KAZIMIERAS C. GEČYS
MARKSISTINĖS RELIGIJOS DOKTRINA
Marksizmas yra ne vien tik ekonominė ar politinė teorija; tai yra visuotinė pasaulėžiūra, filosofinė sistema, kuri apima žmogaus visumą ir nustato jo visus žmogiškus santykius. Istoriškai pagrindinis žmogaus rūpestis yra jo santykis su Dievu — religija.
Bet kokia religija Marksui ir Engelsui buvo išnaudojimo ir priespaudos įrankis. Jų pagrindinė aksioma buvo, kad religija bendrai, ir ypač krikščionybė, yra viena žmogiško veiksmo paneigimo formų, dvasinė priespauda, kuri visur slegia darbui kitiems pajungtas mases. Jau net 1848 metais jie paskelbė, kad "komunizmas pašalino amžinas tiesas; jis pašalino visas religijas ir visą moralę" (žr. Komunistų manifestą).
Buvo laikas, dar prieš Spalio revoliuciją, kada Leninas savo revoliuciniams tikslams panaudojo platų protestą prieš caro religinę priespaudą. Tuo metu jis reiškė savo pažiūrą demokratiška dvasia. "Kiekvienas turi būti visiškai laisvas", sakė jis, "ne tik priklausyti bet kokiai religijai, bet ir skelbti savo religiją ir keisti savo religiją. Joks pareigūnas neturi turėti teisės klausti bet ką apie jo religiją; tai yra žmogaus sąžinės reikalas, ir niekas neturi teisės į tai kištis" (Lenin, Selected Works, 1943 ed., II, 284).
Būdamas tikras marksistas, Leninas netikėjo tuo, ką sakė. Tai buvo grynai politinis ėjimas. Vėliau, nors ir nieko naujo į Markso teoriją neįnešė, jis išreiškė savo priešiškumą religijai griežtesniais žodžiais; jis pavadino religiją "tam tikru dvasiniu spiritu, kuriuo kapitalizmo vergai skandina savo žmogišką esmę"- Jo priešiškumas religijai nebuvo vien pasyvus, bet pasireiškė konkrečia kova prieš visus kultus:
"Mes turime kovoti prieš visas religijas. Tai yra viso materializmo ir marksizmo abėcėlė. Kova prieš religiją turi būti sujungta su klasių judėjimu, kuris siekia pašalinti visas religijos socialines šaknis".
Lenino praktiškas nusistatymas religijos atveju buvo apspręstas keturių principų: ateizmas yra integrali marksizmo dalis; partijos nariai yra užsiangažavę kovingam ateizmui; antireliginė propaganda turi būti skleidžiama kuo plačiau per mokslą ir mokymą; ir darbo masės galų gale turi būti atpalaiduotos nuo religinių prietarų. Kai kurie šių principų aspektai buvo įrašyti, tiesioginiai ar netiesioginiai, ir į Sovietų Sąjungos Konstitucijos 124 straipsnį:
"Užtikrinti piliečių sąžinės laisvę. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Tikėjimo laisvė ir laisvė antireliginei propagandai yra pripažinta visiems piliečiams".
Teisinė literatūra paprastai identifikuoja religijos laisvę su sąžinės laisve. Praktiškiems reikalams tai labai patogi vartosena. Religija yra apibrėžta kaip Aukščiausios Būtybės garbinimas; sąžinė — kaip savo elgesio moralinio gerumo ar blogumo pajutimas. Kadangi Vakarų pasaulyje moralė yra sutapatinama su religiniu įsitikinimu, arba pagrįsta juo, yra prileidžiama, kad religijos laisvė aprėpia ir sąžinės laisvę. Pvz. JAV konstitucija užtikrina religijos laisvę, bet negarantuoja sąžinės laisvės, jei ji nėra religijos ar kalbos ir spaudos laisvės dalis. Bet sovietinė konstitucija šias dvi laisves skiria. Cituota sovietinės konstitucijos ištrauka, paviršutiniškai pažvelgus, atrodo garantuoja sąžinės laisvę vakarietiška demokratiška prasme. Iš tikrųjų, Sovietų konstitucija paneigia pilną religijos laisvę, apibūdindama ją laisvu tikėjimo išpažinimu (religinių pareigų atlikimu), tuo tarpu suteikdama religijos priešams "laisvę antireliginei propagandai". Teisė laisvai atlikti religines apeigas nėra lygi pilnai religijos laisvei, nes Bažnyčios veikla natūraliai yra platesnė, negu liturgija. Religijos pasekėjai yra leidžiami tik pasyviai atlikti jos ritualą; jie negali savo tikėjimo propaguoti ar skelbti jį kaip tam tikrą priešingybę marksistinei ideologijai. Antra vertus, sovietinis režimas, būdamas prisiekęs religijos priešas, skatina agresyvią taktiką skelbti ir ginti materialistinį ateizmą, kaip dalį savo "mokslinės pasaulėžiūros".
