Spausdinti

KUN. STASYS YLA

     REDAKCIJOS PASTABA. Neseniai "Krikščionis Gyvenime" išleido kun. Stasio Ylos knygą, vaidu "Šiluva Žemaičių istorijoje" (I dalis). įvairiose tos knygos vietose yra rašoma apie pirmųjų jėzuitų veiklą Lietuvoje. Kadangi pernai suėjo 400 metų nuo jėzuitų atvykimo Lietuvon, tai manome, kad skaitytojams bus įdomu šiek tiek susipažinti su jų veikla. Šiam tikslui perspausdiname iš minėtos knygos skyrelį "Pirmųjų jėzuitų posūkis į liaudį" ir vieną kitą ištrauką iš kitų skyrių. Knygoje yra labai daug įdomios istorinės medžiagos. Ją galima įsigyti pas platintojus arba Lietuvių Enciklopedijos leidykloje, kur buvo knyga išspausdinta. Knygos kaina — 5 dol.

     Su pirmaisiais atsivertėliais prasidėjo Lietuvos katalikybės restauracija, į kurią netrukus įsijungė ir naujai atvykę jėzuitai. Maža jų grupė (4 tėvai) atsirado Vilniuje 1563 metų rudenį. Jų pirmas rūpestis buvo įkurti mokyklą ir tai jie padarė sekančiais metais, kai atvyko dar 13 ordino narių. Mokyklą pradėjo su pirmomis žemesnėmis klasėmis ir per 8 metus išugdė pilną kolegiją su 400 mokinių. Toks didelis mokinių skaičius vertė galvoti, kur šis jaunimas tęs savo studijas toliau, nes į užsienius galėjo patekti tik žymiųjų didikų vaikai. Mintis steigti universitetą Vilniuje brendo kiek anksčiau, tačiau nesitikėta, kad tam pritartų valdovas Žygimantas Augustas, apsuptas įtakingų reformatų. Kai jis mirė ir nauju valdovu buvo išrinktas

     Steponas Batoras, tada jėzuitai gavo pirmiausia jo sutikimą. Universitetas oficialiai buvo įsteigtas 1575 metais; tų metų bėgyje buvo gautas ir pop. Grigaliaus XIII raštas, suteikiąs universiteto teises bei privilegijas. Pagaliau 1585 m. universitetą patvirtino ir valstybės seimas. Šis pirmas ir ilgą laiką vienintelis Rytų Europos universitetas buvo vadinamas Vilniaus akademija.

     Jėzuitai buvo žinomi ne tik savo intelektualumu, bet ir geru auklėjimu, dėl to jiems Vilniaus vysk. Jurgis Radvilas 1582 metais patikėjo naują uždavinį — auklėti būsimus kunigus dviejose naujai įsteigtose Vilniaus seminarijose — diecezinėje ir popiežinėje, kuri ruošė misininkus Rusijai ir Livonijai.

     Trečias jėzuitų uždavinys buvo sielovada — katekizacija, pamokslai, misijos, išpažintys. Nuo šio darbo nebuvo atpalaiduoti nei tie kunigai, kurie dirbo mokyklose. Šioj darbo srity jie laikėsi principo patarnauti žmonėms jų vartojama gimtąja kalba. Vilnius tuo metu buvo trikalbis, nes šalia lietuvių buvo nemaža lenkų ir vokiečių. Su abiejų pastarųjų aptarnavimu nebuvo bėdos, nes mokančių lenkiškai ir vokiškai jėzuitams nestigo. Sunkiau buvo su lietuviais, nes neturėta savų lietuvių vienuolių. Kol atsirado kandidatų iš lietuvių ir kol jie buvo paruošti kunigais, lietuvių kalbos mokėsi nelietuviai. Iš pramokusių kalbos ir įsijungusių į lietuvių sielovadą, kai kurie čia minėtini. Visų pirma Mikalo-jus Sedkovskis, kurį vysk. Merk. Giedraitis 1576 metais parsigabeno iš Vilniaus į Žemaičius ir, jo lydimas, lankė parapijas. Kai Giedraitis 1587 m. vėl lankė visą savo vyskupiją, jį lydėjo portugalas Emanuelis Vega ir Jeronimas Kniška, sakydami lietuviškus pamokslus ir mokydami liaudį tikėjimo tiesų. Kiek vėliau Žemaičiuose sakė lietuviškus pamokslus, mokė žmones ir klausė išpažinčių ispanas Antanas Arijus ir, tur būt, vokietis P. Krimeris. Pastarieji du į Žemaičius atvykdavo iš Rygos, kur vysk. Merk. Giedraičio dėka Vilniaus jėzuitai nuo 1583 metų buvo įsikūrę.

