JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Niekas neabejoja, kad lituanistinėse mokyklose šalia lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos yra reikalinga arba bent labai naudinga mokyti dainavimo ir tautinių šokių. Kai kurie vis protestuoja, kad lituanistinėse mokyklose nėra sporto. O kaip su religija? Daugelyje mokyklų ji yra dėstoma, bet ne visose. Daugelis tėvų ir mokytojų jos reikalingumu visiškai neabejoja, bet kai kurie mano, kad lituanistinėse mokyklose būtų galima be jos apsieiti, nes laiko yra labai maža, o vaikai religinių žinių gauna vietinėse katalikiškose mokyklose. Neseniai buvusioje JAV ir Kanados lietuvių mokytojų savaitėje buvo iškeltas šis klausimas. Iš visų dalyvių tik viena jauna poniutė pasisakė prieš tikybos dėstymą lituanistinėse mokyklose. Ji sakė galinti namie geriau vaikus išmokyti tikybos, negu kunigai mokykloje. Žinoma, kartais ne tik tikybos, bet ir lietuvių kalbos namie tėvai gali geriau vaikus išmokyti, negu mokykloje, bet tai atskiri atvejai.

     Kad tikyba yra neatskiriama mokymo ir auklėjimo dalis, tai neabejoja joks tikintis ir protingas žmogus. Štai ką apie tai sako garsusis mokslininkas Albert Einstein: "Neužtenka žmogų padaryti tiktai geru specialistu. Žmogus — ne mašina. Auklėjimo tikslas turėtų būti grožio pajautimas ir moralinių gyvenimo vertybių pažinimas. Auklėjimas, kuris šį tikslą aplenkia, išugdo specializuotas būtybes, panašias į treniruotus šunis". Aišku, kad tai tinka mokykloms aplamai, bet lituanistinė mokykla yra tik tam tikra pagelbinė priemonė, jos negalima lyginti su kitomis mokyklomis, tad ir negalima reikalauti, kad čia būtų dėstomi visi dalykai, kurie yra reikalingi kitose mokyklose.

     Manantieji, kad tikybos dėstymo lituanistinėse mokyklose nereikia, aiškina, kad beveik visi vaikai lanko katalikiškas mokyklas ir ten tikybos gauna pakankamai. O čia, lituanistinėse arba šeštadieninėse mokyklose, laikas toks ribotas, kad jo neužtenka svarbiausioms lietuvių kalbos ir literatūros pamokoms. Žinoma, į šiuos argumentus negalima numoti ranka. Visi žinome, kiek maža to laiko reikalingiausiems lituanistiniams dalykams, bet juk ir tikyba gali būti lituanistinių dalykų papildymas. Vaikai turi sugebėti ir apie religinius dalykus kalbėti lietuviškai, jie turi išmokti lietuviškai melstis, dalyvauti lietuviškose mišiose, lietuviškai atlikti išpažintį. Visa tai juose labiau ugdys lietuvišką dvasią ir labiau jungs su lietuviška bendruomene.

     Nors tiesa, kad daugumas lituanistinių mokyklų mokinių ateina iš katalikiškų mokyklų, kur yra dėstoma tikyba, bet toli gražu ne visi. Pasitaiko nemaža lankančių ir valdiškas mokyklas, kur tikyba nedėstoma. O ir katalikiškųjų mokyklų mokiniai, kai reikia lietuviškai kalbėti apie tuos pačius dalykus, kuriuos jie yra išmokę svetima kalba, dažnai negali nė išsižioti, nes nežino net paprasčiausių religinių terminų. O taip pat mums, lietuviams, būtų naudinga žinoti įvairius tikybinius klausimus, surištus su mūsų tauta, apie kuriuos vietinėse mokyklose, be abejo, nekalbama. Tad šie argumentai kalba už tikybos dėstymą šeštadieninėse mokyklose.

     Iš čia pateiktų argumentų jau aišku, kas šiose mokyklose turėtų būti iš tikybos dėstoma. Reikėtų bent trumpai ir labai suglaustai pakalbėti apie svarbiausius religinius klausimus, kad vaikai susipažintų su lietuviškais terminais ir išsireiškimais. Čia šį tą išmoks ir tie, kurie nelanko katalikiškų mokyklų. Paskui būtinai reikėtų supažindinti mokinius su krikščionybe Lietuvoje, trumpai perbėgant visą krikščionybės istoriją, sustojant prie svarbesnių įvykių ir pagaliau nušviečiant dabartinę Bažnyčios padėtį pavergtoje tėvynėje.

