūsų jausminį stovį, tai lieka atviras klausimas. Lietuvybė atitinka vokiečių Deutschtum, o tautybė — Volkstum. Šiuos terminus nukalė Johan Gottfried Herder. Jis nebuvo toks intelektualas, kuris mąstytų sociologiniais ar istoriniais terminais, bet labiau vadovavosi, kaip visi romantikai, jausmu, mistika ir nuotaikomis. Todėl nereikia stebėtis, jeigu jo sukurtos sąvokos nusako daugiau tai, ką kas jaučia, o ne tai, kas iš tikrųjų yra.
Kas yra tautybė? Visumos simbolių abstrakcija, kuriais pažymime tam tikros tautos savybes. Ar socialinės antropologijos atstovai nesako, kad, norint suprasti tautines kultūras, visų pirma reikia iššifruoti jų simbolius? Turiu mintyje ne tiek Durkheim ir Mauss, kiek Levi-Strauss. Iš tikrųjų, ir kalba, ir dainos, ir šokiai yra simboliai. Tautos kultūros istorija yra ne kas kita, kaip paskiros žmonių grupės išsisakymas įvairiais simboliais tam tikru laikotarpiu. Keičiasi laikai ir aplinkybės, keičiasi žmonės, keičiasi jų tikrovės vizija, nuotaikos ir išgyvenimai, keičiasi taip pat ir jų simboliai. Su moderniosios lingvistikos atstovais tikiu, kad paskiro simbolio turinys neturi savyje pilnutinės prasmės. Tik tada, kai jis susiejamas su simbolių visuma, įgauna tikrą prasmę. Nei viena kalba, nei vieni papročiai, nei vienas folkloras neišsemia viso tautybės turinio. Tik visi tie dalykai kartu pasako mums, kas yra tautos kultūra. Štai kodėl tautybė nėra nei aristotelinė kategorija, nei fizikų konstantas, o tik simbolių visumos abstrakcija. Ji neslepia savyje nieko "substancialaus", nieko amžino, nieko esminio, nes jos dialektika tepripažįsta nuolatinį tapsmą, kaip vienintelį ir tikrą principą.
Kad iš tikrųjų taip yra, tai paliudija tautų vystymosi istorija. Mes neturime jokių istorinių duomenų, kad galėtume tvirtinti, jog kalba, kraujas ar žemė buvo lemiantys veiksniai Babilonijos, Egipto ar Persijos imperijų susiformavimui. Tai galioja ir senovės Graikijai. Jos gyventojai turėjo stiprų patriotizmo jausmą, bet silpną tautinę sąmonę. "Ilijados" herojaus Pandaro akys yra nukreiptos ne į tautą, bet į tėviškę: "Kai aš vėl sugrįšiu namo ir išvysiu savo gimtąją žemę, ir savo žmoną, ir savo namą aukštą". Kai Platonas ir Aristotelis diskutuoja valstybės reikalus, tai jie nė vienu žodžiu neužsimena apie tautinius klausimus. Atėniečių bei spartiečių kovos aiškiai rodo, jog jiems trūko tautinės sąmonės ir tautinio solidarumo, nors buvo tos pačios rasės bei kultūros ta pačia kalba. Apie Romos imperijos Volkstum ir Volksgeist negali būti nė kalbos, nes buvo tautų bei rasių mišinys. Jokio esminio pasikeitimo nematome nė viduramžiais. Kaip prancūzai, vokiečiai ir anglai, lygiai taip pat burgundiečiai, bavarai ir švabai buvo vadinami tautomis. Nežiūrint kalbos panašumo, kraujo giminystės ir gyvenimo tame pačiame krašte, to meto žmonės mažai rodė meilės savo tautiečiams. Anglai neapkentė škotų, danai — švedų. Ne tiek kalbiniai ar rasiniai veiksniai, kiek neapykanta savo kaimynams viduramžiais suskirstė tautas. Kodėl lietuviai taip radikaliai atsiribojo nuo vokiečių? Dėl to, kad juos laikė savo priešais. Slavų atžvilgiu to sentimento nebuvo, ir štai kodėl diferenciacijos procesas prarado savo intensyvumą. Herderis ir Fichtė laikė kalbą pagrindiniu veiksniu