Spausdinti

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     "Spauda yra Dievo pasiuntinys žemėje ir parodo, kaip jis ją valdo", sako anglų teologas J. Newton. Būtų bergždžia šiandien kalbėti apie spaudos reikšmę ir galybę, nes ta tiesa yra priimta pirmame rašliavos pasirodymo amžiuje. Tada ji, puošta dar labai primityviškai, vėliau jau pynė sau vainikus iš tų žiedų, kuriuos ji pati pasirinkdavo — iš gražių pačius gražiausius. Ji, pirmoji eidama gyvenimo keliu, nenorinčius jai pripažinti galybės šlavė nuo žemės paviršiaus, pasirinkdama tuos, kurie lenkė prieš ją galvą. Tad ne veltui Napoleonas šaukė, kad trijų laikraščių jis daugiau bijo, negu šimto tūkstančių gerai apginkluotų karių. Ir jeigu mūsų karaliai bei kunigaikščiai būtų savo žygiuose nešę savo spausdintą žodį, mes nebūtume išgyvenę tragiškų istorinių dienų. Be spaudos gyvenome tamsumoje, o su ja apsiginklavę, prisikėlėme naujam tautiniam atgimimui. Šimtmečiais pasivėlavome, pripažindami spaudos reikšmę ir galybę, bet ir tai supratę, dar turėjome kartoti, kad tik laukinis žmogus spaudos neskaito.

     Ir šiandien mums reikėtų, prie to reikšmingo pasakymo pridėjus kelis žodžius, belstis į daugelio lietuvių namus ir šaukti, kad be savos spaudos mes esame laukiniai savo veikloje bei mąstysenoje ir, jos neremdami, kertame šakas savo lietuviško ąžuolo, simbolizuojančio stiprybę ir ištvermę. Be jos mus gali paguldyti su šešiomis lentomis amžinai ramybei tautiniame kapinyne.

     Jei sakome, kad spauda yra vienos dienos pasaulio istorija, tai mūsų lietuviški spausdinti žodžiai yra mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo formuotojai ir tautinės ištikimybės bei išminties didieji pasiuntiniai.

     Kalbėdami apie santykius tarp spaudos ir skaitytojų, turėtume pirmiausia prisiminti ir įvykdyti Jean Dixon pasakymą (kurį vėliau vartojo John Kennedy), kad neturime klausti, ką ji mums duoda, bet ką mes jai duodame. Prenumeravimas ir skaitymas yra pirmoji mūsų šventa pareiga. Po to jau eina atsilyginimas, kad nebūtume spaudos vagys. Pasisavinę kelerių metų prenumeratą, vėliau dažnai ramia sąžine atsisakome nuo jos. O kad toks darbas sąžinės negraužtų, imame pasiteisinimui ieškoti įvairių priežasčių. Dažnai griebiamės to taip labai įsivyravusio pasakymo, kad tas ar kitas straipsnis prieštarauja mano nuomonei. Ir sudie! Nei už paštą, nei už popierių, nei už dažus nesumokėta. Kas spausdino — gali kaulus graužti; kas redagavo — tam juodos duonos užtenka; o kas rašė — gali už straipsnio išspausdinimą sumokėti.

     Ši prenumeratos atsisakymo liga taip smarkiai paplito, kad net ir vadinamieji didieji, net viešai kalbėdami, didžiuojasi atsisakę prenumeratos. Pasaldinimui dar prideda, kad ir skolos nemokės. O kai obuolys nuo obels toli nerieda, tai, iš tėvų paveldėję, tai praktikuoja ir kai kurie jaunieji akademikai, nors finansiškai tėvus gerokai pralenkia.

     Jeigu jau spaudoje skelbiame pavardes tų, kurie naujai laikraštį ar žurnalą užsiprenumeravo, tad kodėl negalėtume skelbti ir tų, kurie, aukštai šokę, žemai tūpė ir uždarė duris lietuviškam laikraščiui?

     Mes dažnai kalbame apie spaudos negeroves ir apie jos nuosmukį. Labai iškilmingai skelbiame spaudos mėnesius ir, pakartoję jog sviestas yra sviestuotas, nebandome ieškoti būdų prenumeratos rinkimui bei spaudos rėmimui.