     Bet visa tai ne taip jau paprasta. Dėstant šiuos dalykus, kyla daug sunkenybių. Iš valdiškų mokyklų atėjusiems mokiniams trumpas religinių tiesų grybštelėjimas šen ar ten nebus suprantamas. Katalikiškas mokyklas lankantiems bus neįdomu klausytis jau girdėtų dalykų, nors jie dabar bus dėstomi ir kita kalba. Kalbant apie krikščionybės istoriją Lietuvoje, vis pasitaiko, kad vienas kitas mokinys pastebi, jog yra labai gražu apie tai girdėti, bet dabartinis jaunimas laukia, kad religija jam ką nors duotų dabar, kad jam padėtų išspręsti aktualias problemas, kad jam padėtų susiorientuoti šių dienų sąmyšyje. Naudinga žvelgti ir į praeitį, bet dar naudingiau ir reikalingiau blaiviai pažiūrėti į dabartį.

     Pagaliau ne vienas kelia klausimą, ar religijos pamokose ypatingas dėmesys kreiptinas į mokinių informavimą ar į formavimą, ar yra svarbiau jiems suteikti daug naujų žinių ar daugiau dėmesio kreipti į auklėjimą. Kas iš to, kad jie dėstomąjį dalyką mokės penketukui, bet bus visiškai atšalę ir nepraktikuoją liberalai. Taip, tai yra svarbios problemos, bet galima tik tiek pastebėti, jog turi eiti ranka rankon ir informavimas, ir formavimas. Aišku, tam reikėtų daugiau laiko. Per pusvalandį kartą į savaitę ar į dvi savaites jokių stebuklų nepadarysi. Tad ir čia pati svarbiausia problema — laiko stoka. Reikia mokytojui ypatingo sugebėjimo, kad per tą trumputį laiką galėtų bent šį tą mokiniams duoti ir to brangaus laiko nepraleistų veltui. Tikybos pamokoms reikia labai gerai pasiruošti ir nemanyti, kad, ką tik sakysi, viskas bus gerai.

     Neturint jokių vadovėlių, pasiruošti nėra taip lengva. Žinoma, mokytojas gali pasinaudoti literatūra kitomis kalbomis, bet tam reikia daugiau laiko, o juk kiekvienas turi ir kitų įvairių užsiėmimų. Bet jeigu mokytojas dar ir galėtų šiaip taip apsieiti be specialių tikybos vadovėlių, skirtų mūsų lituanistinėms mokykloms, tai mokiniams be jų tikrai yra labai didelis vargas. Mokytojo aiškinimas jiems kartais nėra visiškai suprantamas, nes kliudo nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas. Tad vadovėliai yra būtini, o mes jų visai neturim. Visai teisingai yra metamas priekaištas dvasiškiai, kad per dvidešimt metų nesugebėjo nieko paruošti. Pasiteisinimų yra įvairių. Kai kurie sako, kad galime naudotis vienu kitu turimu katekizmu. Ne! Tie katekizmai yra pasenę, parašyti senovišku stilium, dabartiniams, prie naujesnių metodų pripratusiems, mokiniams jie visiškai neįdomūs ir nepatrauklūs. Kiti sako, kad pasigaminti vadovėlių yra labai lengva, reikia tik paimti kokį kitos kalbos vadovėlį ir išsiversti. Tai visiškai neapgalvota mintis. Tie vadovėliai yra paruošti ne mūsų pobūdžio, bet reguliarioms mokykloms. Dažniausiai kiekvienam skyriui būna atskiras vadovėlis. Tad mūsų tikslui jie visai netinka.

     Teko girdėti, kad dabar Europoje galvojama mūsų mokykloms tikybos vadovėlius paruošti. Tai būtų tikrai sveikintinas ir seniai lauktas žingsnis, bet tik šiek tiek abejonių kelia mintis, ar tie vadovėliai bus pakankamai modernūs ir patrauklūs mūsų jaunimui. Ne kiekvienas gali tokius vadovėlius parašyti. Grynų teologinių žinių čia nepakanka, reikia būti susipažinusiam su dabartiniu mūsų jaunimu, su jo psichologija ir su lituanistinių mokyklų padėtimi. Tikimės, kad toks žmogus atsiras.