tautinės sąmonės susiformavimo procese. Tiesa, kad kalba duoda tautinei kultūrai savitumą. Kalbėti ta pačia kalba reiškia galvoti, jausti ir išsireikšti skirtingai nuo tų, kurie vartoja kitą kalbą. Bet kalba nepadaro ta pačia kalbančios grupės skirtinga tauta. Nors airis kalba angliškai, bet jis savęs nelaiko anglu. Šveicaras kalba vokiškai ar prancūziškai, bet jis nėra nei vokietis, nei prancūzas. Tuo tarpu danai, norvegai ir švedai buvo tos pačios rasės ir kalbėjo beveik ta pačia kalba, o save laikė skirtingomis tautomis. Tai galioja ir lietuviams bei latviams. Kai kurios tautos, pvz. šveicarai, žydai, Pietų Amerikos gyventojai, JAV ir Kanada, visiškai neturi savos kalbos. Antra vertus, jei romantikų bei nacionalistų kalbos teorija būtų teisinga, tai šiandien turėtume matyti vienalytę arabų valstybę ir ispaniškai kalbančią Pietų Amerikos imperiją. Panaši istorija yra ir su krauju. Visos Europos tautos yra daugelio ir labai skirtingų rasių mišinys. Žodžiu, jei kalba, rasė ir žemė būtų tokie veiksniai, kaip nacionalistinė tezė teigia, tai viduramžiais nebūtų susiformavusi nei Anglija, nei Prancūzija, nei Ispanija, o naujaisiais amžiais — JAV ir Kanada. Pasaulis niekada nebūtų matęs Indijos, Indonezijos, Šveicarijos, Jugoslavijos, nes šių tautų vystymosi raidoje minėti veiksniai atliko ne statomąjį, bet stabdomąjį ar net griaunamąjį vaidmenį.
III
Bet kas suburia tautas? Niekas, gal būt, geriau į šį klausimą neatsako, kaip šveicarų legendarinė priesaika, apie kurią kalba Schilleris savo dramoje "Wilhelm Tell": "Mes norime būti viena vieninga tauta brolių, kurių nei vargas, nei pavojai neišskirs". Šitame nore būti broliais, apsiprendime gyventi kartu ir glūdi kiekvienos tautos pradžia. Kraujas, kalba ir žemė yra sąlygojantys, o ne apspren-džiantys veiksniai. Aišku, jie labiau sąlygoja primityvias tautas, kurios yra vos išėjusios iš urvų ir miškų. Kai jos pasiekia aukštesnį civilizacijos laipsnį, tai šių veiksnių įtaka sumažėja, nes kuo labiau žmogus dvasiniai subręsta, tuo lengviau išsilaisvina iš gamtos varžtų.
Kartą Hegelis sakė, kad žmogus yra jo darbas. Žmogus savo darbais save sužmogina, bet savo darbais ir nužmogina. Tai galioja ir tautoms. Tautos susiburia, kai jų nariai santykiauja vieni su kitais ir kartu dirbdami sukuria tautas. Tik tos tautos išlieka vieningos ir atlieka didžius darbus, kurios moka tarpusavyje sugyventi. Sugyventi reiškia mokėti bendradarbiauti vieni su kitais. Kai nėra bendradarbiavimo, tai nėra nė darbų, o kai nėra darbų, tai nėra nė tautos. Tauta miršta ne tada, kai jos nariai nebekalba ta pačia kalba ar praranda savo tėviškę arba savo rasinius bruožus, bet tada, kai jie nebesugyvena. Kol žmonių noras gyventi, sugyventi ir bendradarbiauti išlieka gyvas, tai išlieka gyva ir tauta. Kalbant apie sugyvenimą, reikia pripažinti, kad mes esame pasigailėjimo verta tauta. Mūsų savitarpio santykius labiau apsprendžia pavydas, negu artimo meilė, labiau neapykanta, negu pagarba žmogui. Mūsų bajorai neapkentė liaudies, mūsų valdantieji neapkenčia valdinių, mūsų partijos neapkenčia viena kitos, žemiau stovintieji neapkenčia aukščiau stovinčiųjų ir atvirkščiai. Šia liga sirgo praeities kartos, ja serga mūsų karta, kaip išeivijoje, taip ir Lietuvoje.
