RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Jau seniau "Laiškuose Lietuviams" esame rašę apie melą, bet kadangi vis atsiranda skaitytojų, kuriems ši problema sukelia daug neaiškumų ir kurie vis prašo paaiškinimų, tai dar kartą šiek tiek panagrinėsime melo ir tiesos nesakymo klausimą, pakartodami taip pat kai kurias jau pirmiau pateiktas mintis.

     Aštuntasis Dievo įsakymas draudžia meluoti, tad melas yra blogas dalykas. Dėl ko? Moralistų nuomone, melas yra dėl to blogas, kad prieštarauja tiesos dorybei. Kalba yra Dievo duota žmogui tam, kad jis galėtų išreikšti savo mintis, o ne tam, kad jas slėptų, kitą apgaudinėdamas. Tad kalbėti netiesą, moralistų manymu, yra iš esmės blogas dalykas ir jokios aplinkybės jo negali padaryti geru. Žmogus yra socialinis tvarinys, skirtas gyventi bendruomenėje. Melas yra didelė socialinio bendravimo kliūtis. Jeigu žmogus negali pasitikėti kito žmogaus žodžiu, tai negali būti kalbos apie jokią bendruomenę ar socialinį gyvenimą.

     Paprastai melas yra laikomas lengva nuodėme, bet sunki ji gali tapti tada, kai kitam iš to kyla didelių nemalonumų arba padaroma žymi skriauda. Tikrai melas yra negarbingas ir nesocialus elgesys. Žmogus, kuris linkęs meluoti, niekad nebus visuomenėje nei gerbiamas, nei vertinamas. Meluoti mėgsta vaikai, lyg norėdami uždengti savo silpnumą, nesugebėjimą ir įvairias klaidas. Dažniausiai jie meluoja iš baimės. Taip pat ir suaugusio žmogaus melas beveik visuomet suponuoja jo silpnumą, bailumą, nesugebėjimą ir didesnes ar mažesnes klaidas. Melas suaugusį žmogų tartum paverčia vaiku. Tai yra artimo meilės ir draugystės priešas.

V. Kaulius, S. J.    Vienatvė

     Tad moralistai liepia visuomet sakyti tiesą, nes melas yra iš esmės blogas dalykas ir negali būti leidžiamas jokiam tikslui, nes ir geriausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali sukelti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz. jeigu gydytojas labai jautriam ir mirti bijančiam pacientui pasakys, kad jis nepasveiks, tai toji žinia pacientui gali dar labiau pagreitinti mirtį. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir tie piktadariai tave klausia, ar jis yra namuose, tai tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet minėtais ir kitais panašiais atvejais tyla galėtų reikšti teigiamą atsakymą.

     Kiekvienas žmogus yra įpareigotas sakyti tiesą, bet jis yra drauge įpareigotas ir laikyti paslaptis. To reikalauja ir žmogaus prigimtis, ir artimo meilės įsakymas. Tad kaip šiuos du reikalavimus suderinti? Čia ir glūdi visa melo problema. Ji nėra lengva, tad visai nenuostabu, kad ji suteikė daug galvosūkių geriausiems visų laikų moralistams ir filosofams.

     Melo problema buvo aktuali jau nuo seniausių laikų. Į klausimą, ar melas kada nors gali būti leidžiamas, Aristotelis savo etikos veikale, atrodo, atsako neigiamai. Platono doktrina šiuo klausimu yra švelnesnė. Savo veikale, vardu "Respublika", jis leidžia kartais meluoti gydytojams ir valdžios atstovams savo pacientų ir piliečių gerovei. Taip pat ir tarp moderniųjų filosofų vyrauja dvi skirtingos nuomonės. Kantas niekuomet neleidžia meluoti. Daugelis kitų nekatalikų filosofų tvirtina, kad galima meluoti, jeigu yra tikras reikalas. Atrodo, kad modernioji, pragmatizmu persunkta filosofija melo per daug nesibaido ir jį labai lengvai pateisina, išskiriant žmogaus garbę nuplėšiantį melą arba šmeižtus.

     Taip pat ir Bažnyčios Tėvai laikėsi tai griežtesnės, tai švelnesnės nuomonės: vieni, sekdami Aristotelį, melą griežtai draudė, o kiti. Platono pavyzdžiu, tam tikrose aplinkybėse jį leido. Origenas ir Kasianas sako, kad pirma reikia gerai apgalvoti, ir jeigu matai, kad melas yra būtinai reikalingas, norint išsigelbėti iš kokios nors keblios padėties, jį turi nuryti, kaip ryji kartų vaistą, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. Net ir šv. Jonas Krizostomas mokė, kad galima kitą apgauti jo paties gerovei. Plačiai apie melą yra rašęs šv. Augustinas. Jis laikosi Aristotelio doktrinos ir melą draudžia, tačiau pabrėžia, kad melo problema yra be galo sunki. Jo mokslą seka beveik visa Vakarų Bažnyčia, vadovaujant dideliam krikščioniškosios filosofijos ir teologijos autoritetui šv. Tomui Akviniečiui.

