Spausdinti

 ("Laiškų Lietuviams” konkurse premijuotas straipsnis) VACYS KUPRYS

JUNGIANČIOJI VERTYBĖ

     Kaip surasti tą paslaptingąją formulę, kurią pritaikius gyvenime, būtume suvesti vieningam ir kūrybingam darbui? Tikriausiai devyni iš dešimt atsakyty, kad reikia tik tikslių priemonių; jeigu jas surastume, tai kelias į bendruomeninės veiklos pasisekimą būtų užtikrintas. Aišku, kad taip galvojantieji turi bent dalį tiesos. Priemonių pasirinkimo svarbos negalima nuvertinti. O vis dėlto pirmutinis klausimas, į kurį turime atsakyti, yra: ko siekiame ir ką mums reiškia toji vertybė, kurios siekiame? Kalbėdami apie vieningą darbą, susiduriame su dviem veiksniais: vienybe ir vertybe, dėl kurios dirbame. Vienybė vertybės atžvilgiu turi būti visuotinė — apimanti visus bendruomenės narius. Šiuo atveju vertybė, kurios siekiame, turi būti ne tik visiems bendra, bet ir savo pačios prigimtimi visus jungianti. Tai tokia vertybė, kad kiekvienas bendruomenės narys galėtų pasakyti, kad tai yra "mano vertybė”, o ji yra "mano” dėl to, kad yra "mūsų”. Kas yra toji vertybė savo konkrečia apraiška, rasime atsakymą, skaidydami vienybės sąvoką.

VIENYBĖ IR JOS APRAIŠKOS

     Keista, bet jau taip yra, kad žmonėms sunku surasti vieningą atsakymą, kas yra vienybė. Peržvelkime kai kurias vienybės apraiškas, kurios gal padės suprasti klausimo painumą. Pirmiausia išskirkime vienybę į savanorišką ir prievartinę. Pirmoji suprantama kaip atskirų asmenų laisvai apspręstų valių sutapimas kuriuo nors klausimu. Toks valių sutapimas veda prie tolimesnių pasekmių — vieningų veiksmų. Prievartinė vienybė pasiekiama pašaline jėga. Šiuo atveju asmenų valios gali ir nesutapti ir dažnai nesutampa su išorine jėgos valia, bet sutampa jų baimės vedami veiksmai. Prievartinė vienybė mums dabar neaktuali. Nors jos ir nepasmerktume, vis tiek neturėtume priemonių ją pasiekti.

     Savanoriška vienybė gali būti įvairi. Jos tikslas gali būti visų arba dalies bendruomenės narių apjungimas. Motyvai, vedą į vienybę, gali būti egoistiniai (intereso, pelno), bet gali būti ir altruistiniai (meilės, pasiaukojimo). Vienybė gali būti laisvo arba ir tariamai laisvo apsisprendimo pasekmė. Pagal šias apraiškas savanorišką vienybę galime suskirstyti bent į tris atskiras rūšis: intereso, mados arba masinės visuomenės ir organinę vienybę. Kaip jau pats vardas pasako, intereso vienybė yra egoistinių motyvų išdava. Laikausi vienybės, nes ji man teikia naudos. Tai sutarčių vienybė. Paprastai intereso vienybė neapima visos bendruomenės, o tik jos dalį. Kai kas vienok yra nuomonės, kad, remiantis intereso principais, reikėtų mėginti siekti vienybės, apimančios visą bendruomenę. Esą, jei lietuvis pastebės, kad jo tautinė bendruomenė jam neša konkrečios naudos, tai jis prie jos ir šliesis. Psichologiškai ši mintis, be abejo, yra teisinga. Niekas kasdieniškam žmogui nėra taip patrauklu, kaip asmeninė nauda. Tačiau tokia vienybė nepriimtina keliais požiūriais. Pirmiausia mes neturime tiek priemonių, kad įstengtume numalšinti tūkstančiams žmonių medžiaginės naudos troškulį. Vienybė tuoj subyrės, kai naudingumas nustos bent iš dalies būti veiksmingu. Pagaliau vienybė ir bendruomenė nuvertinamos iki priemonių, tarnaujančių žemesnio lygio vertybių kūrimui. Atmesdami interesą, kaip bendruomenės vienybės tikslą, tuo pačiu jo neatmetame, kaip priemonės, skatinančios visuomeninį veiklumą.