Ne teritorija ir kalba užtikrina tautai vieningumą, bet sugyvenimas. Klasikinis pavyzdys, kaip tauta be teritorijos gali sugyventi ir išlikti, yra žydų tauta. Kad kalba neužtikrina tautai vieningumo, tai liudija arabai. Arabus labiau vienija neapykanta žydams, negu jų kalba. Lietuviškosios išeivijos ateitis yra labai miglota dėl to, kad ji nepajėgia sugyventi. O nesugyvena ne dėl to, kad ne visi kalba ta pačia kalba, bet dėl to, kad nepakenčia kitaip galvojančių. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl ko pasidaro tokia praraja tarp mūsų partijų, tarp atvykusiųjų ir šiame krašte gimusiųjų, tarp vienos kartos ir kitos. Šiuo atžvilgiu mes esame artimesni slavams ir lotynams, negu anglosaksams. Nepakentimas kitaip galvojančių yra demokratiškai nesubrendusių tautų pažymys. Nors mes viešai taip garsiai linksniuojame demokratiją, tačiau savo širdyje leidžiame klestėti totalitarizmo daigams.
O kaip su kalba? Jei norime, kad išeivija užsitikrintų ateitį, tai turime labai rimtai persvarstyti lietuvybės filosofiją, ir tai ne praeities, o bent šimtu metų į priekį. Mums reikia rimtai skaitytis su faktu, kad lietuvių kalbos mokėjimas išeivijoje mažės. Jei pirmoji karta dar neblogai kalbės lietuviškai, tai antroji kalbės jau mažiau, o trečioji gal jau ir visai nekalbės. Tai galioja lietuviškajai išeivijai Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei kituose kontinentuose. Ar mes galime nurašyti šias kartas vien dėl to, kad jos nemokės lietuviškai? Mūsų "ortodoksai" laiko visus lietuviškai nekalbančius mirusiais lietuvybei. Kai kas net Amerikos lietuvyną pavadino "lietuvybės kapinynu". Žinote, kas yra kaltas dėl šio kapinyno? "Ortodoksų" lietuvybės filosofija. Jei norime, kad ateinančios kartos prisikeltų, tai turime pakeisti savo galvojimą. O tai padarysime tik tada, kai lietuvybės filosofiją remsime ne romantiniu nacionalizmu, o realios tautybės principais.
Nesvarbu, kaip kas kalba ar kokios yra kilmės, lietuviu laikykime kiekvieną, kuris nori būti ir save laiko lietuviu, kuris nori bendradarbiauti su lietuviais ir dirbti lietuvių tautai. Lietuvių tautą sudaro ne tik lietuviškai kalbantieji, bet ir lietuviškai galvojantieji. Lietuva yra ne tik anas mažytis plotas prie Baltijos, o visur ten, kur yra lietuvišką darbą dirbančiųjų, lietuvišką dvasią praturtinančiųjų, dėl jos gerovės kovojančiųjų žmonių. Kitaip sakant, lietuvių tautos pagrindu laikykime ne rasę, kalbą ar žemę, bet mūsų bendrą valią ir ryžtą būti lietuviais. Su Charles Peguy galime sakyti, kad tauta nėra tiktai sienos ir valstybė, bet visų pirma jos valia, ryžtas ir užsimojimai.