Marksistinės Sovietų konstitucijos "sąžinės laisvės" reikšmė faktiškai yra visai skirtinga nuo vakarietiškos sampratos. Tai yra puikiai išreikšta šioje aiškiai dialektiškoje citatoje:
"Socialistinėje visuomenėje sąžinės laisvė neskiria vidinio asmens pasaulio nuo išviršinio, t. y. nuo visuomeninių interesų, nes sovietinis žmogus neturi asmeniškų ir privačių interesų, skirtingų nuo visos sovietinės liaudies interesų. Mūsų visuomenėje sąžinės laisvė reiškia savanorišką ir aktyvų dalyvavimą kovoje išnaikinimui visų praeities liekanų iš žmonių sąmonės... Todėl sovietinio žmogaus sąžinė, būdama socialistinės pažiūros (supratimo) išraiška, diktuoja jam priešintis viskam, kas trukdo komunizmo programą mūsų visuomenėje, diktuoja jam aktyvų dalyvavimą žodžiu ir darbu, realizuojant... didžią komunizmo statybos programą" (P. A. Sharia, O neko-torych voprosach komunističeskoi morali, 1951, pp. 114, 117).
SOVIETINIAI ANTIRELIGINIAI ĮSTATYMAI
Antireliginiai įstatymai geriausiai iliustruoja tikrą sovietinio režimo pažiūrą į religiją. Nuo 1918 m. buvo išleistas didelis skaičius antireliginių įstatymų, reguliaminų ir aplinkraščių. Nežiūrint plačios propagandos apie santykius ir pagerėjimo pažiūrą į religiją, anksčiau išleisti antireliginiai įstatymai tebėra visiškai galiojantys: nė vienas nebuvo atšauktas ar pakeistas.
Vienintelis pasikeitimas nuo praeities yra metodiškesnis planavimas ir griežtesnis įstatymų taikymas, kas tikinčiųjų persekiojimą Sovietų Sąjungoje padarė ypač žiaurų. Be to, antireliginiai įstatymai, kurie yra sąmoningai apgaulingi, gali būti vykdomi administracine plotme, pakeičiant jų reikšmę ir vykdymą be formalaus konstitucijos pakeitimo ar konstitucijos principų, išreikštų 124 straipsnyje, atsisakymo.
Pagrindinis antireliginių įstatymų tikslas yra paraližuoti religinių bendruomenių veiklą. Pagrindiniai šių įstatymų reikalavimai yra: a) atskyrimas Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios; b) ekonominių Bažnyčios pagrindų sunaikinimas; c) Bažnyčios veiklos suvaržymas; ir d) dvasiškijos veiklos apribojimas.
Visų sektų tikinčiųjų bendruomenės turi būti registruotos vietinėse tarybose (sovietuose arba vietinės valdžios organuose) ir tam tikslui turi paduoti prašymą su bent dvidešimčia parašų. Šių bendruomenių ir pačių bažnyčių atskyrimas nuo komunistinės valstybės yra toks griežtas, jog praktiškai jos yra neteisėtos. Jos neturi teisės į turtą ir juridinio asmens ar korporacijos statuso. Visas jų turtas — pastatai, žemė, liturginiai daiktai — yra nacionalizuotas. Ir nors įstatymo raidė garantuoja religinėms bendruomenėms nemokamą bažnytinį pastatą ir liturginius reikmenis, faktiškai nėra nieko panašaus. Bažnytinių pastatų išlaikymo našta krinta ant nuskurdintų bendruomenių pečių.
Kita aplinkinė priemonė paraližuoti bažnyčias ir paskubinti jų natūralų galą yra jų ekonominės bazės sunaikinimas. Reguliarus nario mokestis yra neleidžiamas, ir tik rinkliava iš bažnyčią lankančiųjų yra toleruojama.