     Šiandien, o gal ir visais laikais, stipriausiai reiškiasi mados arba tariamo apsisprendimo vienybė. Tai žmonių masės vienybė. Elgiamasi taip, o ne kitaip, nes ir kiti taip daro, nors mados sekėjai yra įsitikinę, kad jie čia patys apsisprendžia. Mados reiškiasi visose gyvenimo srityse, bet jos nekyla spontaniškai, ir mados sekėjai beveik niekada nebūna jos kūrėjai. Madinį gyvenimą, siekdami savy tikslų, suformuoja intelektuališkai ir finansiškai pajėgių asmenų kolektyvai. Bet koks moralinis atspalvis madoje šiandien nepageidaujamas, nes moralinės normos būtų kliūtis "nematomiems vadams” laisvai tvarkyti masės žmonių smegenis. Išvystytos komunikacinės priemonės, spauda, televizija, filmas, tokį smegenų valdymą padaro visiškai galimu. Ūkiniu požiūriu mados vienybė turi nemaža teigiamybių. Be jos nebūtų įmanoma masinė gamyba. Dvasiniu požiūriu ar, tikriau pasakius, žmogišku požiūriu ji yra neigiama, nes yra nuasmenintų žmonių vienybė. Lietuviams išeivijoje ji reiškia jų tautinę pražūtį. Svetimame krašte mes niekada nesukursime "lietuviškosios mados vienybės”, nes ši vienybės rūšis visada yra daugumos vienybės ir niekada nesiremia pastoviomis vertybėmis.

     Čia išvardintos apraiškos, kaip matome, nereprezentuoja tokios vienybės, kokios pageidautume savo bendruomenėje. Pagaliau ne kiekvienas laisvas apsisprendimas ir valių sutapimas mus veda į vienybę, nes jis gali būti ir savanaudiškas ar net pražūtingas bendruomenei. Egoistiniai motyvai, nors kartais žmones veda prie sutarčių, bet vis dėlto juos vienas nuo kito tolina. Egoizmo nugalėjimas yra viena pagrindinių sąlygų pasiekti vienybei. Reikia rasti pagrindą gyventi kitam, išmokti gyventi kitam ir įsisąmoninti, kad "aš gyvenu tik tiek, kiek gyvenu kitam”. Kitaip sakant, savo sąmonėje biologinės gyvybės principą reikia pakeisti dorinės gyvybės principu. Bet ar tai nėra keistas, nemodernus ir nepraktiškas galvojimas? Taip, jis yra keistas tam, kam apskritai keistas ir nesavas yra krikščioniškas galvojimas; kas užmiršta, kad amžinosios gyvybės siekiama ne vaistų pagalba, o rankos ištiesimu mažutėliams. Šis galvojimas nemodernus tiems, kuriems mada yra aukščiausias gyvenimo principas, o nepraktiškas tiems, kuriems gardaus valgio šaukštas ar blizgantis puodas stovi pirmoje vietoje vertybių gradacijoje. Vienas didžiųjų trūkumų krikščioniškoje sąmonėje yra tai, kad tikėjimo tiesas priimame ne kaip mūsų gyvybę apsprendžiančią tikrovę, bet kaip abstrakčias sąvokas ar net žodžių žaidimą. Įsigyvenęs žodis "tėvemūsų” gerai parodo, kiek maža dėmesio skiriame tiesai, kad Dievas yra mūsų tėvas. Sentimentinę vertę teturi ir "brolis”, nerasdamas vietos mūsų religiniame gyvenime, nors Kristus brolystę pastatė savo mokslo centre, o, tapdamas žmogaus sūnumi, ją sudievino. Dievą vadiname kūrėju ir tėvu, bet skirtumo tarp tų pavadinimų nematome, o skirtumas yra labai didelis ir daug ką mums pasakantis. Dievas sukūrė pasaulį tik kaip kūrėjas, jo buvimą palaikydamas, bet nesueidamas su juo į tiesioginį sąlytį, jam savęs neangažuodamas. Žmogų kurdamas, jis sueina į tiesioginį sąlytį tik su išskirtina gamtos dalele, asmeniškai jai duodamas gyvybę, tapdamas tėvu. Žmogaus gyvybė kilo ne biologiniu pagrindu, o iš Dievo-žmogaus santykio arba, kitaip sakant, doriniu pagrindu. Žmogus pranašesnis prieš kitus tvarinius pirmoje vietoje ne savo kvalifikacijomis, o tuo, kad jis yra tėvystės ryšyje su Dievu.

