Spausdinti

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Malonu susitikt seniai matytą pažįstamą ir stebėt, kokius brūkšnius įrašė laikas ne tik į jo veidą, bet ir į širdį. Kas jį džiugina, kas graudina dabar? Ar jo mintys kito su bėgančiais metais? Ar pasikeitė jis, ar liko tas pats?

     Šį kartą tas senas pažįstamas — Česlovas Grincevičius, po ilgų metų kūrybinės tylos, sugrįžęs pas mus su nauja knyga — "Geroji vasara". Taip jau yra su rašytojais, kad knygos daugiau pasako apie juos pačius, negu jų veidai. Todėl, vartydamas "Gerosios vasaros" lapus, matai, kad Česlovas Grincevičius yra tas pats "neįtikėtinų istorijų" lyriškas pasakotojas, kurį girdėjome 1953 m. "Vidurnakčio vargonų" gaudesy.

     "Geroji vasara", pavadinta mozaikiniu romanu, ir yra vienos vasaros iškarpa iš "anų laikų" studento gyvenimo. Kaip ir anksčiau, taip dabar, "ano meto" Lietuva autoriui yra neišsemiamas kūrybinis šaltinis, todėl "Geroji vasara" yra Lietuvos gamtos, Lietuvos bažnytkaimio ir lietuviškojo žemdirbio gyvenimo aidas. Perėjęs per jautrią autoriaus širdį ir lyrišką žodį, tas aidas atskamba pas mus be jokių disonansų, tyras, švelnus ir nostalgiškas. Tai aidas tų laikų, kada vagystė ar naminės varymas per savo darbo "aparatūrą" buvo didieji kaimo bendruomenės nusikaltimai, o mugės ir klojimo vaidinimai — didžiosios pramogos.

     Nors tie laikai dabar rodosi tolimesni, negu ką tik pasiektas mėnulis, tačiau praeitis visada sulaukia gražiausių sentimentų, ypač jei ji primenama su džiaugsmu, šiltu humoru ir meile kasdienių istorijų kasdieniškam herojui.

     Česlovas Grincevičius "Gerąją vasarą" ne tik parašė, bet ir išgyveno, dar kartą išsiilgusiai grįždamas į pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Lietuvą; dar kartą paviešėdamas pas atvirus, kaip delnas, ir gerutėlius kaimo žmones, dar kartą draugiškai išklausydamas jų rūpesčių ir švelniai šyptelėdamas iš jų naivumo. Autoriaus jautrumas savųjų personažų santykiams, rūpesčiams ir net pokštams "Gerajai vasarai" teikia daug šilumos. Autorius moka surasti džiaugsmo net ir paprastutėje bažnytkaimio kasdienybėje ir nepretenzingu humoru nuspalvint kiekvieną šios romantiškos mozaikos plytelę. Čia šypsaisi, klausydamas lentpiovių pokalbio, prunkšteli saujon per altaristos Bekočiaus pamokslą ir jau garsiai nusijuoki, kai Andrius rašo bobutės diktuojamą laišką ar šnekasi su miestuko žydeliais.

     Trumpas nuotaikingas sakinys, artima ir gili pažintis su to meto smulkiųjų miestelėnų bei kaimiečių kalba, papročiais darbais, pramogomis ir siekimais knygai teikia autentiškumo.

     Pasitaikiusius nelygumus, kaip vienur kitur į veikėjų lūpas sudėtas nunešiotas gražbylystes ("ūkis pakils, suklestės", "džiaugiuos, kad tavyje atgimė tėviškės pasiilgimas", "pasikartojantys vakaro stebuklai") arba pasakotus - perpasakotus ir nebejuokingus anekdotus ("mano vaikai ir tavo vaikai mūsų vaikus muša"), išperka autoriaus meilė "anos Lietuvos" kasdieniam, nors ir gerokai suidelizuotam, žmogeliui. Įdomu, kaip ir su kokiu jausmu autorius aprašytų mus, kasdieniškus dabarties lietuvius išeivijoj? Tačiau lengviau įsivaizduoti John O'Hara rašantį apie saulėlydžius ir beržynus, negu Č. Grincevičių — apie šiuos laikus.

     "Geroji vasara" skaitytojams, ypač vyresniesiems, bus knyga, kurioje lyg gintare įšalę amžinai gyvens nesugrąžinamų dienų atminimai. Pagaliau argi visos knygos turi būti rašomos tik jaunimui ir taikomos tik jaunimo skoniui? Juk mūsų senimas, nuvargintas namais netapusių didmiesčių, tikrai yra vertas poilsio anų gerųjų vasarų, anų šviesiųjų šiaurės vakarų atšvaitose, kada "viskas buvo, kaip pasakoj..."

Česlovas Grincevičius, GEROJI VASARA. Aplankas dail. Nijolės Vedegytės-Palubinskienės. Spaudė DRAUGO spaustuvė, 1970 m.

Kaina $5.00