JUOZĖ L. VAIČIŪNIENĖ
Dar ne taip seniai pasirodė Juozės Augustaitytės - Vaičiūnienės eilėraščių knyga "Rūpestis". Neseniai poetė atšventė savo 75 metų amžiaus sukaktį. Kadangi J. Vaičiūnienė buvo uoli skaučių veikėja, tai skautės praėjusį lapkričio mėnesį surengė Čikagoje gražų jos veiklos paminėjimą. Rinktinė publika buvo supažindinta su jos "Rūpesčiu", o taip pat ji buvo paminėta kaip tikrai šakota asmenybė: rašytoja, poetė, visuomenininke, mokytoja, tautinių šokių pradininkė. Iškilmės buvo A. Kezio, S.J., nufilmuotos.
Poetė, visiems atsidėkodama, pasakė gražią kalbą, kuri yra lyg jos Credo. Toje kalboje išreiškė rūpestį, ar gyvenime gerai sunaudojusi gautus talentus, ar išmokėjusi procentus už gautą paskolą. Be abejo, kiekvienam žmogui, o ypač jaunimui, kol dar nevėlu, reikėtų tuo susirūpinti. Čia pateikiame jos pasakytą kalbą.
Redakcija
Ką aš čia šuoliais sakysiu, nebus nieko nauja, kas nebūtų buvę girdėta, rašyta, žinoma. O šuoliais šnekant, pasilieka neaiškumų, net atrodančių prieštaravimų.
Šia proga mane paėmė noras pakartoti, kad tomis pačiomis mintimis ir spalvomis baigiu austi savo juostą, kokiomis pradėjau, kilusi savo tautoje. Ar, sudėjus dabar jos abu galu, jiedu tinka sumegzti tikrajam mazgui? Ar teisingas įspėjimas, kad "gyvenimą išgyventi, tai ne pievą pereiti"?
Dabar ir spaudžia didžiausias rūpestis dėl tų gautų talentų, paskolos, ar jie reikiamai padidinti, ar pamažinti, ar užkasti į žemę. Kai žaizdas gydo laikas, tai tas pats laikas skolą didina. Pagal jos didumą reikia mokėti procentus. O kai skolintojas pareikalauja, privalai grąžinti ir skolą.
Jeigu nebūsi grąžintino kapitalo padidinęs, jei dar praleidęs, išbarstęs, tada skolintojas tampa labai nemielas. Ima baimė, kad jis tik nepaspaustų durų skambučio. Arba bandai išsisukinėti pagal savo sąžinę savo naudai, kad skolintojas miręs ir niekad nepareikalaus skolos. O vis dėlto niekas taip greitai nelaukiamai neateina, kaip skolai grąžinti laikas.
Be visiems didžiausiojo skolintojo, šiuo atveju turiu galvoje paskolos davėją — savo tautą. Skaičiau ir girdėjau, kad ji kai kieno laikoma mirusia, niekad gyventi neprisikelsima. Kai kieno laikoma kaip tik dabar išvesta iš siaurumos, iš "mažyčio kambarėlio" į platųjį visokios kūrybos gyvenimo kelią, žydi kuo spalvingiausiais pilnaviduriais žiedais, džiaugdamasi gyvenimu. Tad nereikia mokėti jokių procentų, net yra nubraukta ir visa senąja valiuta duotoji skola. Tik sau ramiai be rūpesčių gyvenkite, be jokių sąžinės priekaištų mirkite.
Bet aš savo skolintojos nelaikau nei mirusia, nei sergančia, nei laiminga, nei iškėlusią baltą ar raudoną vėliavą, nei nubraukusia skolą. O laikau, kaip aną evangelijos keleivį, ėjusią savo paskirties, kūrybos, teisės keliu į savo tikslą. Ėjusią savo keliu — nemindžiojusią svetimų laukų pasėlių, neskynusią kaimynų sodų obuolių, negėrusią svetimų šulinių vandens, o ginkluoto plėšiko iš pasalų užpultą, sužeistą, apiplėštą ir vis apiplėšiamą. Apiplėšimas ne vien medžiaginis. Plėšikas apiplėštos, sužeistos nepaliko pasveikti ir vėl eiti toliau savo keliu. Plėšikas negrįžo su grobiu į savo landynę, bet likęs laužo, kraipo jos savitos kūrybos genijų, kad nesiskirtų nuo savo pavergėjo brolio ruso, kad nebūtų matoma laisvoms pasaulio tautoms ir valstybėms kaip atskiras individas, asmenybė...