     Mūsų spaudos redaktoriai yra plačios erudicijos, didelių gabumų, rodą nepaprastą pasiaukojimą ir pasišventimą savo darbui, dideli idealistai, bet, deja, ekonomiškai yra labai menkai atlyginami, nors turi dirbti ilgas valandas. Bet čia ne leidėjų kaltė, o mūsų pačių, skaitytojų ir prenumeratorių. Leidėjams juk monų kruopos iš dangaus nekrenta ir skolų vien raudonu rašalu neišbrauksi iš sąskaitų krūvos.

     Ir ši spaudos leidėjų materialinė padėtis nerodo jokių gerėjimo ženklų. Atrodo, lyg stovime vietoje ir į bedugnę taip pat nekrintame. Padėties pagerinimui siūloma įvairiausių receptų, kad ligonį būtų galima pagydyti, jam suteikiant daugiau jėgų ir ateities vilčių. Apie laikraščių sujungimą nesinorėtų kalbėti, nes pasiliekąs gyventi mirusiojo palikimu negali pasinaudoti. Tokios padarytos jungtuvės, kaip parodė gyvenimo pavyzdžiai, neatnešė naudos. Uždaryto laikraščio prenumeratoriai tik labai nežymiu nuošimčiu parėmė naujo laikraščio pasirodymą, nes paprastai tokie junginiai daromi labai panašios ir artimos minties laikraščių, kurie turi tuos pačius skaitytojus.

     Amerikiečių laikraščiai taip pat serga materialine mažakraujyste. Užsidaro dienraščiai, kurie turi po kelis šimtus tūkstančių skaitytojų, ir žurnalai su milijoniniais tiražais. Oregono universiteto du žymūs žurnalistikos profesoriai, J. Z. Hulteng ir R. P. Nelson, norėdami, kad skaitytojai geriau susipažintų su spaudos leidimu, parašė knygą "The Fourth Estate", kurioje per 338 puslapius skaitytojas vedamas nuo A iki Z apie spaudos darbą su jos įvairiomis šakomis, apie etiką ir tradicijas, nepasisekimus ir klaidas. Tai pirmoji tokio turinio knyga, prieinama visiems skaitytojams, tai santrauka žurnalistikos mokyklų išeitų kursų. Kad mes lietuvių kalba turėtumėm ką nors panašaus, gal padėtų mūsų skaitytojams plačiau ir giliau įžvelgti į esamą spaudos padėtį.

     Mes labai dažnai kalbame apie spaudos laisvę ir spaudos etiką. Nors tie žodžiai savo prasme yra lygiai taikomi tiek mums, lietuviams, tiek amerikiečiams, bet mes labai dažnai tų žodžių paveikslą įdedame į skirtingus rėmus.

     Amerikiečiai nori matyti ir turėti absoliučią spaudos laisvę, ką dabar parodė Aukščiausiasis teismas su dr. Daniel Ellsbergo byla dėl atskleidimo spaudai slaptų karinių dokumentų. Bet tai galima daryti savo valstybėje. Mes, kaip tautinė grupė, tokios laisvės negalime turėti.

     Richard Hardwood, iš "Washingon Post", rašydamas apie spaudos etiką savo straipsnyje "Susipainiojimas interesų konflikte", kelia ir spaudos laisvės klausimą. Jis, nurodęs eilę pavyzdžių, kur laikraščių leidėjai ir vyriausieji redaktoriai laikosi vienos linijos, vienos nuomonės, o žymioji redakcijos narių ir reporterių dauguma tuo pačiu klausimu yra priešingos nuomonės, kelia klausimą, ar žurnalistas gali būti tuo pačiu metu šviesų rampoje aktorium scenoje ir kritiku auditorijoje. Šviesų rampa yra redakcija. Aktoriai — redakcinis personalas. Tad jei pats vaidini scenoje, ar gali būti ir kritiku, atseit, kritikuoti save ir visą kolektyvą? Jei laikraštis, pavyzdžiui, laikosi Vietnamo atžvilgiu erelio politikos, o jo redakcinio kolektyvo narys balandžio — taikos ir jungiasi su tokio pat nusistatymo politikais, jam, kaip rašo Richard Hardwood, nėra galimybių pasilikti redakcijoje. Jis arba turi pasitraukti, arba yra atleidžiamas. Bet yra ir tokių dienraščių, kurie savo redakcinio kolektyvo nariams palieka visišką laisvę. Kai Bostone 172 žurnalistai pasiuntė prezidentui telegramą, sakydami, kad būdami Vietname mes nusikalstame prieš žmoniją, tai "Boston Globe" vyr. redaktorius pasisakė, jog žurnalistai negali būti neutralūs svarbesniuose įvykiuose ir jie turi visišką laisvę savo nuomonę paskleisti.

