Spausdinti

PATINKA SKYRIUS “TĖVYNĖJE”

     Labai gerai, kad įsivedėte skyrių “Tėvynėje”. Juk mes visi savo tėvyne sielojamės ir mums labai įdomu sužinoti, kas ten dedasi. Tomis trumpomis žinutėmis esu patenkinta, bet norėčiau, kad kartais ir plačiau apie ką nors būtų parašyta. Būtų labai naudinga, kad šis skyrius būtų praplėstas.    O.M.

APIE LIETUVOS SPORTININKUS

     Smagu, kad “L. L.” iškelia Lietuvos sportininkų laimėjimus įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose. Miela buvo skaityti (spalio mėn. nr.) apie Kęstučio Šapkos pergalę Europos lengvosios atletikos pirmenybėse. Tik gaila, kad jo pavardė buvo klaidingai išspausdinta (galimas dalykas, kad tai korektūros klaida) — vietoj Šapka buvo parašyta Čapka. Taip pat ten buvo paduotas ir netikslus jo pasiektas rezultatas šuolyje į aukštį. Žinutėje nurodoma, kad jis peršoko 2 m. ir 2 cm., o iš tikrųjų jis peršoko 2 m. ir 20 cm. Jeigu jis būtų peršokęs tik 2 m. ir 2 cm., tai būtų atsidūręs ne pirmoje, o paskutinėje vietoje.

     Taip pat toje žinutėje buvo nurodyta, kad anksčiau Europos lengvosios atletikos pirmenybėse už ieties metimą sidabro medalį yra laimėjusi Birutė Kalėdienė. Pabaigoje duodamas toks komentaras: “Tik visa bėda, kad ne savo tėvynės vardą išgarsino šie mūsų iškilieji sportininkai. Jų laimėjimus pasisavino Tarybų Sąjungos komanda, palikdama lietuviams sportininkams tik asmeninį džiaugsmą už pasiektus rezultatus”.

     Prie šio komentaro reikėtų pridėti tai, kad vis dėlto daugelis kitataučių sužino, kokios tautybės yra tie sportininkai, nors jie ir turi prie savo uniformų prisiūtas raides CCCP, o ne LIETUVA. Teko matyti nemaža svetimomis kalbomis išėjusios spaudos, kuri minėjo, kad Šapka yra lietuvis. Net ir JAV einantis žurnalas “Track & Field News” (1971 m. rugsėjo mėn.) ilgame straipsnyje apie mūsiškį sportininką rašė: “The sandy-haired Lithuanian, who could easily pass for US college basketball player...”

     Antra vertus, nemalonu darosi, kai mūsų laikraščiuose skaitai apie kitų Rusijos užimtų tautų sportininkus, vadinamus rusais. Viename mūsų dienraštyje 1971 m. rugpiūčio 21 d. buvo Europos lengvosios atletikos pirmenybių aprašymas, kur šuolyje į aukštį trečiąją vietą laimėjęs ukrainietis R. Achmetovas buvo “pakrikštytas” rusu. Gerai, kad mes giname savo teises, iš kitų reikalaudami to, kas mums priklauso, bet tų pačių teisių nepaneikime ir kitiems.    E. S.

MĖGIAMAS AR MĖGSTAMAS?

     Turėjome gerą žodį mėgiamas. Deja, kai kam jis pasirodė “ne visai” geras. Jį laikėme būdvardžiu, kaip žinomas, gyvenamas, nemokamas, pakankamas ir kiti. Tik skaitome, kad jis dalyvis, “atklydęs” iš bendrai nevartojamo veiksmažodžio mėgti,-gia. “Lietuvių kalbos žodynai taip pat tokios formos neteikia”. Sakinys svarbus, bet taisytinas. Ką gi reiškia neteikia? Ją betgi žymi. Antai, M. Niedermanno, A. Senno ir A. Salio Lietuvių rašomosios kalbos žodynas, II t., (Didysis) Lietuvių kalbos žodynas, VII t., Aleksandro Kuršaičio Lietuviškai - vokiškas žodynas, II t.

     Tiesa, reikia sutikti, kad mėgti,-sta dabar bendrai vartojamas veiksmažodis. Tad jo esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis bus mėgstamas. Tik kam dėl jo varyti lauk gražiai įsigyvenusį žodį mėgiamas? Žodžiai mėgiamas ir mėgstamas abu vienos ir tos pačios motinos kalbos vaikai. Jų vienas švaresnis, skambesnis, kitas, mat, geresnio kelmo. Kas ką rinksis? Aplamai sakytina, kad ir kalbos dalykams reikia ne vien technikos, bet ir estetikos. Kitas pridurtų, kad šiuo atveju technika turėtų nusilenkti estetikai.