DVI MELO DEFINICIJOS

     Sekant šv. Augustino ir šv. Tomo doktriną, melas yra apibrėžiamas — "Iccutio contra mentem", t. y. kalba, priešinga turimoms žinioms ir įsitikinimui, arba tokia kalba, kai sakomi žodžiai neatitinka galvoje turimos minties. Pagal šį apibrėžimą kiekvienas netiesos pasakymas yra melas, todėl niekad neleistinas. Bet kaip elgtis tais atvejais, kai tiesos pasakymas atneštų didelų nemalonumų pačiam žmogui arba jo artimui? Griežtosios krypties moralistai atsako: "Tegul verčiau žmogui įvyksta kad ir didžiausi žemiški nemalonumai, negu melo nuodėme suteršia savo sielą!" Bet kiti, švelnesnieji, stengiasi surasti kokių nors būdų, kuriais būtų galima išvengti melo ir nepakenkti sau arba kitam. Šiam tikslui moralistai išgalvojo būdą, vadinamą "restrictio mentalis",t.y. tam tikrą proto apribojimą. Nenorint nei meluoti, nei savęs ar kito išduoti, yra pasakomas koks nors dviprasmiškas sakinys. Savo mintyje aš turiu teisingą prasmę, bet kitas gali tą pasakymą suprasti priešinga prasme. Tačiau, jeigu jis bus pakankamai protingas, galės mano pasakymą suprasti ir tokia prasme, kokią aš turiu mintyje.

     Sakykime, kad šiandien aš esu labai užimtas ir nenoriu, kad kas nors mane trukdytų aplankymais ar telefonavimais, todėl savo sekretorei pasakau: "Jei kas nors šauks mane prie telefono ar norės mane pamatyti, atsakyk, kad manęs nėra namie". Sekretorė taip ir daro. Ar ji meluoja, sakydama, kad manęs nėra namie? Tie moralistai atsako, kad ne, nes pasakymas, kad manęs nėra namie, reiškia, kad manęs nėra jo dispozicijai. Arba štai kitas pavyzdys. Koks nors pažįstamas prašo, kad jam paskolinčiau pinigų. Dėl kokios nors priežasties aš tų pinigų jam skolinti negaliu, bet jeigu jam tai atvirai pasakysiu, jis labai įsižeis. Tad labai paprastai jam atsakau, kad neturiu pinigų. Ar čia yra melas? Sakoma, kad ne, nes tas mano pasakymas reiškia, kad aš neturiu pinigų jam paskolinti, nors kitiems tikslams aš jų galiu labai daug turėti. Tai yra ne kas kita, kaip tik įprastinis ir visų vartojamas mandagesnis neigiamas atsakymas. Kiekvienas žmogus tai gali suprasti, jeigu jau jis nėra perdaug naivus. Tad tokie atsakymai nelaikomi tikru melu. Žinoma, juos galima vartoti tik tada, kai yra tikras reikalas.

     "Restrictio mentalis", mūsų nuomone, yra ne kas kita, kaip tam tikra beveik dirbtiniu būdu pasidaryta išimtis iš bendros taisyklės, norint išsaugoti aukščiau minėtą melo apibrėžimą. Daugelis modernesniųjų moralistų šį melo apibrėžimą laiko nevykusiu, nes, norint jį pritaikyti gyvenime, dažnai reikia griebtis tų "proto apribojimų", kurie jau ir šiaip sunkią melo problemą kartais dar labiau supainioja ir pasunkina. Tad jie siūlo kitą melo apibrėžimą: "Mendacium est negatio veritatis debitae", tai reiškia, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos, vadinas, tokios tiesos, kurią žinoti kitas turi teisę. Ši teisė išplaukia iš teisingumo, iš artimo meilės įsakymo ir iš fakto, kad žmogus yra socialinė bei visuomeninė būtybė. Tad galima sakyti, kad žmogus visuomet turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai kalbančiojo profesija negali išduoti paslapties arba kai kitas tą tiesą panaudotų blogam tikslui ar iš to galėtų kilti didelių nemalonumų.

MELAS AR TIESOS NESAKYMAS?