Ši lietuvybės samprata remiasi tais pačiais principais, kurių dėka žydų tauta, be kalbos ir žemės, išliko per šimtmečius gyva, o JAV ir Kanada gimė, susiformavo ir pasiekė istorijos viršūnes. Jei tais pačiais principais remsime lietuvybės filosofiją, tai rytojus bus užtikrintas ir lietuviškajai išeivijai, ir lietuvių tautai. Štai kodėl Pasaulio Lietuvių Bendruomenė turėtų apimti ir tuos, kurie nekalba lietuviškai. Šiaurės Amerikoje reikėtų organizuoti angliškai kalbančių lietuvių grupes, Pietų Amerikoje — ispaniškai ir t. t. Kad šie L. B. padaliniai galėtų turėti milžinišką reikšmę tolimesnei mūsų tautos istorinei raidai, tai nereikia abejoti. Juk tai būtų mūsų tautos natūralūs langai į platųjį pasauli.
IV
Nagrinėdami tautos prigimti, negalime nepaminėti asmenybės klausimo. Ideologijos ir filosofijos gali būti viena nuo kitos atskirtos pagal tai, kokią vietą jos skiria asmenybei bendruomenėje. Tai kaip tik ir padarė Koestlerio Ivanovas, kuris asmenybės bei bendruomenės dialektiką suvedė į dvi galimybes. Štai jo žodžiai: "Yra dvi žmogiškosios moralės koncepcijos, kurios viena kitai priešingos. Viena jų yra krikščioniška ir humanitariška. Ji skelbia individo neliečiamybę ir teigia, kad matamatikos taisyklės netaikintinos žmogiškiems vienetams, kurie mūsų lygtyje reiškia arba nulį, arba begalybę. Kita koncepcija išplaukia iš pagrindinio principo, kad kolektyvinis tikslas pateisina visas priemones ir ne tik leidžia, bet net reikalauja, kad individas būtų subordinuotas ir pašvęstas bendruomenei, kuri gali juo disponuoti arba kaip jūros kiaulyte, su kuria daromi eksperimentai, arba kaip aukojamuoju avinėliu. Pirmoji koncepcija turėtų vadintis antivivisekcine etika, o antroji — vivisekcine". Šios "vivisekcinės" etikos laikosi visos totalitaristinės ideologijos, neišskiriant nacionalizmo. Pagal jį tauta yra išeities ir pusiausvyros taškas. Asmenybė jai turi būti subordinuota. Komunistinis principas, kad "kolektyvinis tikslas pateisina visas priemones" nacionalistinės filosofijos vertime skamba kategoriniu imperatyvu — "salus populi suprema lex".
Kad tautos gėris yra aukščiausias įstatymas, tai taip mano daugelis mūsų nuoširdžių, bet naivių patriotų. Mes dažnai girdime salėse ir net bažnyčiose panašius samprotavimus. Kiti net įrodinėja, kad atitrūkimas nuo savo tautos reiškia savos rūšies "dvasinį pražuvimą", kad nemokėjimas tėvų kalbos sužaloja asmenybę, kad tautybė yra būtina sąlyga josios išsivystymui. Ši tipiškai nacionalistinė tezė yra, brutaliai kalbant, melas, o švelniai sakant — mitas. Yra melas, nes
V. Kaulius, S. J. Žvilgsnis į ateitį
prieštarauja faktams. Jei ši tezė būtų teisinga, tai JAV ir Kanada būtų ne kas kita, kaip "dvasiniai sužalotų" individų nelaimingi konglomeratai, nes jos yra "nutautėjusių" masių vienetai. O ką sako tikrovė? Šios valstybės stovi avangarde: viena vadovauja pasauliui, o kita turi jei ne tokią, tai bent panašią ateitį. Ši tezė yra mitas, nes egzaltuoja ir suidealina tautą asmenybės sąskaiton.