Bažnyčiai yra uždrausta bet kokia socialinės pagalbos veikla, įskaitant kooperatyvų, ekskursijų, bibliotekų, skaityklų, mėgėjų menininkų, sporto klubų ir pan. organizavimas. Įstatymas garantuoja laisvą religinių ceremonijų atlikimą, jei "jos nedrumsčia visuomenės tvarkos" ir "nepažeidžia sovietinių piliečių teisių". Tvarkai priešin-gaiš gali būti varpų skambinimas, vargonų muzika, giedojimas ir t.t. Pamaldos yra apribotos, reikia gauti leidimą iš vietinės valdžios religinėms procesijoms.
Tačiau didžiausias pavojus religijai Sovietų Sąjungoje yra Bažnyčios mokymo teisės paneigimas. Įstatymas draudžia religinį auklėjimą jaunesniems kaip 18 metų ne tik mokyklose ar bažnyčiose, bet ir namuose. Kriminalinis įstatymas pramato bent vienerių metų kalėjimo bausmę kunigui, sulaužiusiam šį įstatymą.
Bažnyčios hierarchija ir dvasiškija yra griežtoje režimo kontrolėje.
Vyskupas ir kunigai turi gauti leidimą iš vietinių organų, kad galėtų eiti savo pareigas. Duodama ar sulaikydama leidimus, valstybė turi priemonę paraližuoti kunigų veiklą, diskriminuoti vieną religinę bendruomenę kitos naudai ir užtikrinti dvasiškių kooperaciją su vietiniais valdžios organais ar eventualiai su slaptąja policija, jei tokia politika tam tikru momentu yra laikoma naudinga režimui.
1943 m. buvo įsteigta Ortodoksų Bažnyčios Reikalų Taryba reikalingiems ryšiams ir kontrolei palaikyti tarp sovietinio režimo ir Rusų Ortodoksų Bažnyčios. Aštuoniais mėnesiais vėliau kita taryba — Religinių Kultų Reikalų Taryba — buvo įkurta mažesnių tikybinių grupių (katalikų, protestantų, armėnų, gruzinų, žydų, musulmonų, budistų) reikalams tvarkyti. Abi tarybos yra priklausomos Sovietų Sąjungos Ministerių Tarybai, ir jų pirmininkai yra valdžios pareigūnai. Šios tarybos susilaukia pagalbos iš Valstybės Saugumo Komiteto (KGB). Tarybų uždavinys yra ketveriopas: a) sudaryti ryšį tarp bažnyčios ir valstybės; b) paruošti bažnytinių reikalų įstatymus ir reguliaminus; c) prižiūrėti tokių įstatymų ir reguliaminų vykdymą; ir d) laikyti dvasiškiją griežtoje priežiūroje.
SOVIETŲ ANTIRELIGINĖS POLITIKOS EKONOMINĖS IR ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS
Nuo pat valdžios paėmimo bolševikai žiūrėjo į religiją kaip į antiprogresyvią jėgą, giminingą dekadentinėms vakarų jėgoms. Jų tikslas buvo išugdyti naująjį sovietinį žmogų su antireliginiu nusistatymu, pagrįstu dialektiniu materializmu. Todėl Sovietų kovą prieš religiją ir Bažnyčią galima laikyti niekad nesibaigiančia; ji tik keičia formas pagal laiko auklėjimo reikalavimus. Partija tebeturi intenciją kiek galima greičiau išpiauti religinius jausmus ir įsitikinimus iš piliečių galvų, nežiūrint kokią religiją jie beišpažintų, ir užtikrinti ateistinio materializmo pergalę. Tam tikslui režimas naudoja, be įstatymų sankcijų, visą savo administracinę, ekonominę ir politinę jėgą bei įvairias antireliginė,s propagandos priemones. Režimas yra nukreipęs savo pasipriešinimą prieš visas religijas, bet jo taktika skirtinga įvairioms religinėms grupėms. Administracinių priemonių skirtingas taikymas yra sąlygotas politinių išskaičiavimų. Tačiau, nežiūrint taktinių manevrų, nėra jokio esminio pasikeitimo religijos atžvilgiu nuo Markso ir Engelso laikų:
"Religija yra priešiška darbo interesams ir yra konservatyviškiausia visuomeninio sąmoningumo forma. Ji trukdo plačių masių aktyvią kovą už visuomenės reformą... Religija trukdo komunistinę statybą ir išima šiek tiek žmonių iš aktyvaus vaidmens mūsų didžiajame darbe" (Pravda. 1959 m. rugpiūčio 21 d.).
