Spausdinti

KOMUNIJOS DALINIMO BŪDAI

     Po II Vatikano suvažiavimo pamaldose atsirado įvairių pakeitimų. Vieni jų yra praktiški, kiti — ne. Pakeitimų yra ir komunijos dalinime. Dabar jau daugelyje katalikų bažnyčių komunija yra priimama stovint. Vienur stovima eilėje, kitur virtinėje — vienas už kito. Ar toks komunijos dalinimas yra praktiškas? Tiesa, nebereikia atsiklaupti, bet, kai stovima virtinėje, kunigas turi sugaišti iki vienas komunijos priėmėjas nueina, o kitas ateina. Dabar, kai trūksta kunigų, laikas yra brangus. Kai žmonės priimdavo komuniją klūpėdami, jie visi būdavo beveik lygūs. Jie pakeldavo galvas ir atidarydavo burnas. Kunigui buvo labai patogu įdėti į burną komuniją. Dabar aukštesnio ūgio asmenys galvos negali kelti, bet turi palenkti, kad kunigas pasiektų, įdėti komuniją. Čia yra pavojus, kad ostija gali iš burnos iškristi.

     Dabar kai kur komuniją dalina pasauliečiai. Tai dar galėtų būti pateisinama kur nors Pietų Amerikoje ar Afrikoje, kur labai trūksta kunigų, bet JAV kunigų užtenka. Jeigu jau kunigams būtinai reikia pagelbininkų, tai galėtu pagelbėti vienuolės, nes jos, kaip ir kunigai, nėra pasaulietės. Jeigu dar ir dabar Bažnyčia skelbia, kad vienuolinis luomas yra aukštesnis už moterystę, tai ir komuniją dalinti turėtų pirmenybę vienuoliai broliukai ir vienuolės, o ne vedusieji vyrai. Jeigu gyvenime 99% moterų paruošia žemiškuosius valgius, tai dėl ko jos — vienuolės negalėtų pateikti dvasiško valgio — dalinti komunijos?

     Berods, dabar popiežius kai kur leidžia, kad norintiems komunija būtų dedama ne į burną, bet ant delno (“Laivas”, 1970. IX. 5). Argi kunigas turėtų kiekvieną paklausti, kaip jis nori priimti komuniją? O koks nors vaikas gal įsidės komuniją į kišenę ir parsineš namo. Ar ne prie kraštutinumų einama?

     Kai kurie kunigai per mišias, priėmę komuniją, susikaupia, sudedami rankas ant krūtinės, prie smakro ir pan. Ar tas susikaupimas yra privalomas? Kai kurie kunigai tokiais atvejais rankas sudeda ir laiko prie nosies, lyg maži vaikai, kalbėdami poterius. Bet tai yra labai neestetiška. Juk po to susikaupimo kunigas dalina komuniją. Bažnyčioje yra įvairaus jautrumo žmonių. Kai kuriems gali labai nepatikti, kad kunigas dalina komuniją tais pirštais, kurie, būdami ilgesnį laiką prie nosies, buvo sudrėkinti kvapu.

     Kai kurie lietuviai katalikai pasauliečiai dabar leidžia savo biuletenius, nes esą dvasiškių redaguojamuose laikraščiuose neišdrįstama pasisakyti prieš įsibrovusius į katalikų apeigas netikslumus. Ar tokie biuleteniai pasieks savo tikslą? Katalikai privalo klausyti savo dvasinės vadovybės, nors jos sprendimai ir nebūtu tikslūs. Tiesa, netikslūs sprendimai labai numuša žmonių religingumą, bet išeiti prieš savo religijos vadovus taip pat netikslu.    J. J.

Gerbiamasis,

     Savo laiške iškėlėte nemaža įdomių minčių. Reikia pripažinti, kad visai teisingai nurodėte kai kuriuos nesklandumus, bet kurgi tų nesklandumų nėra? Tik reikia neužmiršti, kad pagarbą žmogus gali išreikšti ne tik klūpėdamas, bet ir stovėdamas. Jeigu žmonės gražiai eilėmis eina stati priimti komunijos, tai čia nieko blogo nėra, gal būt, taip dar gražiau ir įspūdingiau. Žinoma, čia yra skonio reikalas. Savo laiško pabaigoje labai teisingai pastebėjote, kad katalikai privalo klausyti savo dvasinės vadovybės, nors jiems ir nepatiktų kai kurie jos sprendimai.