     Sveikintina mintis ne vien poetams arčiau susipažinti su tarmių lobynais ir jų grožiu, praturtinančiu bendrinę kalbą. Morfologija pati vargiai užsikirtusi neįsileisti antrinių lyčių ir pasirinkti liežuviui bei ausiai geresniąją.

J. Sakalauskas

Redakcijos pastaba

     Autorius čia kritikuoja š. m. 7 nr. buvusį paaiškinimą dėl žodžių mėgiamas ir mėgstamas. Ten mes griežtai nepasmerkėme žodžio mėgiamas, tik sakėme, kad jis “ne visai geras”, nes sudarytas iš tarminės lyties, o morfologinės tarmybės bendrinei kalbai nėra reikalingos.

Jeigu autoriui nėra aišku, ar tie minėti žodžiai yra būdvardžiai, ar dalyviai, tai galime “padaryti kompromisą” ir juos vadinti būdvardiniais dalyviais. Autorius sako, kad jo minėti žodynai žymi tą žodį. Tas žymėjimas tai dar nereiškia, kad žodis vartotinas. Patartume dar paskaityti, ką rašėme apie lietuvių kalbos žodynų naudojimąsi (žiūr. š. m. 5 nr., 138-139 psl.). Ten sakėme, kad, pavyzdžiui, didysis lietuvių kalbos žodynas deda visus žodžius, kurie tik kur nors Lietuvoje vartojami ar vartoti, vadinasi, deda net barbarizmus ir tarmybes. Jame galima rasti ir abrozas, abrūsas, bindokas, brukas, brudas ir t.t. Tai dar nereiškia, kad tas žodynas leistų ir teigtų šiuos žodžius bendrinei mūsų kalbai.

     Sutinkame, kad nereikia būti per dideliais pedantais ir baidytis kai kurių antrinių lyčių, sudarytų pagal mūsų kalbos dėsnius. Jau esame kalbos skyriuje rašę, kad kalba nėra ribojama nei griežtos logikos, nei matematikos dėsniais.

AR TAI NĖRA “PULKIM ANT KELIU” GIESMĖS SUNIEKINIMAS?

     Viena gražiausių mūsų giesmių “Pulkim ant kelių” visuomet būdavo giedama atsiklaupus. Dabar kai kuriose bažnyčiose yra kitaip. Kai žmonės suklaupę šią giesmę gieda, išeina kunigas su palyda iš zakristijos ir iškilmingai žygiuoja pro žmones prie altoriaus. Žmonės nežino, kaip čia jiems elgtis: ar klūpėti, atiduodant pagarbą Dievui, ar stoti, norint pagerbti kunigą.    J. Tijūnas

Redakcijos paaiškinimas

     Visi žinome, kad dabar yra įvesta nemaža liturginių reformų. Kai kurios visiems yra labai aiškios ir suprantamos, o kitas suprasti ir prie jų priprasti yra sunkiau. Mišių auka yra labai svarbus ir iškilmingas veiksmas. Norima, kad, kunigui išeinant iš zakristijos, o mišių pabaigoje grįžtant į zakristiją, būtų giedami atitinkami iškilmingi himnai. Juos giedodami, žmonės stovi, panašiai, kaip ir tautos himną giedodami, mes stovime. Kitos tautos tokius himnus jau turi ir gieda. Mūsų poetai ir muzikai dar jų nėra sukūrę, tad mes giedame tokias giesmes, kurias iki šiol giedodavome, nors jos ir nėra minėtam tikslui labai tinkamos.

     Neturėdami kitų giesmių ar himnų, pradžioje mes paprastai giedame “Pulkim ant kelių”, o pabaigoje — “Marija, Marija” arba “Štai jau baigiam auką gausią”. Taigi, jeigu kunigas giedojimo metu žygiuoja prie altoriaus arba po mišių, giedant vieną ar kitą minėtą giesmę, žygiuoja nuo altoriaus, jis nenusikalsta liturgijai, o kaip tik vykdo liturgijos pageidavimus. O kad su šiuo kunigo veiksmu kartais nesiderina kai kurie tų giesmių žodžiai, tai ne jo kaltė. Kai turėsime sukurtas atitinkamas giesmes, nebus ir šios problemos.