Sovietinio režimo antireliginė kova suskirstytina į tris laikotarpius: pirmas — nuo 1917 iki 1940 m., antras — nuo 1941 iki 1959 m., ir trečias — nuo 1959 m. iki dabar. Per pirmuosius 23 savo gyvavimo metus režimas naudojo kruviniausias ir žiauriausias priespaudos priemones prieš visas religijas. Tūkstančiai bažnyčių, mečečių, sinagogų buvo pagrobtos ir paverstos sandėliais, teatrais, ar paprastais komunistiniais klubais. Niekas nežino, kiek tūkstančių kunigų, pastorių ir rabinų žuvo slaptosios policijos rūsiuose ar buvo nuteisti priverstinių darbų stovykloms. Daug tūkstančių piliečių, kurie aktyviai ar pasyviai gynė savo religijos laisvės teisę, susilaukė to paties likimo. Net šiandien religinės šventovės yra išniekinamos, organizuoti būriai ardo religinius susirinkimus, kunigai yra laikomi "prieš visuomeniniu" elementu. 1941 m. Kremlius paskelbė paliaubas bažnyčioms, siekdamas koordinuoti visus visuomenės sluoksnius karui prieš nacių Vokietiją. Karas ir pokaris buvo pažymėti pasikeitimu antireliginėje politikoje: vietoj žiaurių ir kruvinų kovos formų atsirado subtilesnė metodika prieš ortodoksų ir musulmonų religijas, bet negailestingos priemonės buvo toliau taikomos Romos katalikams, ukrainiečių unitams, protestantams ir žydams.
Reliatyviai liberalios Sovietų režimo pažiūros į Bažnyčią laikotarpis, atrodo, eina į pabaigą. Naujoji antireliginė kova, "perėjimo iš socializmo į komunizmą periode", siekia "išrauti religines liekanas". Vis dar tikimasi, kad religija sunyks, nors naujoje partijos programoje (1961) vengiama paskirti datą jos galutiniam išnykimui.
Režimo administracinė ir ekonominė politika prieš religiją, taikoma tiek dvasiškiams, tiek ir tikintiesiems, vartoja penketą priemonių: a) apkaltinimus visų, ypač neortodoksinių religijų, už "fronto prieš TSRS sudarymą” ir už sovietinės socialistinės civilizacijos, mokslo, meno ir naujo gyvenimo išvystymo apsunkinimą; b) dvasiškijos apribojimus; c) bažnyčių veiklos kontrolę; d) kišimąsi į religinių apeigų vykdymą; ir e) bažnyčių ir dar likusių vienuolijų bei teologinių seminarijų uždarymą.
Religijos puolimai yra nuolat kartojami sovietinėje periodikoje ir paprastai perspausdinami respublikinėje ir vietinėje spaudoje. Straipsniai yra paprastai kraštutinės ir nesitaikstančios nuotaikos:
"Katalikų dvasiškija, su popiežium priešaky, taip pat ir vadovaujantys protestantų, žydų, mohometonų, budistų ir kitų religijų asmenys, sudaro bendrą frontą prieš TSRS ir liaudies demokratijos šalis. Ši imperialistinių laukinių gyvulių ir religinių obskurantų (tamsuolių) unija patvirtina religijos priešiškumo paprastam žmogui esmę... Svarbiausia sąlyga pereiti į komunizmą yra visų rūšių kapitalistinių prietarų likvidavimas sovietinės liaudies sąmonėje, ypač tokios kenksmingos ir pasenusios atmatos kaip religija".
Iš visų tarptautinio pobūdžio religijų katalikų ir žydų religijos yra labiausiai puolamos. Katalikybės centras Vatikanas visada buvo laikomas Maskvos valdovų ypatingai pavojingu. Jis yra nuolat puolamas kaip "sąžinės, kalbos, susirinkimo, profsąjungų ir t. t." priešas. Be to, Vatikanas ir jo vyskupai visame pasaulyje yra apkaltinti kaip "reakcionieriai, karo kurstytojai, socializmo ir demokratijos priešas, komunizmo šmeižikai". Judaizmas yra smerkiamas už mokymą, kad žydų tauta yra "Dievo išrinkta valdyti visą pasaulį" ir kad žydų tikėjimas yra stipriai susimaišęs su žydų buržuaziniu nacionalizmu ir sionizmu.