     Tėvystė ir brolystė, eidamos per žmonių kartas, eina drauge ir iš paties Dievo. Čia darome svarbią, nors ir neįprastą išvadą, kad ne todėl esame broliai, kad esame žmonės, bet todėl esame žmonės, kad esame tėvystės ir brolystės ryšyje. Pirmųjų tėvų kaltė yra ne kas kita, kaip nuolatinis siekimas aukos keliu atstatyti tarp žmonių brolystę, o per ją su pačiu Dievu tėvystę. Tai yra mūsų dorinės kūrybos kelias, kuris veda mus ne tik į žmogiškąją, bet ir į dievžmogiškąją vienybę. Tad tėvystę ir brolystę turėtume priimti ne kaip sentimentalius žodžius, o kaip aukščiausias vertybes ar net visų dorinių vertybių pagrindą. Šeima, tauta ir pagaliau visa žmonija yra ne kas kita, o tik brolystės - tėvystės formos, kurias mes vadiname bendruomenėmis. Tuo būdu bendruomenė, kaip brolystės forma, iškeliama į moralinių vertybių kategoriją. Bendruomenė savo nariui teikia neįkainojamas dovanas, įskaitant ir jo paties gyvybę. Taip pat bendruomenei priklauso ir jos nario auka, neaplenkiant net gyvybės, nes brolystė bręsta tik per savanorišką auką.

     Tik taip supratę tautą, tik ją išgyvenę kaip vieną iš aukščiausių vertybių, suprasime jos misijos prasmingumą, kurios įgyvendinimui turime ryžtis vieningam ir kūrybingam darbui. Tuo keliu eidami, prieiname prie vienybės, kuriai tinka "organinės vienybės” vardas. Čia neieškome nuomonių sutapimo visose detalėse. Tokia vienybė iš viso nebūtų vertinga ir jos nebūtų įmanoma pasiekti be išorinės prievartos. Organinėje vienybėje esminę vietą užima gera valia arba meilė savo broliui bei tikėjimas savo bendruomenės misijos tikrumu ir svarba. Žydai įvertino savo tautos misiją pasauliui ir Dievui, ir štai jų tauta svetur išliko gyva per du tūkstančius metų. Toliau pasvarstysime, kaip siektina organinės vienybės įgyvendinimo mūsų lietuviškoje bendruomenėje.

ORGANINĖ KARTŲ VIENYBĖ

     Organinė vienybė yra idealas, ir todėl niekad nepasieksime jos užbaigto stovio. Tai reiškia, kad mūsų pastangos turi būti nuolatinės bent daliniam jos įgyvendinimui. Organinei vienybei yrant, žūsta ir bendruomenė, todėl ji turi tapti ne tik dabarties, bet ir ateities rūpesčiu. O tai reiškia rasti tinkamą sprendimą darniam kartų santykiavimui.

     Kalbant apie jaunąją kartą, iškyla auklėjimo krypties klausimas. Kai kas galvoja, kad tautinis auklėjimas baigiasi, išmokius lietuviškai skaityti bei rašyti ir supažindinus su Lietuvos istorija bei geografija. Tai didelė klaida, nes visa tai gali išmokti ir bet koks svetimtautis ar net didžiausias mūsų tautos priešas. Mokyklinis paruošimas yra tik priemonė tolimesniam tautiniam auklėjimui. Tauta turi būti jaunimui parodyta, kaip vertybė, turinti dorinį pagrindą. Taip pat jaunimas turi būti paruoštas priimti ją, kaip aukštą vertybę.

     Žavėtis dorinėmis vertybėmis ir priimti jas į savo gyvenimo turinį pajėgia tik asmenybės. Todėl mūsų bendruomenės ateitis priklausys nuo to, kiek pajėgsime išauginti asmenybių. Asmenybės priešingybė — masės žmogus nepasižymi savarankiškumu. Jis yra aplinkos vergas. Vertybes jis rikiuoja pagal mados diktavimą arba pagal jam teikiamą malonumą. Tautinė bendruomenė lieka bevertė, nes ji neteikia jam apčiuopiamos medžiaginės naudos. Išvada aiški. Kuo daugiau prisiauginsime masės žmonių, tuo greičiau mūsų tautinė bendruomenė subyrės ir apie sutartinį darbą nebereikės nė kalbėti. Todėl didelę klaidą daro tie, kurie galvoja jaunimą prisivilioti per "malonumus”, nevengdami gerai "užfundyd”. Užmirštama, kad stikleliu palaikoma lietuvybė drauge yra ir nuvertinama iki stiklelio lygio. Reikia pastebėti, kad jaunimas nemėgsta pataikautojų, o ieško autoriteto tvirtose asmenybėse, nors išoriniai to ir neparodo. Jaunimas yra linkęs ardyti esamą tvarką, bet už tai nelaukia iš vyresniųjų pagyrimo.

