Spausdinti

ADA KARVELYTĖ

NETIKĖJIMAS
 

Gal bus tau keista
Ar juokinga,
Bet aš jau niekam netikiu.
 

Ir tai tikrai
Beprotiškai graudu,
Nes nerandu
Tikros širdies
Nei ašaros.
 

Auksiniai rudenys nueina
Su žaliaskruostėm vasarom...
O aš dar vis
Karštai ilgiuos
Nedirbtinos širdies
Ir ašaros.

DUŽLUS GYVENIMAS
 

Dužlus gyvenimas,
Visų netikros dienos.
Skuba laikas,
Ir jame visko tiek daug.
 

Nespėja džiaugsmas
Pražysti šypsena,
Kai vėlei skausmas
Puošias ašara.
 

Nieko netrokštu,
Nieko laike nelaukiu,
Tiktai Tavęs vienintelio,
Kuris mano laikinume
Lieki amžinas
Čia ir anapus —
 

Manoji siela alksta
Tavo prisilytėjimo.

 

 

DIENOS ŠVIESA

Nėra kitu šviesų,
Yra tiktai viena
Dienos šviesa,
Šventa ir palaiminga,
Tekanti iš Viešpaties rankų...

Yra daug kitų
Spalvingų
Ir viliojančių šviesų,
Tačiau jos netikros,
Kaip netikra kartais būna
Mana širdis.

Nėra kitų šviesų,
Yra tiktai viena
Dienos šviesa —
Ir tik joje galiu įžvelgti
Skausmo gilumą
Savo brolio veide.

TIK ŠIAIP SAU

Nei kankinuosi,
Nei vaitoju,
Nei verkių,
Tik šiaip sau širdį gelia.

Ne dėl liežuvių
Ar pavydo pikto,
Kuris iškreipęs veidą
Šypsot žiedams neleidžia...
Ne — ne dėl to.

Nerūpi man visai,
Koks kraujas,
Žalias ar geltonas,
Pavydu gyslom teka...

Man gaila tik
Tos mirštančios
Mažos žvaigždelės,
Kuri šiąnakt upelin krito
Ir nuskendo...

Tai tik dėl jos,
Dėl jos vienos
Man širdį gelia.