     Rašyti dabar vadovėlius nėra jau taip lengva ir paprasta, nes kas šiandien yra modernu, rytoj jau gali būti pasenę. Dėl to ir amerikiečiai dabar nelabai mėgsta rašyti platesnių vadovėlių, bet dažniausiai spausdina kasmet atskiras pamokas. Gal ir mes galėtume panašiu keliu pasukti?

     Kad pamokos būtų įdomesnės, būtinai reikėtų pasigaminti ar įsigyti kokių nors vaizdinių priemonių. Pamokų metu yra naudingiau su mokiniais kalbėtis, diskutuoti, o ne visą laiką tik mokytojui kalbėti. Labai svarbu pastebėti, kad diskutuojant reikėtų įtraukti į diskusijas kaip galima daugiau mokinių. Nėra gera, kai susidaro dvi priešingos pusės: mokiniai puola, o mokytojas ginasi. Reikėtų, kad patys mokiniai stengtųsi atsakyti į kitų mokinių užmetimus ar paklausimus. Mokytojas turi moderuoti ir pagelbėti tik tada, kai patys mokiniai nesugeba.

     Ne visoms mokykloms galima gauti kapelionų — kunigų. Kai kur tikybą dėsto seselės, bet ir seselių ne visur yra, tad reikėtų, kad ir pasauliečiai sugebėtų dėstyti tikybą. Žinoma, kol neturime vadovėlių, jiems šis darbas bus beveik neįmanomas.

     Minėtoje mokytojų studijų savaitėje buvo iškelta mintis, kad ir tikybos mokytojai kartais turėtų savo suvažiavimus ar studijų savaites, kur galėtų pasitobulinti, susipažinti su naujais metodais, pasinaudoti vienas kito patirtimi. Gal Amerikos Kunigų Vienybė turėtų imtis kada nors tokius kursus — studijų dienas suorganizuoti. Tai būtų tikrai naudinga.

     Pagaliau reikėtų labai pabrėžti bendradarbiavimo reikalą. Čia turi bendradarbiauti mokykla, tėvai ir organizacijos. Kartais tėvai laukia, kad viską už juos atliktų organizacijos ir mokykla. Teko sutikti net tokių tėvų, kurie su vaikais namie angliškai kalba, o vasarą juos išleidžia į jaunimo stovyklas, kad išmoktų lietuviškai. Kai po dviejų savaičių vaikas grįžta iš stovyklos ir vis tiek lietuviškai nemoka, tai kaltina organizacijos vadovus ir sako: "Ką jūs ten per dvi savaites veikėt, kad mano vaiko lietuviškai neišmokėt?" Tai yra ne anekdotas, bet girdėti ir matyti faktai.

     Kita motina skundžiasi, kad lituanistinėje mokykloje jos vaiko neišmokė kapelionas lietuviškai poterių. Atrodo, kad tai protingas skundimasis, bet jeigu geriau pagalvotumėte, tai nematytumėte, kad visai neprotingas. Jeigu kapelionas imtųsi mokykloje visus šeimose poterių neišmokytus vaikus mokyti poterių, tai per ištisus metus (kur būna tik keliolika pusvalandžių) nieko daugiau negalėtų išmokyti tik gal Tėve mūsų ir Sveika Marija. Bet ir tas mokymas nebūtų įmanomas, nes kitiems vaikams būtų be galo nuobodu ir jie pradėtų kelti triukšmą. Argi klasėje mokytojas moko eilėraščių? Ne, jis užduoda juos išmokti namie. Tad ir poterius išmokyti turi tėvai. Mokykloje nėra pakankamai laiko.

     Kai kuriuos dalykus gali išmokyti ir organizacijų vadovai, pvz. giedoti, tarnauti mišioms ir t. t. Tik tėvams, organizacijoms ir mokykloms ranka rankon dirbant, galima bus pasiekti geresnių rezultatų. Pagrindiniai vaiko auklėtojai yra ir turi būti tėvai. Mokykla ir organizacijos yra tik jų padėjėjos.