     Taip pat eilė laikraščių yra uždraudę savo redakcinio kolektyvo nariams imti bet kokias dovanas. Kiti, tai pabandę daryti, susilaukė labai didelės opozicijos, kaip "Denver Post", ir kyšių ėmimą, kuris reiškiasi įvairiomis dovanų formomis, turėjo legalizuoti.

     Paprastai spaudos žmonės laikosi tradicijos neįsijungti į aktyvų visuomeninį politinį gyvenimą. Bet toks Herbert Klein, Baltųjų Rūmų komunikacijos direktorius, dar vis tebėra "San Diego Union" redaktorius. Yra ir daugiau laikraščių leidėjų, kurie finansiškai ar savo aktyviu darbu prisideda prie vienos ar kitos partijos.

     Šiuos spaudos etikos ir laisvės klausimus vis dažniau keliant amerikiečių žurnalistų spaudoje arba jų suvažiavimuose, Čikagos Sigma Delta Chi profesionalų žurnalistų susirinkime tuos klausimus palietė "Chicago Sun-Times" vyr. redaktorius Ralph Otwell. Užsiminęs apie Richard Hardwood iškeltus spaudos etikos ir laisvės klausimus, jis iškėlė melo reikalą, kurį kai kurie žurnalistai plačiai praktikuoja. Pavyzdžiui, viena žurnalistė simpoziume prisipažino, kad, nežiūrint tiesos ir žurnalistinio objektyvumo, ji visados rašo ir rašys, simpatizuodama juodiesiems. Atrodo, kad, taip darydami, mes kasame žurnalizmui mirties duobę ir apnuodijame teisybės tvirtovę pavojingomis vėžio celėmis, kurios ją palengva sunaikins.

     Todėl šiuo atžvilgiu verta prisiminti, ką pasakė Aristotelis prieš 2200 metų, jog melagiu, nors ir didžiausią teisybę sakančiu, niekas netiki ir mano, kad jis meluoja.

     Toliau kalbėdamas apie žurnalistų laisvę, Ralph Otwell pabrėžė, kad laisvė ir tiesa eina drauge. Jei Čikagos dienraščių leidėjai pasisakė už dabartinio burmistro kandidatūrą, tai redakcinio kolektyvo nariai, kurie su tuo nesutiko ir palaikė oponentą, visiškai galėjo tai padaryti ir laisvai rašyti tuose pačiuose dienraščiuose savo straipsnius. Bet iš jų buvo reikalaujama tik vieno dalyko, būtent — tiesos ir dokumentuotų faktų.

     Rūpindamies savos spaudos etikos ir laisvės reikalais, mes matome, kad ir didžioji spauda yra užkrėsta tomis pačiomis pavojingomis bacilomis ir ieškoma būdų ligos plėtimą sustabdyti. Todėl ir žvilgtelėjome į gerųjų kaimynų kiemą.

     Atrodo, kad mes savos spaudos reikalais turime daug kalbėti ir rašyti. Būtų gerai, jei kas nors suruoštų tų klausimų išsiaiškinimui simpoziumus, kuriuose galėtų savo nuomonę pareikšti tiek spaudos darbuotojai, tiek visuomenės atstovai. Redaktorių bei žurnalistų ir visuomenės artimesnis ryšių palaikymas, pasikalbėjimai, mūsų manymu, atneštų tik daugiau naudos spaudos išlaikymui. Niekas nesodintų kurio nors į kaltinamųjų suolą, niekas nenorėtų kurį nors mokyti ar jam įsakyti, bet atviras žodis ir nuomonių pasidalinimas visados atneša naudos. O kad mes rūpinamės spaudos išlaikymu ir sergame ta liga, tai geras ženklas. Dar geriau, kad liga virstų epidemija. Kuo daugiau mes skirsime rūpesčių savajai spaudai, kuo daugiau jos reikalams išleisime pinigų, tuo ji bus geresnė ir tuo ilgiau degs mūsų tautinės gyvybės žiburys.