     Vyresniųjų ir jaunesniųjų santykiuose svarbią vietą užima tradicija. Ji gali reikštis dvejopai: kaip pasenusi mada ir kaip kūrybinė medžiaga, žiūrint to, kokios vertybės jaunajai kartai perduodamos. Nesame konservatyvaus nusiteikimo žmonės ir pasenusių madų neturime. Bet blogiausia yra tai, kad dalis lietuviškojo jaunimo bet kokias lietuviškas vertybes, įskaitant ir lietuvybę, savo vaizduotėje priima, kaip pasenusią madą. Ugdant tautinę sąmonę, ypatingą vaidmenį turėtų suvaidinti jaunimo organizacijos. Juk šiam darbui mes ir neturime kitokių institucijų. Organizacijų programose pirmą vietą turėtų užimti ne žaidimai, bet didžiosios vertybės. Jaunimas turi būti įsąmonintas, kad jo uždavinys yra ne "eiti su gyvenimu”, bet gyvenimą kurti. Jam reikia paaiškinti, kad nauja ir sena mada iš esmės niekuo nesiskiria, bet yra tik atkartojimas ar sekimas, o ne tikra kūryba. Jaunimas turi bendruomenei atiduoti savo duoklę. Čia mes vis dar blaškomės. Kartais jaunuoliams per mažai leidžiame reikštis, o kartais juos tuoj iškeliam į "generolus”, užuot leidę dar pabūti "leitenantais”. Neužmirškime, kad jeigu norime turėti vadų, tai pirma juos išsiauginkime. Bet kaip visose gyvenimo srityse, taip ir čia žmogus turi pradėti kopti nuo apačios. Tik perėjęs visas pakopas, jis įgaus patirties ir subrandins savo charakterį vadovavimo darbui.

     Šiandien labai pabrėžiamas kartų atotrūkis — "generation gap”. Tai mūsų pačių įsikalta ar, tiksliau sakant, verslininkų reklamų į galvas įkalta niekuo nepagrįsta mintis. Kiekvienas amžius pasižymi daugiau ar mažiau savitu fiziniu ir dvasiniu pajėgumu, bet toks savybių įvairumas nesudaro pagrindo bendruomeniniam skilimui. Priešingai, įvairumas skatina bendradarbiavimą, nes esame verčiami vienas kitą papildyti. Vienas kitą papildydami, mes ir pasieksime organinę vienybę.

KŪRYBINIŲ JĖGŲ SUDERINIMAS

     Nereikia užmiršti, kad kūryba reiškiasi ne tik mene, bet visose žmogiškojo gyvenimo srityse. Kiekviena kūryba ieško sau paspirties kitos srities kūryboje. Ne kiekviena kūryba prasideda asmenine kūrėjo iniciatyva. Yra sričių, kur kūryba įgauna prasmę tik tada, kai kūrėjas užangažuojamas jai kitų asmenų ir institucijų. Sakysim, parašyti valstybės konstituciją yra didelio masto kūryba, bet šis darbas kūrėjui pirma turi būti pavestas. Neužtenka laukti ateinančių kūrėjų, o reikia jų paieškoti. "Talentų medžioklė” mūsų bendruomenėje turi vykti visose srityse, apimti visus narius ir tęstis visą laiką. Ir dideliais gabumais apdovanotieji ilgainiui išsenka, pereidami į tos pačios giesmelės giedojimą. Neretai pasitaiko, kad kai kurie asmenys, parodę talentus bei pavyzdingai atlikę darbą vienoje srityje, yra pripažįstami tinkamais visose srityse. Labai aiškus pavyzdys yra PLB Amerikoje statutas, kurį redagavo iškilūs mūsų kalbininkai ir literatai. Rodos, ačiū Dievui, turime teisininkų, administratorių, sociologų, tad jiems, o ne kam kitam, turėjo būti šis darbas pavestas. Tad nėra ko ir stebėtis, kad tas statutas turi daug trūkumų. Taigi nesiaurinkime darbuotojų skaičiaus, o junkime visas turimas jėgas. Visos žmogiškojo gyvenimo sritys yra atviros kūrybai, tik sudarykime sąlygas, kiek nuo mūsų priklauso, reikštis jose tiems, kuriems jos yra savos. "Tinkamas žmogus tinkamoje vietoje” — tai darbo organizacijos principas. Be geros organizacijos joks vieningas ir kūrybingas darbas bendruomenėje neįmanomas.