Dvasiškija yra apšaukiama kaip didžiausia apgavikė ir todėl kaip pavojingiausias "liaudies priešas", kaip "parazitiniai maisto suvartotojai" ir "liaudies vergovės viršininkai", "piniguočiai", "libertinai", "antisovietiniai agitatoriai", "reakcionieriai". Visi jie yra laikomi sovietinės valdžios "ideologiniais priešais". Šiais ir kitais rūsčiais dvasiškių puolimais yra siekama juos sukompromituoti, pastatyti nepasitikėjimo ir paniekos sieną tarp jų ir tikinčiųjų. Ortodoksų vienuoliai ir vienuolės yra kaltinami tikinčiųjų apgaudinėjimu su "šventųjų kultu", "dykaduonių" sužavėjimu ir "darbininkų nulupimu".
Po karo dvasiškijos apribojimai prilygo fiziniam persekiojimui. Nauja režisuotų teismų banga prieš visų sluoksnių dvasiškiją nusiautė įvairias Sovietų Sąjungos dalis. Jie yra dažnai apkaltinami mokesčių nemokėjimu, pinigų išnaudojimu, pajamų nuslėpimu, "priverstiniu" vaikų traukimu į savo bažnyčias ir yra nuteisiami ilgam laikui kalėti arba ištremiami į Sibirą. Vyskupų teismais ir jų pareigų suspendavimu, ištrėmimu į tolimas vietas siekiama to paties tikslo — diskredituoti religiją ir Bažnyčią.
Pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją dvasiškija atgavo savo pilietines teises. Bet praktikoje jiems yra paneigtas socialinis draudimas ir bet kokia pagalba, jie neatleidžiami nuo aukštų mokesčių. Apskritai, ekonominis spaudimas dvasiškių gyvenimą padaro nepaprastai sunkų, priverčia juos pasitraukti iš pareigų ir atbaido jaunimą nuo teologinių seminarijų.
Neką geriau yra tikintiesiems, negu dvasiškiams. Nors teoretiškai žmonės yra laisvi praktikuoti savo religiją, bet tie, kurie lanko bažnyčias, yra paliesti visokios ekonominės ir visuomeninės diskriminacijos. Viešai išpažinti savo tikėjimą Sovietų Sąjungoje reikalinga heroiškumo. Tikintieji turi mokėti aukštą kainą už savo tikėjimą: jie gyvena baimėje būti išjuoktais, perspėtais, ir gali prarasti savo teises į darbą, mokslą, pažangą. Jie gerai žino, kad režimas juos kaltins neturėjimu "pilnos vertės, statant komunizmą", ir kad režimas organizuoja ateistus "aktyviai kovai už kiekvieną žmogų", nes "išgelbėti (tikintį) iš religiškumo dvasinių kartuvių yra tas pat, kaip laimėti kovą".
Vaikai yra leidžiami tėvų, ar geriau senelių, bažnyčion religinėms pamokoms, kol pradeda mokyklą, kada jie atsiduria visiškoje režimo priežiūroje. Neseniai režimas pradėjo kovą prieš tą teisę su ypatinga kritika tėvams, kurie moko religijos. S. M. Pavlov, komjaunimo pirmasis sekretorius, 1962 metais yra pareiškęs:
"Ypatingą rūpestį mums kelia apsaugojimas vaikų nuo tikinčiųjų tėvų... Sąžinės laisvė, išreikšta konstitucijoje, taikoma suaugusiems piliečiams... bet niekur neleistina sužaloti vaikų dvasią ir padaryti jų neapsaugotam protui įtaką" (Komsomolskaja pravda, 1962 m. bal. 18 d.).