Tauta yra bendruomenė. Priklausyti tautai reiškia priklausyti bendruomenei, kurioje žmogus pasireiškia kaip socialinė būtybė. Jei gamtinis pasaulis susidaro iš medžiagos ir judesio, tai tauta — iš žmonių ir bendravimo. Tačiau ne tauta padaro žmogų socialine būtybe. Jis toks yra jau savo kilme. Miškas susideda iš įvairių medžių, bet tai dar nereiškia, kad miškas padaro medį alksniu ar uosiu. Kaip alksnis yra alksniu savo prigimties dėka, taip lygiai savo prigimties dėka žmogus yra socialinė būtybė. Tautoje žmogus funkcionuoja kaip socialinė būtybė dėl to, kad ji yra bendruomenė, o ne dėl to, kad ji yra tauta. Kalbant fizikos terminais, galime sakyti, kad tauta yra specialus bendruomenės atvejis, kaip traukos dėsnis yra greičio dėsnio specialus atvejis. Sociologui tauta ir asmenybė yra funkcionalinės kategorijos, kurios viena kitos neišskiria, bet viena kitą papildo.
Asmenybe suprantu tai, ką šių dienų psichologija vadina totaliniu savitumu su biologinėmis bei psichologinėmis savybėmis, su įgimtu talentu ir temperamentu. Kaip socialinė būtybė, žmogus priklauso nuo bendruomenės. Jis gali realizuoti savo idėjas tik tada, kai glaudžiai bendradarbiauja su kitais. Kiekvienas jo mestas šūkis turi rasti atgarsį bendruomenėje, jei nori, kad tai virstų tikrove. Tačiau nežiūrint šio priklausomumo, kiekvienas žmogus savo prigimtimi yra savarankiška ir nepriklausoma būtybė. Štai dėl ko ne tauta yra asmens pagrindas, bet asmuo yra tautos pagrindas. Ir kultūros prasme tauta priklauso nuo asmens. Ne tauta, bet asmuo yra naujų idėjų kūrėjas. Istorija dažnai paliudija, kad didžios asmenybės eina savarankišku keliu, visai nepaisydamos nei vox populi, nei laiko, nei aplinkybių. Ne tauta asmenybei, bet asmenybė tautai atskleidžia naujus horizontus. Asmenybės realizuoja didžiąsias vertybes. Ne asmenybės subręsta tautoje, bet tautą subrandina asmenybės.
Istorinėje realybėje tautybė reiškia ne atvirumą, o ribotumą. Tautinės formos labiau siaurina, negu praplečia asmenybę. Kas pagimdo tautų skirtingumus? Tautinės formos. O skirtingumas reiškia ribotumą. Lietuvis, estas, anglas, prancūzas skiriasi vienas nuo kito, nes jie turi ribotus formų pasaulius. Kiekviena tauta yra savo rūšies getas, kuriame susikuria tam tikras žmogaus tipas. O užsidaryti gete reiškia tautai dvasinę savižudybę. Kad tai tiesa, paliudija ne tik kinų siena, bet taip pat paskutiniųjų dešimtmečių istorija. Ko pasiekė nacizmas ir fašizmas? Jie praturtino savo tautas ne dvasinėm vertybėm, bet kacetais ir koncentracijų stovyklomis. Visos ideologinės bei rasinės sienos, geležinės ir bambuko uždangos, visokios rūšies getai žmones nužmogina ir tautas nuveda į dvasinį kapinyną.