     Tais metais į jėzuitų ordiną buvo priimti du nauji lietuviai kandidatai: Povilas Pikelis (Pikelius) ir žemaitis Motiejus Galminas. Anksčiau už juos įstojo Mikalojus Markevičius (1579), kaunietis Povilas Bludenčius-Bludentius (1578) ir Stepas Staškevičius (1577). Buvo įstojusių ir prieš tai, jau bebaigiančių teologijos studijas ir pagreitintai įšventintų kunigais. Tokie buvo du vilniečiai (vilnenses) Adomas ir Jonas, be to, Feliksas ir Kumelis (Cumelis). Jiems 1583 metais buvo paruoštas toks sielovadinio darbo planas. Jie turėjo katekizuoti lietuvius sekmadieniais ir šventadieniais šiose Vilniaus vietovėse: prie Šv. Petro bažnyčios Antakalnyje, prie Neries tilto (ad pontem Villiae), prie Trakų ir Rūdninkų vartų. Be to, jie turėjo vykti keturiskart per metus į šiuos kaimus (pagos) katekizuoti žmonių: Medininkus, Daukšyčius (Dutzyscenses), Maišiagalą ir Luodnikus. Šiems keturiems jauniems kunigams talkino vienas lietuvis alumnas (alumnus lituanus) ir Jokūbas Laknickas, nepažymėta alumnas ar kunigas, vėliau žinomas jėzuitas. Be katekizacijos, minėti jauni kunigai dar turėjo klausyti lietuvių išpažinčių kariniame ir civiliniame Vilniaus kalėjimuose, Švč. Trejybės ligoninėje ir kolegijos bažnyčioje.

     Rygon buvo pasiųsti iš Vilniaus 2 ir Talinan 4 jėzuitai ir jau 1584 metais jie įsteigė mokyklas. Rygos mokyklą miestas greit uždarė ir ji buvo perkelta į Daugpilį. Bet Rygoje tuo metu būta apsčiai lietuvių katalikų, kuriuos reikėjo aptarnauti jų kalba. Jų katekizacijai buvo atsiųstas Motiejus Galminas, išbuvęs Rygoje 6 metus (1591-97), o jam talkinti 1596-97 metais Povilas Pikelis. Pakviestas vysk. Giedraičio, Gelminas vėliau persikėlė į Žemaičius, kur "misijose penketą mėnesių praleido" ir kaunietis Bludenčius, lietuvių pamokslininkas (concionator lithuanus). Minėtinas ir Petras Kuliešius (Culesius), įstojęs į ordiną 1953 metais, visą savo pajėgiausią amžių (ligi 1639) praleidęs Lietuvos ir Livonijos misijose, kartais siekdamas ir Rusiją.

     Tai buvo pradžia jėzuitų posūkio į lietuviškąją liaudį; tolydžio šis darbas plėtėsi, gausėjant pašaukimams iš lietuvių ir žemaičių.

     Jėzuitams atvykus į Vilnių, po ketvertos metų mirė Žemaičių vyskupas Petkūnas. Tada Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos primas įsigeidė Žemaičių ganytoju įsodinti savo seserėną Jokūbą Woroneckį. Šiam planui pasipriešino Radvilas Našlaitėlis, jo brolis Jurgis ir Leonas Sapiega. Jie dvejus metus kovojo, reikalaudami vyskupo, kuris "mokėtų žemaičių kalbą". Tokį kandidatą jie jau turėjo, būtent — kunigaikštį (gediminaičių kilmės) Merkelį Giedraitį. Šion kovon įsijungė ir jėzuitai su savo viršininku Stasiu Varševickiu. Šis, prieš tapdamas kunigu ir jėzuitu, buvo studijavęs Wittenbergo universitete kartu su Jonu Katkevičium, šiuo metu Žemaičių seniūnu. Varševickis, susivokė, ko nori Lietuvos didikai konvertitai, siekdami atstatyti katalikybės padėtį. Liaudis — katalikybės atrama turėjo gauti ganytojus, kurie mokėtų jos kalbą, ją suprastų ir nuoširdžiai rūpintųsi. Tai buvo naujas akcentas katalikų restauracijos sąjūdyje, ir jis turėjo nemažos įtakos tautiniam Žemaičių atgimimui.