Šalia to, visokiais keliais, samdytomis, prievartinėmis, pataikaujančiomis, klastingomis priemonėmis varoma propaganda, jog aš, ir mes, ir jūs, vadovaudamiesi "sveiku protu", turime užmiršti savo istoriją, buvusią niekingą nepriklausomybę, praeitį. Mat, čia atidarinėjimas senų kraitinių skrynių ir paleidimas jose amžiais sukrautų lobių, kaip tos dainos, į valužę yra teršimas dabarties vyksmo "proceso", iš kurio rutuliojasi visasąjunginis veidas.
Manau, jog kaip tik dabar iš manęs, čia apsibuvusios pabėgėlės, tauta reikalauja jai mokėti daug didesnius procentus, negu buvo mokami pakelės stovyklose kartu su pabėgusia iš vergijos tautos dalimi. Mokėti tuo, kas pavergtoje tėvynėje uždrausta, už ką nuteisiama kalėti ar mirti, kaip antrasis Kudirka nuteistas, parodęs, koks turėtų būti dabartinis Kudirka, bent kokių pagrindinių savybių... Mokėti tuo, ko labiausiai trokšta plačiuose vandenyse skandinama tauta. Mokėti neatlaidžiu kovingumu dėl jos laisvės... Mokėti besąlyginiu, nedalinamu pusiau ar ketvirtadaliais lietuviškumu, visų šakų tautine bendra ir individualia kūryba, neatsižvelgiant į tuos lietuvius, kurie lietuvišką tautiškumą laiko siaurybe, vidutiniškumu, o liaudies individo kūrybą menkaverčiu primityvu, net gėda...
Manau, kad jeigu Dievui, kam jis dar nemiręs, nebuvo siaurumas, primityvumas, vidutiniškumas, gėda vesti savo tautą iš nelaisvės, sutautinti jai duotą žemę, bet nenutautinti naujoje žemėje įkurdintos tautos; jeigu nėra nė vieno pranašo, kuris būtų dangstęsis nuo savos siauros tautybės; jeigu vos kelerius metus gyvenusiam žemėje žmogui — Dievui nebuvo siaura ar gėda verkti būsiančios sugriautos savo tėvynės sostinės ir išžudytų vaikų..., kaip aš galėčiau neišsitekti savo tautoje, gėdytis, dangstytis kuo nors svetimu, net patraukti per dantis, kaip girdėti patraukiant tuos, kurie verkia "kapais apklotos tėvynės", kai "motinos išverkė šviesias akis"...
Jeigu grynas lietuviškas tautiškumas, nesuprantama kodėl, ir būtų siaurumas, primityvumas, tai vis dėlto aš ne tiek bijočiau jo siaurumo, kiek bijočiau lietuviško lėkštumo, seklumo, invalidumo... ir jo gėdyčiausi prieš kitas tautas. Dalykiškai tariant: jeigu lietuviškose tautinėse demonstracijose, atstovaudami tautinei kultūrai, šoktume kitų tautų šokius — mikitas, mikitienes, kadrilius, lezginkas, sukazokintus pakeltkojus, polkas kokietkas ar nekokiet-kas, rodytume svetimų vestuvių dalis ir t.t.
Man ir siauras, gilus, tyras, sriauniai greitai tekantis upelis, graužiąsis per visokias kietumas, gražesnis, garbingesnis, galingesnis, gyvybingesnis, ilgesnio amžiaus, negu plati, lėkšta, ištiškusi džiūstanti bala, užsitraukianti maurais, tampanti nekaip kvepiančiu liūnu...