     Visi moralistai sutinka, kad kiekvienas melas yra nuodėmingas, bet ne visi sutinka, kad kiekvienas tiesos nesakymas yra melas. Kai kam gali atrodyti, kad čia yra tik žodžių žaidimas, tačiau, labiau Įsigilinus į moralės dėsnius, paaiškėja, kad ir kitose moralės srityse galima pritaikyti minėtą skirtingumą. Juk visi sutinka, kad ne kiekvienas svetimo daikto paėmimas yra vagystė ir ne kiekvienas žmogaus gyvybės atėmimas yra žmogžudystė. Jeigu darbdavys tau neteisingai sumažino užmokestį, tu gali slaptai paimti tai, kas tau priklauso, ir jokios vagystės čia nebus. Teisingame kare galima šaudyti į priešą, ir kareivių nevadiname žmogžudžiais. Teisė leidžia dideliam nusikaltėliui atimti gyvybę, ir mes nevadiname žmogžudžiu nei teisėjo, nei bausmės įvykdytojo. Žmogus turi teisę gintis nuo priešo ir, jeigu yra būtinas reikalas, net nužudyti neteisingą užpuolėją. Taigi, taip pat yra išimtinių atvejų, kai žmogus gali sakyti netiesą, ir už tai jo negalima laikyti melagiu.

     Bet kai kurie mano, kad ši modernioji nuomonė su savo nauju melo apibrėžimu praktikoje yra pavojinga, nes žmogus gali galvoti, kad kitas niekad neturi teisės žinoti mano minčių. Kyla klausimas, kada kitas turi teisę žinoti tiesą. Argi kitas turi teisę žinoti, ką aš galvoju, kur aš buvau ir kur būsiu? Juk tai ne jo dalykas. Todėl kai kurie mano, kad tokiais atvejais beveik visuomet gali kitiems sakyti netiesą, ir čia nebus jokio nusikaltimo. Tai visai klaidingas galvojimas. Laikantis tokios taktikos, nebūtų galima kalbėti apie jokią artimo meilę, apie jokią draugystę, apie jokius socialinius žmonių santykius. Čia nereikia žiūrėti griežto teisingumo, bet ypatingai artimo meilės, be kurios nuoširdūs socialiniai santykiai yra neįmanomi. Iš artimo meilės įsakymo kyla labai rimtos pareigos, todėl kitame gali atitinkamai kilti ir tam tikros teisės. Aplamai galima pasakyti, kad kuo žmogus yra tau artimesnis, kuo daugiau jis tavimi pasitiki, tuo labiau tu esi įpareigotas jam sakyti tiesą, nieko neslėpdamas, jeigu tai slėpti neturi aiškios pareigos.

     Taigi šiais laikais melo atžvilgiu tarp moralistų yra dvi pagrindinės nuomonės: viena nuomonė sako, kad netiesos sakymas visuomet yra melas, o antroji tvirtina, kad netiesos sakymas ne visuomet yra melas. Visa tai gal geriau paaiškės iš kelių pavyzdžių.

     Visi esame girdėję apie liūdnai pagarsėjusią Dachau koncentracijos sto-vykią, apie kurią yra parašę knygas buvusieji tos stovyklos kaliniai kun. S. Yla ir a. a. Balys Sruoga. Toje stovykloje buvo labai daug kalinių, tarp kurių nemaža ir kunigų, kurių gyvenimas buvo nežmoniškai baisus. Vokiečių jėzuitas tėvas Pies kartą sugalvojo tiems kaliniams padėti. Jis persirengė vokiečių kariuomenės kapitono drabužiais, įsigijo didelį sunkvežimį, jį pilną prikrovė duonos ir nuvažiavo į Dachau stovyklą. Prie vartų valdininkams pasakė, kad jis esąs siųstas aukščiausios karo vadovybės aprūpinti duona tuos kalinius, kurie yra siunčiami už stovyklos ribų įvairiems darbams. Mat, esą negera, kai žmonės mato tuos kalinius labai išvargintus ir išbadėjusius. Stovyklos valdininkai patikėjo ir jį įleido. T. Pies, išdalinęs kaliniams duoną, sunkvežimyje paslėpė apie 30 kunigų ir išvažiavo. Šį savo žygį jis pakartojo tris kartus, išgelbėdamas apie 100 kunigų iš to pragaro.

     Be abejo, tai buvo drąsus ir rizikingas darbas, už kurį jam grėsė didžiausi kankinimai ir mirtis. Mums šis jo žygis atrodo heroiškas, bet kaip į tai pažiūrėtų moralistai? Ar jo veiksmas girtinas, ar peiktinas? Juk jis apgavo stovyklos valdininkus, sakydamas netiesą.