     Kad žmonės tikrai jėzuitais labai pasitikėjo ir į juos mėgo kreiptis savo dvasiniais reikalais, matyti iš knygoje paduotos citatos, kur pasakojama, kaip žmonės plūdo pas jėzuitus išpažinties, kai buvo ruošiamasi žygiui prieš turkus, užpuldinėjančius Lietuvos ir Lenkijos sritis, o XVII a. besibraunančius į Europos centrą.

     Dėl šio žygio jaudinosi visa tauta ir gal labiausiai išgyveno liaudis. Apie tai 1683 m. rašė Vilniaus jėzuitai savo centrui Romoje. "Šiais metais apie Velykas neįprastai daug kaimiečių suplūdo į mūsų Akademijos (Šv. Jono) bažnyčią. Karo audros pavojus grėsė pražūtimi visai krikščionijai prie Vienos. Dėl to žmonės buvo apimti išganingos baimės; visomis dienomis jie skubėjo išpažinties, užimdami visus nuodėmklausius. Neužteko scholastikų, mokančių lietuvių kalbą; teko Akademijos studentams eksternams ruošti žmones išpažinčiai. Jie tai darė pasidaliję žmones sodaliečių klasėse. Kiti juos vedė būreliais (į bažnyčią) priimti komunijos. O studentų tėvai rengėsi išvedami su legijonais prieš turkų Otomaną jau už karalystės ribų.

     Kai kas galvoja, kad pirmieji jėzuitai nemokėjo lietuviškai, todėl negalėjo daug prisidėti ir prie lietuvių tautinio ugdymo, bet tai netiesa. Keliose knygos vietose yra aiškių įrodymų, kad beveik visi jėzuitai gerai kalbėjo lietuviškai, be abejo, mokėdami ir kitas kalbas. Tada Lietuvoje dvikalbiškumas buvo labai ryškus. Inteligentija kalbėjo ir lietuviškai, ir lenkiškai.

     Dvikalbiškumas visoj Lietuvoj, o ypač Žemaičiuose tarp kilmingųjų pastebimas nuo XVI amžiaus. Iš jėzuitų žemaičių, dirbusių kurį laiką Latvijos misijose, viso 77 tėvų, pradedant nuo 1583 ir baigiant 1770 metais, nerasta nė vieno, kuris nemokėtų žemaitiškai ir lenkiškai, neskaitant vėliau išmoktų kitų kalbų. Tik vieno lietuvių kalba buvo netobula, o 11-kos tobula (seit lithuanicam perfecte). Visi kiti 65 žemaičiai mokėjo savo kalbą pakankamai gerai, nes daugelis jų buvo liaudies pamokslininkai ar misijų vedėjai po keletą ar kelioliką metų Aukštaičiuose ir Žemaičiuose. Tarp pastarųjų buvo ir šiluviškių Katerių bendrapavardis Jonas, ir Šiluvai artimų kaimynų Pilsudskių Domininkas, o Jonas Ignas Pilsudskis jau priklausė prie 11 tobulųjų. Daugelis šių jėzuitų turėjo tipiškas žemaičių pavardes: Beinortas, Buivydas, Burba, Dovainos (du), Galminas, Gimbutas, Juodeikos (du), Kymantas, Koštautas, Orvydas, Prišmantas, Rimgaila, Sogaila, Vaišvila. Tarp gerai kalbančių ir užsirašiusių žemaičiais jėzuitų buvo ir tokie, kaip Nyžinski, Huscza, Pezzen ir Renno.

     Taip pat lietuviškai mokėjo ir lietuviai klierikai, kurie mokėsi jėzuitų vedamoje Vilniaus kunigų seminarijoje.

     Popiežinėj seminarijoj buvo įvairių tautybių klierikų, ir jie ruošėsi misijoms Rusijoje ir Livonijoje. Bet buvo leidžiama čia mokytis ir lietuviams, kurie nebeįtilpo į Vilniaus vyskupijos seminariją ir, baigus studijas, pasilikti Lietuvoje. Dėl to jie apsčiai naudojosi šios jėzuitų vedamos įstaigos palankumu. Sakysim, 1646 metais, kai čia mokėsi lietuviškojo giesmyno autorius žemaitis Saliamonas Slavočinskis, iš 30 klierikų, buvo 14 žemaičių bei lietuvių ir jie visi mokėjo savąją kalbą.