Būdama tokių pažiūrų, kiek aš pajėgiau išlaikyti ar didinti gautą kapitalą, kokius mokėti procentus, čia nusakė mano sesers taip, kaip jos apskaičiavo. Man pačiai atrodo, jog tai, kaip beskaičiuotum, tik mažmožis prieš tai, kiek būtų buvę galima padidinti, pridėjus 99% darbo. Tie mano prirašinėti puslapiai parodo, kiek dar lieka neparašytų straipsnių, gyvybiškai reikalingų neparašytų knygų, nenupieštų paveikslų, neišvalytų, neatstatytų lietuviškų — saliamoniškų šventovių... Kiek dar tyso dirvonuojančių savų laukų...
Savo poezijos niekad nesu laikiusi tikrąja žodžio prasme poezija ir sau pačiai tikslu. Tai sako ir mano paskutinė knygelė "Rūpestis".
Mano korporacija visada yra buvusi ir tebėra mano tauta, individas. O jos vėliava — tautos vėliava. Skaučių vėliavoje įrašytasis šūkis yra tautos vėliavos atspindys. Sveikinimasis Budėk reiškia nesidavimą užmigdomoms ir apgaunamoms. Jų tokia vėliava iškelta kartu su tautos ir valstybės vėliava Vilniuje, sulig Lietuvos laisvės atgavimu, nepriklausomybės atkūrimu ir laisvos lietuviškos mokyklos pradžia. Tautos vėliava jų šventėse ir stovyklose visada būdavo keliama pirmoji ir aukščiausiame stiebe arba medyje. Nėra buvusios abejonės nei jos, nei tautos autentiškumu, nei istorinės valstybės teisėtumu, nes ne tik nieko svetimo nebuvo pagrobta, bet toli gražu neatgautos visos savo žemės.
Aš ir tada pajusdavau, ir dabar, pažvelgus atgal, man atrodo, jog mano mokiniai buvo kai kuriais atvejais geresni, negu aš, jų mokytoja. O tos pačios gimnazijos mokinių skaučių prašomai, buvo miela ir smagu jaustis artima seserimi. Tuo labiau, kad sambūris buvo mokyklos talkininkas, laisvo laiko sunaudojimo, savo krašto pažinimo, tautinio sąmonėjimo puiki priemonė.
Taip eita į vis savitesnę didelę tautos ateitį, kol žmogus, brolis, kainas, ne artimas, užtvino šalį, pasiryžęs perkurti lietuvių tautą į ruso, vyresniojo brolio, tautą, o žemėvaizdį padaryti tokį, lyg niekad čia lietuvių nebūtų gyventa.
Su tautos dalimi pabėgusios, gyvenusios pakelės mokyklos viltingą laikotarpį, kad pasaulio galingieji samariečiai suvarys raudonąjį potvynį į jo krantus, ir mes grįšime namo. Pasirodė, kad tokie samariečiai, kaip anas įgalinęs parblokštąjį ant kelio toliau eiti savo keliu, jau yra mirę. Gyva tautos išeivijos dalis toliau keliauja nepaprasto išeivio "emigranto" laisvais keliais. Nuo jų pačių priklauso rištis kartoms savo odisėjiška juosta, ar ne; būti, ar nebūti savimi; išlaikyti savo tapatybę, ar nutraukti; gailėtis, kad taip atsitiko, ar ne!...
Aš mažai beturiu savo metų čia keliaujančių lietuvių — jų daugumas jau už žemės ribų. Jeigu mano amžiaus darbo, šiokios tokios kūrybos juosta būtų nors keliems ateinantiems tikrasis mazgas su gyvąja tauta, kovojančia už savo fizinę gyvybę ir individualybę, jeigu būtų ryšys su prigimtine ir istorine vienintele tėvyne, laisva, nepriklausoma Lietuva, jausčiausi procentus išmokėjusi ir nepalikusi bent tokių skolų, kurias ateinantiems mokėti būtų papiūtinių kliūčių.
Visiems, čia atėjusiems, susirūpinusiems bendru rūpesčiu, didelis ačiū! O nepriklausomos Lietuvos Skaučių Seserijai, čia einančiai savo paskirties keliu, ne mažesnis ačiū, kad šiuo surengimu pabrėžė, jog manęs iš savo eilių neišmetė, kaip Jungtinės Tautos išmetė Tautinę Kiniją!...