     Pirmosios nuomonės šalininkai, tur būt, atsakytų, kad toks darbas yra neleistinas, nes čia esąs aiškus melas. Visai kitaip į tai pažiūrėtų antrosios nuomonės aiškintojai, kurie sako, kad melas yra nesakymas kitam provalomos tiesos ir kad kalbos tikslas yra socialinių santykių palaikymas. Apie kokius socialinius santykius būtų galima kalbėti Dachau ir kitose panašiose stovyklose, kur nekalti žmonės padaromi vergais ir laikomi žemesniais už gyvulius? Kokią teisę turi tie nekaltų žmonių kankintojai, kad jiems būtų sakoma tiesa? Juk jie yra po kojomis pamynę pagrindinius teisės ir artimo meilės dėsnius. Jeigu žmogus savo gyvybę nuo neteisingo užpuolėjo gali ginti ginklu, dėl ko jos negalėtų ginti žodžiu? Jeigu aš galiu net gyvybę atimti tokiam užpuolėjui, kai kitos išeities nėra, tai ar aš negaliu vartoti savo kalbos jam suklaidinti ir išvaduoti save bei kitus iš neteisingos vergijos ir mirties? Šiuo atveju netiesos sakymas ir suklaidinimas visiškai negali pakenkti socialiniams žmonių santykiams normaliose aplinkybėse. Juk čia yra toks išimtinis atsitikimas, kur negali būti kalbos apie jokius socialinius santykius nei apie žmonišką bendravimą vienų su kitais.

     Štai kitas pavyzdys. Mirusio kario draugas, grįžęs iš karo namo, aplanko mirusio draugo motiną ir pasako, kad jos sūnus gyvas. Jis taip daro dėl to, kad galvoja, jog motina, sužinojusi apie sūnaus mirtį, gautų širdies smūgį ir mirtų iš sielvarto. Pirmosios nuomonės šalininkai taip elgtis neleidžia, čia jie pataria vartoti tą "proto apribojimą". Taigi, tas mirusiojo draugas galėtų taip jo motinai sakyti: "Tamstos sūnus dabar gerai gyvena ir nekenčia jokio vargo". Jis, taip sakydamas, nemeluojąs, nes savo galvoje turįs mintį, kad jos sūnus dabar esąs danguje, kur nėra jokio vargo. Bet antrosios nuomonės šalininkai pastebi, kad tas "proto apribojimas" yra paprastas netiesos sakymas. Juk yra kaip tik norima, kad kitas tą pasakymą suprastų klaidinga prasme. Jie sako, kad tas mirusio kario draugas gali sakyti netiesą, nes tiesos pasakymas jai labai pakenktų. Nors ji turi teisę žinoti apie savo sūnų, bet tiesos sužinojimas galėtų jai būti mirties priežastis, todėl kitas gali vartoti kalbą jos gyvybės išgelbėjimui, sakydamas netiesą. Klaidinga informacija čia nėra melas, bet artimo meilės darbas. Aplamai galima pasakyti, kad, kur pirmoji nuomonė leidžia vartoti "proto apribojimą", ten antroji nuomonė leidžia nesakyti tiesos.

     Dar pridėsime kitos rūšies pavyzdėlį. Jaunai studentei skambina draugas, kviesdamas ją šį vakarą važiuoti su juo į kiną. Ji labai nenori su juo važiuoti, todėl pradeda pasakoti visokias išsigalvotas istorijas. Ar ji gali taip elgtis? Norėdami rasti tinkamą atsakymą, turime pirma atsakyti į kai kuriuos klausimus: ar tas jos draugas turi teisę žinoti tiesą, ar jis taip elgiasi, kad galima prieš jį vartoti visokias priemones, norint apsiginti, ar tas studentės elgesys, pasakojant visokias apgaulingas istorijas, nepakenks artimo meilei, draugystei ir socialiniam bendravimui?

     Reikia atsiminti, kad čia kalbama apie draugą, bet ne apie priešą, todėl jis turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai tiesos sužinojimas pakenktų jam pačiam arba jeigu studentės profesija bei įsipareigojimai jai draustų sakyti tiesą. Jos minėtas elgesys gali labai pakenkti socialiniams santykiams ir jai pačiai, nes jeigu ji dažnai taip elgsis, tai niekas daugiau ja nebepasitikės. Taip pat toks elgesys yra priešingas ir artimo meilei, ir draugystei. Jeigu ji nenori su juo važiuoti, gali mandagiai pasakyti, kad šį vakarą važiuoti į kiną negalinti dėl tokių priežasčių, apie kurias kalbėti jai nepatogu. Jeigu tas berniukas yra protingas ir mandagus, tai tuo atsakymu pasitenkins ir daugiau nebesibraus į jos asmeninius reikalus.

     Tad ir ši nuomonė leidžia sakyti netiesą tik labai svarbiais, išimtiniais atvejais. Šiaip reikia visuomet stengtis kalbėti tiesą, nes netiesiakalbis žmogus greitai praranda visuomenėje ir garbę, ir pasitikėjimą.