Tokia kritika buvo ženklas ateistų susirinkimams, kuriuos pasiūlė papildyti kriminalinį kodeksą, įvedant įstatymus, "apsaugojančius netikinčiųjų laisvę" ir "apsaugojančius netikinčiuosius nuo bažnyčios žmonių". Tai reiškia, kad komjaunuolis, kuris slapta eina į bažnyčią ar ten tuokiasi, bus atitinkamai nubaustas. Pirmoje vietoje įvelti kunigai bus nubausti. Toliau komjaunuolis bus išmestas iš organizacijos. Bet tai dar ne viskas. Jo pavardė bus paskelbta vietiniame laikraštyje, kur jo bendras charakteris ir darbo savybės bus apibūdinti tamsiausiomis spalvomis. Jis tuojau bus išmestas iš darbo, jei jo viršininkas pasirodytų esąs "budrus" komunistas. Jaunuolio "religinės nuodėmės" gali užtraukti visuomenės rūstybę jo tėvams ir net seneliams. Teismo nutarimu jo tėvams gali būti atimtos tėvų teisės ar gali būti priverstinai atskirti nuo vaikų už tokius nusikaltimus, kaip bendrą kasdieninę maldą, prisilaikymą liturginių švenčių ar dalyvavimą pamaldose.
Vieši tikėjimo išpažintojai, kaip teologinių seminarijų kandidatai ar naujokai Rusų Ortodoksų vienuolynuose, yra vaizduojami kaip "lengvo, sukto gyvenimo mėgėjai", "nusikaltėliai, kurie turėtų būti perauklėti darbu", "naivūs, pasitikį, tikį į fantastinius pažadus ir besileidžią būti įvilioti į "šventas pinkles". Tėvai yra buvę apkaltinti prievarta "įkalinę" savo dukras vienuolynuose, ir visuomenė yra mobilizuota pasipriešinti jaunų žmonių stojimui į vienuolynus.
Žinoma, Sovietų Sąjungoje yra nepaprastas liturginių rūbų, religinių reikmenų ir literatūros trūkumas. Režimas neleidžia turistams įvežti biblijų, šventųjų paveikslų, religinių medalikėlių, maldaknygių. Šie dalykai negali būti nė paštu nusiųsti. Jie yra laikomi "ideologine kontrabanda". Religinė literatūra yra beveik uždrausta, ir tos knygos, kurios vis tik yra išspausdinamos labai mažais tiražais ir daugiau propagandos užsieniui tikslais, negali pasiekti paprasto piliečio. Pilietis, kuris nori studijuoti religijos problemą, paprastai gali pasinaudoti tik antireligine propaganda ar Markso Engelso, Lenino, Stalino ir Kruščiovo raštais.
Nusavintos bažnyčios, jų pastatai ir puošmenys yra išnuomojami religinėms bendruomenėms už labai aukštą nuomą, pagal jų tūrį, nors namų mokesčiai yra mokami pagal kvadratinį plotą. Bet kuri religinė kongregacija, kuri nesumoka nuomos, susiduria su galimybe, kad vietiniai organai bažnyčią uždarys. Parapijiečiai daro, ką gali, bet jie yra tiek nepasiturintys, jog kartais bažnyčia turi būti uždaryta, nes nepajėgia nuomos sumokėti. Bažnyčia yra priversta beveik nematomai egzistuoti. To, žinoma, civiliniai organai ir nori.
1960-62 metais Sovietų Sąjungoje buvo uždaryta 2,000 bažnyčių. Šiuo metu Sovietų Sąjungoje yra ne daugiau kaip 10,000 atvirų bažnyčių, palyginus su 76,000 Ortodoksų religijos pastatų caristinėje Rusijoje. Daug vienuolynų taip pat buvo uždaryta.
Be katalikų teologinės seminarijos Rygoje, trys Ortodoksų teologinės seminarijos (Kijeve, Stavropolyje ir Saratove) ir neakivaizdinis Leningrado teologinės seminarijos skyrius buvo uždaryti, kas drastiškai sumažino Rusų Ortodoksų Bažnyčios įstaigas jaunų dvasiškių paruošimui. Liko tik penkios seminarijos ir dvi akademijos. Vienintelė žydų seminarija buvo uždaryta.
Tiesa, Maskvoje, Leningrade, Kijeve ir kituose miestuose keletas bažnyčių, katedrų ir vienuolynų buvo restauruoti režimo lėšomis dėl jų istorinės ir architektūrinės svarbos. Tačiau jos nebuvo restauruotos kaip maldos namai, bet kaip valstybiniai muziejai.
Tad sovietinis režimas bando sunaikinti paskutinę pusiau savarankišką instituciją, kuri galėtų būti žmonių lojalumo objektas. Šiam tikslui net "leidžiama įžeisti tikinčiųjų jausmus".