Kada kūrėjas daro pažangą? Kada jis tampa išskirtina asmenybe? Kada žmonija jam plačiai atveria duris? Tada, kai jis save paaukoja, kai atsisako savo ribotumo, kai jis tampa universaliu žmogumi. Tai galioja ir tautoms. Štai kodėl tautos dvasiniam subrendimui reikia pralaužti tautinį ribotumą. Jeigu mes norime užsitikrinti vietą istorijoje, tai turime taip pat ieškoti būdų nugalėti savo ribotumą. Kas iš mūsų liktų, jei nuo pasaulio atsitvertume "lietuvybės siena" taip, kad jokia dvasinė vertybė iš kitur negalėtų mūsų pasiekti? Kokia būtų mūsų tautos ateitis, jeigu mes ieškotume tik "lietuviškų formų"? Mūsų tauta liktų dvasiniu degeneratu, nors biologiškai dar kurį laiką pajėgtų vegetuoti. Kokias mes beimsime dvasines vertybes, kuriomis didžiuojamės ir mes, ir kitos tautos, visos jos yra bendras žmonijos turtas. Kiekvieno mūsų asmenybės išsivystymui turi daug daugiau įtakos tai, kas yra bendra vakarų civilizacijai ir visai žmonijai, o ne tai, kas yra grynai lietuviška. Tuo nesistebėkime. Pilnutinė asmenybė trokšta ne tautos, o žmonijos dimensijos, nes žmogus yra pašauktas pirmiausia būti žmogumi, o tik paskui tos ar kitos tautos nariu. Kartą Hegelis teigė, kad visuotinasis žmogus realizuojasi tiktai visuotinėje žmonijoje. Tai tiesa. Savo idealais ir savo veikla, savo užsimojimais ir savo darbais pilnutinė asmenybė išeina iš savo tautos rėmų. Žmonija yra josios tikslas.
Nuo nepriklausomybės laikų kreipiame ypatingą dėmesį į tautinį auklėjimą. Tai pasiliko mūsų dėmesio centras ir išeivijoje. Mūsų filosofai ir auklėtojai kuria tautinę filosofiją, o kultūrininkams įsakome ieškoti naujų tautinių formų. Tačiau ar mes ne daugiau pasiektume, jei pirmoje vietoje užakcentuotume dvasines vertybes, o ne tautines formas; asmenybės suformavimą, o ne tautinį auklėjimą? Kas yra tautinis auklėjimas? Mokymas pamilti bei pasisavinti tautines formas bei tautinius simbolius. Bet ar tai užtenka žmogui tapti žmogumi? Ar mes nepamirštame, kad tautai užtikrina ateitį ne tautinės formos ar tautiniai simboliai, o žmonės su dvasinėmis verybėmis, su charakteriu, su pagarba artimui, su respektu skirtingai nuomonei? Kaip puikiai tai suprato Stasys Šalkauskis. Sielodamasis mūsų tautos reikalais, jis rašė: "Tautybės lytis tėra vien ženklas, kuriuo privalo reikštis žmogiškosios dvasios visuotinumas, ir, kaip tokia, individuali tautybės lytis nėra sau tikslas, bet tik priemonė visuotiniam turiniui reikštis tautos gyvenime". Tik reikia apgailestauti, kad mūsų "tautiniai veiksniai" laikosi skirtingos filosofijos: jiems svarbiau tautinė forma, negu žmogiškasis turinys. Todėl ar reikia stebėtis, kad nepriklausomybės laikais mes turėjome mases "patriotų", kuriuos Maironis išdrįso pavadinti "siurbėlėm, niekšais, bastūnų gauja ir be sąžinės kyšių lupikais"? Ar reikia stebėtis, jei mūsų kultūrininkai su Faustu Kirša skundėsi, kad "netrukus Lietuvoje bus gėda vadintis menininku, nes kiaulių pirklys turi didesnę pagarbą"? Ar reikia stebėtis, kad išeivijoje mūsų "patriotai" išsikolioja "patriotiškai" ne tik privačiai, bet ir spaudos puslapiuose? Jeigu mes daugiau kreiptume dėmesį į asmenybių formavimą, o mažiau į tautinių "patriotų" ugdymą, tai, kaip krašte, taip ir išeivijoje mūsų tautos likimas būtų radikaliai skirtingas.
Redakcijos pastaba. Manome, kad ne visiems visos čia pateiktos mintys bus priimtinos. Mielai lauksime sveikos kritikos, bet tiktai tokios, kuri bus paremta ne retorika ir jausmais, o logiškais protiniais argumentais. Šis trupučiuką aptrumpintas straipsnis yra paimtas iš netrukus išeisiančios knygos "Tauta tikrovės ir mito žaisme". Knygą bus galima įsigyti pas platintojus ir pas autorių, 3426 Parthenais St., Montreal, P.Q., Canada.