TEIGIAMOJI GINČŲ KRYPTIS

     Daug kas piktinasi ginčais mūsų spaudoje. Čia įžiūrima mūsų nevienybė ir net nekultūringumas. Aišku, kai ginčai pasidaro lėkšti, pilni neapykantos ir užgauliojimų, jie tikrai rodo vienybės stoką. Tokių, ačiū Dievui, retai pasitaiko, nors kai kas įrodinėja, kad jų labai daug. Iš esmės ginčai spaudoje rodo pozityvią mūsų nuotaikos kryptį. Reiškia, kad mes išgyvenam ką nors bendro, jei matome reikalą sielotis ir aiškintis. Kaip jau minėjau, organinė vienybė nereiškia nuomonių sutapimo visais klausimais, o tik bendrą norą įgyvendinti didžiąją vertybę — tautinę brolystę. Karščiavimasis ir net pyktis iš esmės taip pat nėra blogi, nes visa tai rodo, kad turime tvirtą ir nemeluotą tikėjimą bei meilę mūsų atstovaujamai tiesai. Jeigu mes visu nuoširdumu pasisakome už tiesą, tai jau esame vienybėje, nors ir skirtingais keliais bandome prie jos prieiti. Tačiau turime daryti visa, kad ginčai netaptų vienas kito juodinimu, o neštų pozityvių vaisių. Geriausias tam kelias — leistis į problemos gilumas. Giliai klausimą nagrinėti įstengs tik tie, kurie yra intelektualiai pajėgūs. Diletantai, pajutę savo nepajėgumą, turės iš diskusijų lauko trauktis, drauge išsinešdami ir nekultūringą diskusijų būdą.

     Daugiausia nesutarimų būta mūsų bendruomeninių veiksnių ir jų veiklos klausimais. Čia visu aštrumu susikerta ne tik principingumo ar tikslingumo primato klausimai, bet ir istorinis palikimas su savo ambicijomis. Klaidą darome, kai vieną iš šių postulatų suvisuotiname, užuot visiems trims suradę tinkamas vietas. Principų atsisakymas nėra vien formalumas ar garbės reikalas, bet neša visai realias ir nemalonias pasekmes. Tačiau gyvenimas, nestovėdamas vietoje, iškelia eilę naujų problemų, kurioms išspręsti tikslingos priemonės ne visada derinasi su principais, kuriais remiame ir pateisiname savo kovą. Iš praeities perimtų institucijų ar tradicijų taip pat negalime vienu brūkšniu pašalinti, nors dabartiniu metu jų egzistavimas ir nebūtų visai tikslus. Nėra reikalo skubintis likviduoti Alto, tuo labiau, kad PLB nėra pakankamai pribrendusi perimti jo darbą. Užsimoję šiam žygiui, turėtume daug triukšmo ir pykčio, bet nieko pozityvaus. Vliko nupartinimo mintis yra sena, kaip ir pats Vlikas. Praeityje ji buvo dar stipresnė, negu dabar. Mat, šiandien nebežiūrime į partijas tokiomis baisiomis akimis, kaip anksčiau. Partija atlieka didelį uždavinį. Į partiją, kaip į kokią mašiną, sueina pirminės idėjos. Jos čia persvarstomos ir suvedamos į sistemą — programą. Tik per partijas demokratinėje sistemoje galima išvystyti politinę kūrybą. Todėl, užuot nupartinę Vliką, supartinkime PLB. Aišku, dabartinės mūsų politinės partijos vargu tam tiks, nes dar ligšiol neparengė kultūrinės programos. Reikia, kad įsisteigtų arba specialūs klubai, kurie paruoštų programas ir išstatytų savo kandidatus tarybai, kad per juos programos būtų vykdomos, arba imtųsi to darbo jau esamos kultūrinės organizacijos. Balsuotojai turi įprasti balsuoti už asmenį, atstovaujantį jiems priimtiną veiklos programą, o ne vadovautis kandidato populiarumu ar patrauklia išvaizda.