     Katalikai, kaip ir Jūs šiame laiške, gali išreikšti savo nuomonę, bet reikia smerkti tuos privačius biuletenius, kur kiršinami žmonės prieš dabartinę Bažnyčios santvarką, kur niekinamos gimtąja kalba laikomos mišios, kur sakoma, kad didžiausia Bažnyčios nelaimė buvo II Vatikano susirinkimas, kad paskutinis geras popiežius buvęs Pijus XI, o po jo jau visi kiti eina blogais keliais. Tokie biuleteniai, leidžiami katalikų vardu, gali daug daugiau žalos padaryti, negu aiškūs bedieviški leidiniai.

     Kai kurie dabar mano, kad gali nuo Bažnyčios atskilti dalis tikinčiųjų. Tikimės, kad taip neįvyks, bet jeigu įvyktų, tai gal ne toks didelis pavojus atskilti nuo Bažnyčios yra "progresyviesiems", kiek "konservatoriams", kurie užsispyrusiai laikosi visa to, kas buvo prieš II Vatikano susirinkimą, niekina to susirinkimo nutarimus bei popiežių potvarkius, laikydami save daugiau išmanančiais už popiežių ir viso pasaulio vyskupus bei teologus. Savo nuomones jie stengiasi paremti ne Šv. Raštu ir Tradicija, bet privačiais, Bažnyčios nepatvirtintais, apsireiškimais.

Redakcija

DAR APIE “VIVOS PLANGO”

     Negaliu atsidžiaugti Jūsų drąsiu “Vivos plango” (spalio mėn. numeryje). Gaila, kad mūsų veikėjų tarpe tiek maža drąsuolių, kur purvadrėbiams drįstų pasakyti ne. Mat, bijoma “susitepti” ir kad koks rėksnys nepasakytų: ir tu toks pat.

A. Salys

APIE RUGSĖJO MĖN. NUMERĮ

     Rugsėjo mėn. numeryje aprašytame simpoziume toji ponia gal per toli nuėjo, kritikuodama pamokslininkus. Juk į bažnyčią einame ne vien dėl pamokslo. Svarbiausia yra mišios. Kiekvienas kunigas skelbia Dievo žodį, tik vienas yra iškalbingesnis, o kitas ne. Nors pamokslininkai mūsų lietuviškose bažnyčiose ir ne taip iškalbingi būtų, vis tiek turėtume lankyti lietuviškas bažnyčias, nes jei nelankysime, jos iš mūsų bus atimtos.

     Nepatinka man ir tas modernusis menas. Nors sesuo Mercedes sako, kad jis teikia vidinį pasitenkinimą, bet aš to pasitenkinimo nejaučiu. Man atrodo, kad kaip visur, taip ir mene dabar yra neribota laisvė, be jokių taisyklių.

Ona Šumskis

SKAUTYBĖ TINKA VISIEMS

     Rugsėjo mėn. “Laiškų Lietuviams” numeryje buvo straipsnis, vardu “Šeima lietuviškojo gyvenimo kelyje”. Kalbant apie jaunimo organizacijas, buvo pastebėta simpoziume dalyvavusiųjų nuomonė, kad skautų organizacija geriausiai tinkanti vaikams, o ateitininkų — jaunimui ir vyresniesiems.

     Labai teisinga yra pastaba, kad ideologinę skautybės pusę kartais nustelbia netinkami vadovai; tai aš pati jaunystėje išgyvenau, to ir šiandien dar netrūksta. Tačiau tai nepaneigia skautybės tinkamumo visoms amžiaus grupėms. Vadovai, kurie nesupranta skautybės esmės, neturėtų to darbo imtis. Reikėtų turėti drąsos juos padėti “į savo vietą”, o ne priimti, lyg kokią būtinybę, ir tuo pačiu nustumti į šalį tą magišką jėgą, kurią skautybė gali turėti ne tik jaunimui, bet ir suaugusiam žmogui. Nuo kada meilė Dievui, tėvynei ir artimui priklauso tik vaikams?

Nijolė